Nesutarimas byloje kilo dėl tam tikrų Monrealio konvencijos normų aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nėra aišku, ar STT, keleivių oro transportu darbdavė, dėl su kelione susijusių nesklandumų patyrusi papildomų išlaidų, turi teisę šią sumą prisiteisti iš oro vežėjo.
Dėl „airBaltic“ kaltės du STT darbuotojai komandiruotėje praleido papildomai beveik 15 valandų, todėl institucija turėjo sumokėti jiems papildomus komandiruotpinigius, o valstybei – valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Pasak Teisingumo Teismo, Monrealio konvencijoje numatyta būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą. Konvencija gali būti taikoma ir asmenims, kurie nebūtinai yra keleiviai, todėl darbdavio, sudariusio vežimo oru sutartį, patirta žala gali patekti į konvencijos taikymo sritį. „Aplinkybė, kad vežimo sutartį sudariusi šalis pati yra ar nėra keleivis, neturi ypatingos reikšmės vežėjo atsakomybei atsirasti“, – teigiama prejudiciniame sprendime.
Teismas konstatavo, kad „AirBaltic“ atsakomybė dėl skrydžio vėlavimo gali kilti ne tik dėl keleiviui padarytos žalos, bet ir dėl vežimo sutarties šalimi esančio darbdavio patirtos žalos. Pasak Specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl „AirBaltic“ kaltės du darbuotojai komandiruotėje praleido papildomai beveik 15 valandų, todėl institucija turėjo sumokėti jiems papildomus komandiruotpinigius, o valstybei – valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suabejojo, ar tikrai ieškovė, kaip juridinis asmuo, pagal Monrealio konvenciją neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius.
Atsižvelgdamas į pateiktus Teisingumo Teismo išaiškinimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręs, ar (ir jei taip – tai kokio dydžio) oro vežėjas turėtų atlyginti žalą darbdaviui.