Mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusio Vytauto Pociūno našlei ir apie atlyginimus vokeliuose nepabijojusiai viešai pranešti Krekenavos agrofirmos darbuotojai Daliai Budrevičienei atstovavęs teisininkas K.Čilinskas nuogąstauja, kad net keturių žmonių gyvybių jau pareikalavusi istorija tuo dar gali nesibaigti.
„Keturios mirtys paskui save neša didelį šleifą, kuris kybos virš daugelio žmonių gyvenimų. Yra kažkas, kas žudė. Yra kažkas, kas užsakė. Yra pareigūnų, kurie žino, bet nieko nedaro. Yra tokių, kurie žino, kad yra pareigūnų, kurie žino, bet nieko nedaro. Vadinasi, čia yra nemaža virtinė kandidatų į vienokį ar kitokį susidorojimą“, – samprotavo teisininkas.
– Neabejoju, kad vadinamojo pedofilijos skandalo ir su tuo susijusių istorijų eigą sekate atidžiai. Sakykite, kokias išvadas galėtumėte padaryti vertindamas šalies visuomenės ir teisėsaugos elgesį?
– Reikėtų pasakyti, kad dar kartą įsitikinau, jog mes dar neturime teisinės valstybės. Ją dar reikia sukurti. Nė vienas veikėjas, nė viena socialinė grupė, nė viena institucija šioje istorijoje neparodė, kad laikosi teisinės valstybės nuostatų.
Kalbant apie teisėsaugą, nepagrįstai ilgai buvo vilkinamas paties D.Kedžio skundų nagrinėjimas. Na, visuomenės reakcija taip pat buvo prieštaringa. Šalis susiskaldė į dvi puses. Tai parodė, kad visuomenė nenori pasikliauti objektyvia tiesa, o daugiausia remiasi savo tikėjimu. Visuomenė nenori žinoti objektyvios tiesos ir nori remtis emociniais įspūdžiais. Tai irgi nėra didelis brandumo požymis.
Kita vertus, teismai šioje istorijoje taip pat nekėlė pasitikėjimo. Vienas teismas vienaip sprendė bylą, kitas teismas išsigandęs kitaip sprendė bylą (dėl D.Kedžio dukros globos – red.). Teismai neturėjo tvirtų įsitikinimų ir daugiau rėmėsi emocijomis. Tokiu būdu visos šalys parodė, kad dar nėra subrendusios teisinei valstybei.
Kita vertus, gerai, kad visuomenė bet kokiu atveju buvo aktyvi. Tik reikia pasakyti, kad tas aktyvumas buvo nukreiptas nekonstruktyvia linkme.
– Savo teisingumą Garliavoje įvykdžiusi minia suformavo savotišką precendentą. Ar to nereikėtų baimintis?
– Iš vienos pusės mes turime džiaugtis, kad piliečiai yra aktyvūs. Bet šioje srityje tas aktyvumas yra labai rizikingas. Čia labai panašu į situaciją, kai chirurgui reikia daryti operaciją ir staiga susirenka minia, kurioje vieni reikalauja pjauti vienaip, o kiti – kitaip. Dėl tokių kivirčų kyla rizika, kad pacientas gali ir numirti.
Tie kivirčai yra paralyžiavę visą teisėsaugą, negalinčią priimti jokio sprendimo. Tačiau aš norėčiau pridurti, kad kalta yra pati teisėsauga, kuri visa tai išprovokuoja nenagrinėdama iš pradžių skundų, o paskui vilkindama žmogžudystės bylos tyrimą.
Dar turime paminėti vieną faktorių: politinei viršūnei šis kivirčas yra labai naudingas. Mat žmonės, užuot domejęsi, ką daro valdžia ir kur nuplaukia milijardai, yra sukiršinti, padalyti į dvi stovyklas ir pešasi tarp savęs. O valdžia turi atrištas rankas priimti bet kokius sprendimus. Tai yra daroma sąmoningai.
– Kaip manote, kada ir kaip ši istorija galėtų pasibaigti?
– Istorija pasibaigs, kai bus atvertos kortos, bus parodyti įrodymai, visuomenei taps aišku, kas ir kaip vyko. Tada pradings interesas ką nors spėlioti, kurti, kuo nors tikėti ar netikėti. Vienintelis būdas – atskleisti tiesą. Kito būdo šioje situacijoje nėra. Tiesa su įrodymais turi būti padėta ant stalo. Tačiau kol viskas yra didžiausia paslaptis, kiekviena šalis jaučiasi galinti kurti savo versijas, o tai yra tapę savotišku sportiniu žaidimu.
– Kokį matote tolesnį šios istorijos herojų likimą? Ar, Jūsų nuomone, šie žmonės gali tikėtis normalaus gyvenimo?
– Manau, kad pasirodžius įrodymų, tiek vieniems, tiek kitiems teks su tuo susitaikyti. Tuomet neliks tiek daug progų kalbėti ką nori. Tuomet reikės pradėti galvoti, kaip gyventi toliau. Kiekvienai pusei teks daryti tam tikrų nuolaidų ir susitarimų. Bet kokiu atveju viskas turi būti sprendžiama atsižvelgiant į vaiko interesus, kurie reikalauja, kad kivirčai baigtųsi abiejų pusių susitarimu. Tai yra pagrindinis uždavinys, dėl kurio turėtų dirbti visi suaugusieji, pamiršę savo ambicijas.
– Ši istorija pareikalavo net keturių gyvybių. Ar, Jūsų nuomone, tuo viskas ir baigsis?
– Visų pirma mes nežinome, kad yra atsitikę tiems žmonėms, kurie nebuvo visuomenės ir žiniasklaidos akiratyje. Aišku, kad šioje istorijoje yra daugiau asmenų, žinančių visą situaciją. Yra ir nemažai suinteresuotų, kad tie, kurie žino, tylėtų. Gali būti, kad jau yra aukų, kurių mes nežinome, nes visokių mirčių būna. Galbūt mes to nežinome, nes buvome sufokusuoti į kelias asmenybes.
Kita vertus, dar gali būti visa ko. Gali būti ne tik nužudymų, bet ir susargdinimų, ir pagrobimų. Keturios mirtys paskui save neša didelį šleifą, kuris kybos virš daugelio žmonių gyvenimų. Yra kažkas, kas žudė. Yra kažkas, kas užsakė. Yra pareigūnų, kurie žino, bet nieko nedaro. Yra tokių, kurie žino, kad yra pareigūnų, kurie žino, bet nieko nedaro. Vadinasi, čia yra nemaža virtinė kandidatų į vienokį ar kitokį susidorojimą.
