Teisėju L.Noreika dirba jau aštuoniolika metų, o nuo šių metų žiemos jis paskirtas Marijampolės apylinkės teismo pirmininku. Iš Vilkaviškio kilęs L.Noreika savo gyvenimo kelią pasirinko dar vaikystėje, kai įvairūs tuo metu per Lenkijos televizijos kanalą rodomi detektyviniai filmai kvepėjo romantika.
Po teisės studijų vyras darbą pradėjo policijos komisariato kriminalinėje policijoje, vėliau – teisme, kur dirbo teisėju, po to tapo pirmininko pavaduotoju, o galiausiai paskirtas šios įstaigos vadovu.
– Teisėju dirbate jau 18 metų, teisėsaugoje – dar daugiau. Kaip keitėsi nusikaltusio žmogaus portretas, jei būtų galima jį nusakyti žodžiais? – 15min paklausė L.Noreikos.
– Jis, aišku, keitėsi, bet tai priklauso ir nuo nusikaltimo. Finansiniai nusikaltėliai yra labiau inteligentiški, kriminaliniai – priklauso nuo to, ką padarė. Kiekvienas iš jų skiriasi. Senais laikais senoji nusikaltėlių karta, kuri pirmuosius teistumus gavo dar sovietmečiu, laikėsi vadinamojo savo garbės kodekso. Po jų atėjo nauja karta. Ji įžūlesnė ir nuožmesnė. Anksčiau sakydavo, kad jei nusikaltėlis lenda į butą, tai svarbiausia, kad jo nesučiuptų ir kad niekas nenukentėtų, kitaip tariant, kad jis būtų tik vagis. Dabar, kai daro nusikaltimus, retai kada apie tai galvoja – siekia tikslo neapgalvotomis priemonėmis.
– Jūsų nuomone, kodėl taip yra?
– Pasakysiu tik savo nuomonę, kuri nepretenduoja į gilų apibendrinimą ar mokslo tyrimą. Pirmas dalykas, visuomenėje tarsi išsitrynė gėrio ribos. Aš puikiai atsimenu, kokius mes filmukus žiūrėjom – apie žvėriukus, blogą vilką ir panašiai. Ką dabar žiūri vaikai? Filmuose smurto kultas, kur muša ir daužo.
Dabar, kai daro nusikaltimus, retai kada apie tai galvoja – siekia tikslo neapgalvotomis priemonėmis.
Man yra tekę nagrinėti ne vieną bylą, kur buvo sužalotas žmogus ir liko skaudžios pasekmės – sunkus, apysunkis kūno sužalojimas. Vaikinas, kuris tame nusikaltime dalyvavo, sako, kad galvojo tik suduosiąs ir neįvertino pasekmių. Aš juo tikiu. Pažiūrėkim į kino filmus. Žmogaus galvą daužo, o jis, dar jei teigiamas herojus, tik nusipurto ir nueina. Ko gero, žmogui išsitrina ribos, jis neįvertina savo veiksmų.
Antra, mūsų visuomenės pati didžiausia bėda – išsitrynusios pareigos ir teisės vienybės ribos. Tarkim, jūs turite teisę gatvėje jaustis saugiai, o aš turiu jausti pareigą iš jūsų nieko neatimti ir neužkliudyti. Tad tokios yra mudviejų teisės ir pareigos.
Pas mus ta riba labai stipriai išsitrynusi, ir kiekvienas reikalavimas laikytis pareigos traktuojamas kaip asmeninių teisių pažeidimas, nors viso labo reikalaujama paprasto dalyko – laikytis pareigos.
Sakykim, kelių eismo taisyklių pažeidimai, kada kalbama apie baudas, ypač jei jos didėja. Paskaitykim komentarus. „Pasikėsino į laisvę, čia nedemokratinė šalis, policinė valstybė“. Bet juk viso labo reikalaujama tik laikytis pareigos.
Nors bausmės nėra labai griežtos, tai yra žmogaus laisvės apribojimas, legalios prievartos valstybės vardu naudojimas. Sunkiai išgyvenu.
– Kiekviena byla yra ne tik surinktų įrodymų visuma, kiekvienoje byloje yra žmonės ir jų likimai. Teisėjas taip pat yra žmogus su savo jausmais, nuojautomis, pagaliau – net ir gailesčiu.
– Dirbant apylinkės teisme netenka skirti labai griežtų bausmių, kaip, pavyzdžiui, apygardos teisme. Nors bausmės nėra labai griežtos, tai yra žmogaus laisvės apribojimas, legalios prievartos valstybės vardu naudojimas. Sunkiai išgyvenu. Matau žmogų, kartais bandau jį suprasti, kartais pagalvoju, kaip būtų gerai, kad istorija jam galėtų baigtis lengvu išgąsčiu, o ne griežta sankcija. Išties kartais kirba mintis, kad griežta sankcija turės mažesnį poveikį nei turėtų didelis išgąstis, ypač kai žmogus nusikalsta pirmą kartą.
Bet ir vėl. Žmonių yra visokių, juk procese visada yra dvi pusės. Gaila ir to teisiamojo – kai matai jauną žmogų ir įsivaizduoji, kaip griūva jo gyvenimas, lieka teistumas, dėmė. Tačiau kartais matai jo elgesį su nukentėjusiuoju – cinizmą, vulgarumą, siekį bet kokia kaina išsisukti. Tai suteikia tvirtybės teisėjui kaip žmogui.
– Sakoma, kad visi mes savo viduje esame geri žmonės. Visus mus pagimdė motinos, visi gimėme su tokia pačia širdimi. Bet kas nutinka vėliau, kad vienus gyvenimas atveda į teismo salę?
– Jei žinotume priežastis, tai teismų ir policijos nebūtų. Pašalinai priežastis – nėra pasekmių. Priežastys, manau, yra individualios. Galbūt yra negebėjimas suvokti, kokiomis priemonėmis tikslo siekti, negebėjimas jų pasirinkti. Gali norėti būti turtingas ir to siekti žudydamas ir plėšdamas, bet gali eiti ir kitu keliu, kaip Steve'as Jobsas.
Žinoma, dar svarbu ir aplinka, kurioje žmogus auga, kur formuojasi jo vertybės.
– Kokių savybių reikia žmogui, kuris dirba teisėju?
– Gal gebėjimo susivaldyti ir neparodyti savo emocijų.
– O jas parodyti kartais norisi?
– Dar ir kaip. Kartais norisi žmogui į akis iššaukti teisybę. Būna pikta, kai proceso metu suaugęs žmogus žiūri tau į akis ir seka pasaką. Tave laiko kvailiu. Negali jam to pasakyti į akis. Išklausai, ir tą jo teisybę faktais, esančiais byloje, paneigi. Bet kartais taip norėtųsi pasakyt: ar tu pats tiki tuo, ką kalbi?
– Jaučiate, atskiriate, kada žmogus meluoja?
– Labai nesunkiai. Visų pirma, toks žmogus labai jaudinasi. Pirmasis požymis – itin sklandi pasakojama istorija. Gyvenime taip nebūna, nes žmogus, prisimindamas buvusius įvykius, pats savimi abejoja, tiesiog visko sklandžiai neatsimena. Žmogus nesugeba kaip aktorius perteikti išmokto teksto.
Nusikaltę piliečiai, ne pirmą kartą teisti, paprastai turi savo versiją ir man net kyla įtarimas, kad jie kokios penktos apklausos metu patys nuoširdžiai ima tikėti ta savo sukurta versija.
Daug reiškia žmogaus kūno kalba, rankų judesiai, virpėjimas. Tai matosi akivaizdžiai. Įdomu ir tai, kad kai klausimas yra esminis, pasimato tarsi labai didelis geranoriškumas. Tačiau viskas apipinama nesvarbiomis detalėmis, klausimo esmė yra minimalizuojama. Pavyzdžiui, jei aš klausiu, ar buvo namas, man ima pasakoti, koks tas namas, stengiasi dėmesį atitraukti nuo esmės.
– Esate sakęs, kad jei tektų gyvenimą nugyventi iš naujo, tokio kelio nesirinktumėte, tačiau klausant jūsų atrodo, kad jūsų darbas jums įdomus ir jame matote prasmę.
– Labai domiuosi įvairiomis šiuolaikinėmis technologijomis, tai galvoju, gal taisyčiau kokius telefonus. Bet darbo prasmė, žinoma, yra. Mes – kaip medikai, ugniagesiai – irgi žmonėms esame reikalingi.
Tu su tuo kasdien susiduri, ir jį turi nuryti, turėti savyje, neišlieti, niekur nenupurtyti.
Žinot, yra sakoma, kad buvusių kriminalistų nebūna. Tai, matyt, tiesa. Dar dirbant kriminalinėje policijoje teko stažuotis Federalinio tyrimų biuro (FTB) nacionalinėje akademijoje. Labai įdomi patirtis.
Be to, sutinki vis naujų žmonių ir gyvenimas tikrai įdomus. Tik yra ir kita pusė. Į save surenki tiek daug „brudo“. Tu su tuo kasdien susiduri, ir jį turi nuryti, turėti savyje, neišlieti, niekur nenupurtyti.
Kartais matai žmonių moralinį degradavimą, kartais kai kurie dalykai atrodo nesuprantami ir pikta, kad tai egzistuoja.
Aš manau, kad žmonės, kurie su tuo nėra susidūrę, yra laimingesni.
– Kaip leidžiate laisvą laiką, kitaip tariant – kaip atsigaunate nuo kasdieninių neigiamų emocijų, kai dažnai byla, matyt, yra knygos storumo?
– Kiekviena byla yra bent jau knygos storumo. Kartais net schemas braižau, norėdamas suprasti, kaip ten viskas buvo.
Kaip ir minėjau, domiuosi IT technologijomis, taip pat „Formulės 1“ varžybomis. Jas teko stebėti ir gyvai. Kartą nusivežiau ir žmoną, tačiau jai nepaliko įspūdžio. Teko jas stebėti Abu Dabyje, kur yra gražiausias žiedas pasaulyje.
Norisi pamatyti kuo daugiau, išvėdinti galvą. Nepavadinčiau savo kelionių kažkokiu sisteminiu keliavimu. Kada galiu – atostogauju. Kelis kartus esu buvęs Egipte, taip pat Graikijoje Ispanijoje, Italijoje. Savo gėdai galiu pasakyti, kad nesu buvęs Skandinavijoje, nors ir žinau, kokia graži Norvegija, bet manęs ji netraukia. Ne tas klimatas, o man reikia palmių.
Bet jei egzistuoja reinkarnacija, tai aš praėjusiame gyvenime gyvenau šiltuose kraštuose. Man labai gražu, kai aš atsigulu aukštielninkas ir matau mėlyną dangų pro palmės lapus. Tai nirvana.
