Teisme Virginija dirba jau 26 metus, nors dar būdama moksleivė apie tokį darbą net nesvajojo. Tad baigusi 8 klases įstojo į tuometinę Klaipėdos buhalterių mokymo įstaigą, o ją baigusi išvyko dirbti į Kelmę.
Pradėjusi dirbti teisme ėmėsi teisės studijų
Kelerius metus pradirbusi buhaltere, Virginija išgirdo, kad jos gimtosios Šilalės teisme ieškoma mašininkė-stenografuotoja.
„Taip ir pradėjau dirbti“, – prisiminė pašnekovė. Virginija šypsosi prisiminusi laikus, kai teisėjai nuosprendžius rašydavo ranka, o jai teko juos spausdinti spausdinimo mašinėle.
„Dabar šias ir kitas mūsų darbo priemones galima pamatyti nebent Nacionalinės teismų administracijos muziejuje“, – sakė V.Gečaitė.
Vėliau V.Gečaitė dirbo raštinės specialiste, informatike, o kai raštinės vedėja tapo teisėjo padėjėja, dalyvavo konkurse į laisvą darbo vietą ir jį laimėjo.
Beje, tai nereiškia, jog V.Gečaitė konkursą laimėjo pateikusi buhalterės diplomą. Visų pirma, sako V.Gečaitė, šiam darbui būtinas aukštasis išsilavinimas, tačiau teisinis nebūtinas.
Pradėjusi dirbti mašininke ir galvodama apie ateitį V.Gečaitė kibo ir į mokslus. Ji baigė teisės studijas ir įgijo magistro laipsnį.
„Nors ir nėra reikalavimo turėti teisinį išsilavinimą, aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti šį darbą neturėdama šių žinių.
Be to, reikėjo išlaikyti bendrųjų gebėjimų testą bei atitikti reikalavimus, siekiant gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija“, – kalbėjo pašnekovė, kuri nuolatos gilinasi ne tik į savo tiesioginį darbą, bet ir į įstatymų pakeitimus.
Į teismą veda įvairūs keliai
Pakankamai teisinių žinių turinti V.Gečaitė sako niekada nesvajojusi atsidurti teisėjo kėdėje, užsivilkti mantiją ir pravesti teismo posėdį.
„Ne, tokių minčių nėra“, – šyptelėjo raštinės vedėja. Vis dėlto teisinių žinių jai prireikia ne tik dirbant su bylomis, bet ir priimant žmones.
Jei žmonės galvoja, kad jiems niekada neteks praverti teismo durų – jie klysta. Teisme galime atsidurti kiekvienas.
Bendravimas su žmonėmis – vienas pagrindinių V.Gečaitės darbų. Jų, sako pašnekovė, būna pačių įvairiausių.
„Jei žmonės galvoja, kad jiems niekada neteks praverti teismo durų – jie klysta. Teisme galime atsidurti kiekvienas“, – sakė pašnekovė.
Ir nebūtinai dėl įvykdytų nusikaltimų. Į teismą veda patys įvairiausi keliai. Pavyzdžiui, žmogus gali tapti liudytoju, nukentėjusiuoju, pagaliau – teismai išduoda leidimus, jei šeimoje yra mažamečių vaikų, imant banko paskolą ir įkeičiant būstą. Į teismą žmonės kreipiasi tada, kai trūksta duomenų apie darbo stažą ir jų neturi „Sodra“.
„Todėl priežastys – tikrai pačios įvairiausios. Sakykim, kai buvo įvesta baudžiamoji atsakomybė už vairavimą neblaiviam, čia atsidurdavo vairuotojai niekada gyvenime neturėję jokio pažeidimo. Tiesiog taip nutiko.
Aš nekaltinu ir nesmerkiu tokių žmonių. Gal tik galvoju, kad Dievas mums atseikėjo nevienodai valios. Vieni jos turi daugiau, kiti – mažiau“, – svarstė V.Gečaitė.
Virginija prisimena dar vieną istoriją, kai į teisiamųjų suolą sėdo specialistai, buvę atsakingi už darbų saugą – tąsyk dėl nelaimingo atsitikimo žuvo du žmonės.
Vis tik V.Gečaitę jaudina tos istorijos, kai garbaus amžiaus tėvai turi spręsti savo vaikų problemas.
Yra buvęs atvejis, kai vyras ieškojo pagalbos dėl savo sūnaus, kuris vartojo alkoholį ir iš namų nešdavo daiktus: „Jis nenori sūnaus iškeldinti, nes tai – sūnus. Taip ir sukasi uždaras ratas.“
Reikalavo šimto hektarų žemės
Kartą į Šilalės apylinkės teismą atėjo taip pat garbaus amžiaus vyras, kuris atsinešė greičiausiai visus per savo gyvenimą sukauptus pirkimo čekius.
Kelis maišus čekių atgabenęs vyras pareikalavo, kad jam būtų grąžinta 100 hektarų žemės.
Tačiau net ir iš pačių keisčiausių ir sudėtingiausių situacijų V.Gečaitė sako randanti išeitis, o stipriausias jos ginklas – ramus tonas ir kiekvieno žmogaus išklausymas.
„Paskui žmonės padėkoja, nes supranta, kad pasikarščiavo. Apskritai į teismą kartais žmonės ateina vedami staigių emocijų. Vėliau, kai jos nurimsta, ir susitaiko“, – sakė V.Gečaitė.
Vienos iš emocionalių istorijų – skyrybų bylos. Kartą prieš Kalėdas atėjo vyras, kuris pateikė skyrybų dokumentus.
Tąsyk V.Gečaitė jam pasiūlė su žmona taikytis, mat – Kalėdos. „O atėjusi į darbą po Naujųjų metų radau registruotą laišką, kad bylos nebus – pora susitaikė“, – džiaugėsi V.Gečaitė.
Padeda nepasiklysti įstatymų labirintuose
V.Gečaitės darbas – toli gražu ne tik išklausyti ar paguosti atėjusį žmogų, bet padėti jam nepasiklysti įstatymų labirintuose, sutikrinti, ar pateikti visi dokumentai, arba jei teisminio proceso nereikia, klientą nukreipti į kitą įstaigą.
„Žmonės neturi teisinio išsilavinimo ir jiems sunku, pavyzdžiui, parašyti atsiliepimą į ieškinį. Taip pat ne visi žino, kad turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą“, – kalbėjo V.Gečaitė.
Specialistė sako, kad bemaž kiekvienas, atėjęs į teismą, jaudinasi. „Tas jaudulys labai matomas“, – šyptelėjo pašnekovė.
Galbūt jie augę tokioje aplinkoje, gal nematę kitokio gyvenimo? Viskam yra priežastys.
Klausimas, kodėl kartais žmogaus keliai jį atveda į teismą, sudėtingas. Tačiau ar bausmių griežtinimas sudrausmintų juos nuo nusikaltimų ar pažeidimų? V.Gečaitė svarsto, kad greičiausiai – ne.
„Galbūt jie augę tokioje aplinkoje, gal nematę kitokio gyvenimo? Viskam yra priežastys. Žinoma, yra ir išimčių, kai teisme atsiduria žmonės iš tvarkingų šeimų.
Manyčiau, kad bausmių griežtinimas neįtakoja nusikalstamumo. Nes jei žmogus mąstys, jis niekada nekels rankos prieš silpnesnį žmogų. Jis tiesiog negalvoja apie pasekmes, o pagalvoja jau padaręs nusižengimą. Bet tada jau būna vėlu“, - kalbėjo V.Gečaitė.
Skaudi tema yra ir rezonansiniai nusikaltimai. Tai, sako V.Gečaitė tragedija ir nukentėjusiam žmogui, ir įtariamojo šeimos nariams.
Kiekviena darbo diena – skirtinga
Nors pagrindinis V.Gečaitės darbas yra bendravimas su žmonėmis, jų problemų išklausymas, dokumentų priėmimas ir jų sutvarkymas, be viso to ji yra tarpinė grandis tarp Tauragės apylinkės teismo ir Šilalės teismo rūmų.
„Be minėtos pagrindinės funkcijos - asmenų aptarnavimo, dabar esu ir "tarpinė grandis". Su Tauragės apygardos teismu tenka bendrauti beveik kasdien ir pačiais įvairiausiais klausimais – veiklos, personalo.
Labai džiaugiuosi, kad Tauragės teismui vadovauja profesionali bei veikli pirmininkė ir dirba šaunus kolektyvas“, - sakė V.Gečaitė.
Kiekvieną rytą atėjusi į darbą specialistė nežino, kokia bus diena ir kas jos laukia. Teismo rūmai – ne notaro kabinetas, kur žmonės ateina tada, kai jiems paskirtas laikas.
Moteris taip pat nežino, kokios nuotaikos žmogus pravers jos kabineto duris. Tačiau V.Gečaitė džiaugiasi, kad konfliktinių situacijų jai išvengti pavyksta.
„Niekada nebuvo taip, kad reiktų kviesti policijos pareigūnus. Su žmonėmis susikalbu“, - šyptelėjo pašnekovė.
Didesnis žmonių srautas būna tarpušvenčiu, mat tada į Lietuvą grįžta užsienyje dirbantys žmonės, kurie per trumpas atostogas stengiasi susitvarkyti visus reikalus.
Svajonė – kelionė į Tailandą
Geriausias V.Gečaitės poilsis po darbo – knygos ir pasivaikščiojimas gryname ore.
„Mėgstu skaityti detektyvus bei psichologinio turinio knygas. Vienos iš paskutinių perskaitytų knygų „Vienuolis, kuris perdavė Ferrarį“ ir „Diena, kai išmokau gyventi“, – kalbėjo pašnekovė.
V.Gečaitė mėgsta ir išvykas su teismo kolektyvu, kuris, anot jos, nedidelis ir draugiškas. Kartu su kolegomis V.Gečaitė buvo išvykusi į pažintines keliones Lenkijoje ir Latvijoje, taip pat leidosi į baidarių žygį.
Tuo tarpu atostogas V.Gečaitė mieliausiai leidžia kelionėse. Ji yra aplankiusi Gruziją, Maskvą, Norvegiją, Airiją, Italiją, o jos ateities kelionė – egzotiškasis Tailandas.
„Šiemet jo aplankyti dar, matyt, nepavyks. Tačiau tai – mano svajonė“, – sakė V.Gečaitė.