Bendros statistikos, kiek šiemet valstybė sumokėjo neteisėtai atleistiems valdininkams, nėra, nes kompensacijas iš savo biudžeto kiekviena institucija moka atskirai.
15min skaičiavimu, vien garsiausiai aptarinėtų atvejų suma siekia kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų.
„Būsime priversti atidžiau vertinti įvairius faktus ir informaciją, kuri teikiama sprendimų priėmėjui ir, matyt, patys ministrai, kas susiję su įstaigų vadovais, turės labai aiškiai pasverti ypatingai specialiųjų tarnybų gaunamą informaciją, nes po to ją reikia teikti teismui ir teismas vertina labai preciziškai“, – taip rugpjūtį premjeras S.Skvernelis reagavo į augantį teismo į pareigas grąžintų valdininkų skaičių.
Du kartus atleistas neteisėtai
Bene garsiausiai šiandien nuskambėjo dabar jau buvusio Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktoriaus pavaduotojo Daivio Zabulionio atvejis, mat jis buvo atleistas du kartus ir abu kartus įrodė, kad atleidimas buvo neteisėtas.
Pirmą kartą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) D.Zabulionį į darbą grąžino vasarį ir liepė jam sumokėti beveik 30 tūkst. eurų kompensaciją už priverstines pravaikštas.
Įdomu tai, kad kompensaciją D.Zabulioniui mokėjo ne LAKD, o draudimo bendrovė, nes direkcija yra apdraudusi visus savo darbuotojus.
Tik grąžintas į pareigas D.Zabulionis iškart nuo jų nušalintas, o maždaug po mėnesio vėl atleistas. Valdininkas rankų nesudėjo ir šį sprendimą apskundė ir vėl laimėjo. Šį kartą teismas nusprendė jo į pareigas negrąžinti, nes nebus sudarytos galimybės dirbti, tačiau priteisė 13,2 tūkst eurų kompensaciją.
Šis sprendimas dabar yra apskųstas LVAT, teismas prie šio klausimo grįš sausio pabaigoje.
E.Bėronto sėkmę lėmė supainiotas straipsnis
Rugsėjį LVAT neskundžiama nutartimi į Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) direktoriaus postą grąžino sausį atleistą Eriką Bėrontą ir priteisė jam 22,2 tūkst. eurų už priverstinį pravaikštos laiką.
15min panagrinėjo teismo nutartį ir išsiaiškino, kad taip nutiko todėl, jog E.Bėrontas negalėjo būti atleistas sprendimą grindžiant Valstybės tarnybos įstatymo straipsniu, kurį į įsakymą dėl atleidimo įrašė tuometis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Plačiau apie painią E.Bėronto atleidimo ir grąžinimo į pareigas istoriją skaitykite čia.
Padidino kompensaciją D.Udriui
Sausį Vilniaus apygardos teismas pripažino neteisėtu Dariaus Udrio atleidimą iš savivaldybės įstaigos „Go Vilnius“, atsakingos už investicijas į sostinę ir turizmą.
Jam buvo priteista 17 tūkst. eurų kompensacija. Vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad atleidimas buvo teisėtas, tačiau netinkamai laikytasi procedūrų.
Teismas nurodė Vilniaus apygardos teismui persvarstyti, kokia kompensacija jam priklauso. Tai teismas ir padarė, o persvarsčius buvo nurodyta jam išmokėti apie 22 tūkst. eurų. Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirengusi šį sprendimą apskųsti.
Priteisė neturtinę žalą
Šiemet palankaus LVAT sprendimo sulaukė ir nuo pareigų nušalintas buvęs karinių oro pajėgų vadas Audronis Navickas – nušalinimas pripažintas neteisėtu. Posto A.Navickas buvo netekęs dar 2016 metų rudenį, kai Krašto aplinkos ministerija pradėjo tyrimą dėl aplinkybių, pagal kurias du kariuomenės sraigtasparniai „Mi-8T“ vos nebuvo išvežti remontuoti į Rusiją.
Buvęs karinių oro pajėgų vadas po tyrimo dėl sraigtasparnių remonto buvo trumpam gražintas į pareigas ir netrukus įtrauktas į kariuomenės personalo laikinąjį rezervą, o po kelių mėnesių atleistas dėl krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado menkinimo.
A.Navickui teismas iš Krašto apsaugos ministerijos priteisė 5 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Gegužę Vilniaus apygardos administracinis teismas grąžino į pareigas atleistą buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūną Tomą Jakučionį.
Teismas paskelbė, kad nuobauda T.Jakučioniui skirta nepagrįstai, nes buvo pažeistos nuobaudų skyrimo taisyklės.
Teismas grąžino pareiškėją į tarnybą VSD 14 valdybos Trečiojo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigose ir priteisė jo naudai daugiau nei 13,5 tūkst. eurų už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.
Rudenį teismas į darbą grąžino Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) atstovą spaudai Audrių Gelžinį ir nurodė jam suteikti lygiavertes pareigas valstybės tarnyboje, jam taip pat nurodyta sumokėti vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 metų spalio, kokia tai suma, skelbiama nebuvo.
Teisme šiemet atsidūrė ir kitoks ginčas, kuris baigėsi Vidaus reikalų ministerijos pralaimėjimu. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento vadovės Evelinos Gudzinskaitės veikla buvo vertinta netinkamai, dėl ko jai buvo panaikinta turėta trečia kvalifikacinė klasė ir nubraukta 15 proc. algos. Teismo sprendimu E.Gudzinskaitei grąžinta nesumokėta algos dalis.
KT: ministrai atsako kaip ir visi kiti
Konstitucinis Teismas metų pradžioje pasisakė apie ministrų atsakomybę už sprendimus, dėl kurių vėliau valstybė patiria žalą išmokėdama kompensacijas.
Žalą padarę valstybės pareigūnai, tarp jų ir ministrai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus.
KT pripažino, kad Vyriausybės įstatymas, kiek jis nenustato tokios atsakomybės ministrams, neprieštarauja Konstitucijai, bet tai nereiškia, jog ministrai neatsako už padarytą žalą.
„Žalą padarę valstybės pareigūnai, tarp jų ir ministrai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala“, – sakoma nutarime.
Šio išaiškinimo prireikė LVAT aiškinantis, ar buvęs ministras Raimundas Palaitis VRM neturės atlyginti 15,9 tūkst. eurų turtinės žalos, susidariusios neteisėtai atleidus Valstybės tarnybos departamento vadovą.
Nepaisant šio išaiškinimo, teismas nenustatė pakankamo buvusio ministro kaltės laipsnio jo materialinei atsakomybei kilti ir R.Palaitį išteisino. Šiuo atveju į teismą gindama viešąjį interesą kreipėsi Generalinė prokuratūra. Iš R.Palaičio buvo reikalaujama 15,9 tūkst. eurų, išmokėtų jo atleistam Osvaldui Šarmavičiui.
Teisininkas J.Usonis: ne viskas taip paprasta
Advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentas Justinas Usonis, 15min paklaustas, kodėl retai matome pavyzdžius, kai sprendimus dėl atleidimų priėmusių paprašoma susimokėti, pabrėžė, kad tai nėra taip paprasta.
„Atsakomybei turi būti sąlygos – neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama tvarka, turi būti kaltė, ir visi elementai turi būti kartu. Jeigu paaiškėja, kad nėra kažkurio iš elementų, tai ir atsakomybė nekyla“, – paaiškino jis.
Anot teisininko, tokiose situacijose dažnai gali kilti klausimas, kas turėtų atlyginti žalą – vadovas ar darbuotojas, kuris tą klaidą padarė.
„Šiuo (R.Palaičio – aut.) atveju, teismas aiškino, kad reikalinga tyčia, tai reiškia, kad žmogus, taip darydamas, siekė tokių pasekmių – suprato, kad žala kils ir jos siekė. To, matyt, nebuvo įrodyta“, – teigė jis.
J.Usonis pabrėžė, kad teismo verdiktas panašioje byloje galėtų būti priešingas, jei būtų įrodyta, kad ministras buvo supažindintas su savo sprendimo rizikomis ir vis tiek jas prisiėmė.
Teisės specialisto teigimu, darbo santykių reguliavimas mūsų šalyje yra geras, tačiau darbdaviai dažnai paskuba atleisti darbuotoją nepasikonsultavę su teisininkais. Pašnekovas pabrėžė, kad tai pasakytina ne tik apie viešą, bet ir privatų sektorių.
Paskubėjimas yra dažna priežastis.
„Iš mano praktikos matyti, kad paskubėjimas yra dažna priežastis“, – kodėl neretai pavyksta grįžti į darbą per teismus, komentavo jis.
J.Usonis teigė, kad pasitaiko atvejų, kai žmogus tik teisme sužino, kokiu pagrindu buvo atleistas, nes jam darbdavys aiškino visiškai kitas priežastis.
Teisininkas taip pat prisipažino nemanantis, kad dabar yra palikta daug vietos piktnaudžiauti, nors tokių atvejų kartais pasitaiko iš abiejų pusių.
S.Šedbaras: tai neturėtų būti ministrų darbas
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės pavaduotojas, konservatorius Stasys Šedbaras 15min klausiamas apie ministrų atsakomybę, teigė, kad kartais tarnybų vadovus ministrai atleidžia premjero raginimu kilus kokiam nors skandalui ar klausimams dėl atleidžiamojo veiklos.
„Teoriškai taip gali būti. Tad ministrui lieka dvi išeitys: arba pačiam atsistatydinti, arba vykdyti premjero valią. Tik štai, kas tada kaltas? O pabandyti paduoti ministrą pirmininką į teismą, turbūt, nesiryžtų nei vienas generalinis prokuroras“, – svarstė jis.
Be to, anot S.Šedbaro, gali būti, kad patikrinimo išvados dėl tam tikro pareigūno gali būti neigiamos, tačiau jį atleidžiant net ne ministras, o kažkas iš aparato darbuotojų pažeidžia procedūras.
„Tokiu atveju kaltę dalijasi su tuo darbuotoju. Tačiau ministro kaltės klausimas tampa abejotinas. Hipotetiškai gali būti taip, gali būti, kad taip žalų išieškojimai numiršta“, – svarstė jis.
S.Šedbaras tvirtino, kad dažnai neigiamai vertinama, kai įstaigos samdosi teisininkus iš šalies, nors turi savo teisininkus.
„Ministerijose ne patys geriausi teisininkai. Valstybės kontrolė labai pyksta, kai ministerijos teismams samdosi advokatus. Bet iš tiesų praktikuojantis advokatas, kuris kasdien eina į teismus ir žino teismų praktiką, kartais gali išgelbėti ministeriją nuo žalos“, – svarstė jis.
S.Šedbaro teigimu, visas ministrų kabinetas gali nutarti, kad vienos ar kitos įstaigos vadovas sunkiai susitvarko savo darže, tad vargu ar teisinga reikalauti žalos atlyginimo iš ministro už kolektyvinį sprendimą.
„Kai bendrąja prasme tikrai reikėjo atleisti, bet gal ne tuo būdu“, – teigė parlamentaras.
Konservatorius mano, kad politikai patys neturėtų pasirašinėti įsakymų dėl atleidimų – tai galima būtų patikėti Vyriausybės kancleriui. Jis pabrėžė, kad nemažoje dalyje Europos Sąjungos šalių ministrai tokių klausimų nesprendžia, nes ministras yra politikas.
Kalbėdamas apie R.Palaičio bylą, S.Šedbaras pabrėžė, kad kitą kartą, kai Generalinė prokuratūra mėgins per teismą išsireikalauti žalos atlyginimo iš ministro, prokurorams teks išsamiai analizuoti buvusio vidaus reikalų ministro bylą ir vertinti, ką jie galės pasiekti.
„Gal tos kaltės daugiau yra? O gal mažiau. Tik teismas gali pasakyti“, – pabrėžė pašnekovas.
