Vitalijus ir jo draugai kalba socialiniuose tinkluose tokia švaria žemaičių kalba, kad lietuvis gali nieko nesuprasti. Gal tai koks sąmokslas? Kai įsiskaitai, darosi linksma ir juokinga. Liežuviu pakartoti tai sunku, tačiau, jei turi pažįstamų žemaičių, jau įsivaizduoji, kaip jie tai taria.
Kūrybiškų idėjų nestokojantis telšiškis gidas Vitalijus Praspaliauskas tiki, kad sėkmė slypi paprastume. Taip tiesiog linksmiau gyventi, kai gimtąją kalbą lydi ir gyvas sarkazmas.
– Jūs pradėjote drožti dėžutes-taupykles su žemaitiškais užrašais. Kaip gimė tokia idėja?
– Kartą tiesiog ant dėžutės užsirašiau, kam skirti taupomi pinigai. Nusistačiau tikslą – gal bus lengviau taupyti? Vien jau tai įvardijant, daiktas iškart tapo artimesnis. Aišku, užrašas buvo žemaičių kalba. Užsukę draugai iš to pasijuokdavo. Supratau, kad tai domina ir kitus. Taip ir atsirado žemaitiškas „brendas“ – „Skrabēli“.
– Ar šis žemaitiškas žodis reiškia dėžutę?
– „Skrabēli“ – tai daugiau nei medinė dėžutė. Tai ir medinės tikslinės taupyklės ir dėžutės, skrynutės, mediniai staliukai ir kiti iš tikro žemaitiško medžio tikro žemaičio pagaminti suvenyrai. Skamba kaip dažnose mugėse prekybininkų pardavinėjami „štampuoti“ gaminiai, bet tai, ką siūlau aš, skiriasi. Pavyzdžiui, medinės taupyklės skiriasi savo dydžiu, forma, yra šiek tiek kreivokos, nes tai – rankų darbo gaminiai.
– O kaip gimsta patys užrašai? Kas juos sugalvoja, o gal užsako?
– Kuriu tai, ką noriu, todėl turiu visišką laisvę išsireiškimams. Manau kad lengvas sarkazmas dar niekam nepakenkė, o jei ir pakenkė, tai irgi sarkastiška. Jauni žmonės dažnai taupo automobiliui. Močiutės – savo laidotuvėms. Tai atitinkamai ir galima nusipirkti taupykles „Unt mâšinas“, „Bymbals ne māšina – bymbals y bymbals“, „Pagrabou“ ar „Joudā deinā“, „unt alaus“, „merguoms“, „Turkijē Egiptou Maldyvams“, „Dailym mažmožem“, „Kažkon juk rēk nupėrkti“ ir dar visokių nesąmonių.
Reikia stengtis, daryti, o jei neišeina, daryt dar labiau.
Dar gali būti paslaptinga dėžutė, kurios viduje kaip ir yra šis tas, bet užrašas sako, kad „Vidou y šūds i nieks“. Tai jau yra žemaitiškas galvosūkis, kuris sunkiai išsprendžiamas. Vienas iš išskirtinių bruožų yra tas, kad daiktus ir suvenyrus galima įsigyti tik Telšiuose. Jie nebus specialiai vežami parduoti nei į kitus miestus, nei į kitas šalis.
– Kur galima įsigyti jūsų pagamintų dėžučių?
– Tai galima rasti Telšiuose – Žemaitijos turizmo ir informacijos centre bei muziejuje „Alka“. Visos šios idėjos pagrindinis tikslas yra kažkam padėti ir paskatinti siekti savo tikslų, susitaupyti savo tikslui, o įgyvendinus užsibrėžtą – brėžtis naują. Žinoma, tai suprasdamas, pasigaminau taupyklę ir sau – „Unt stuoga“. Tai ne dėl ramybės, o tikram stogui, nes šiuo metu turiu namą, kuriam būtina jį pakeisti.
Manau, jei kiekvienas savo idėjas įgyvendintume savo krašte, net ir gyvendami regione, kad ir mažame miestelyje, tai nereikėtų emigruoti, verkti. Manau, reikia stengtis, daryti, o jei neišeina, daryt dar labiau.
– Tai iš kur tiek žemaitiškumo jumyse?
– Žemaitiškumo mada atėjo su sveiku supratimu, kad mūsų kalba ir yra mūsų. Jos nereikia gėdytis, taisyti kitaip. Visi „bočeliai“ kalbėjo žemaitiškai. Kai tapau gidu, viena iš sąlygų buvo galimybė ekskursijas vesti savo kalba – kad nereikėtų laužyti liežuvio. Pasakė, jog tai net į naudą. Labai apsidžiaugiau.
„Riedynės“ buvo jau seniai. Po to dar projektų keletą dariau, kuriuose naudoju žemaitiškumą. Tik valčių dirbtuvės pavadinimas ant mano namo užrašytas lietuviškai, bet pačias valtis krikštiju žemaitiškai:„Strainiuoji“ „Kerepieža“.
– Žemaitiškai rašote ir savo feisbuke, kur esate pasivadinęs Vitalijumi Šoviniausku. Ar nesunku kitiems skaityti?
– Motyvuoja žemaitiškai rašyti komentarai, bet dar labiau – gyvi komentarai, kuriuos išgirstu ką nors sutikęs. Sako „keik aš vargau, kol teik viskon žemaitiškā perskaičiau“. Tai reiškia norėjai, patiko ir skaitei. Juk niekas nevertė.
Linksmiausia, kad žemaitiškai bando skaityti ir ne tik žemaičiai. Tiesa, jiems labai sunkiai sekasi.
Grotažymės irgi būna žemaitiškos su sarkazmo prieskoniu. Pavyzdžiui – #telšiūsniekasveikti. Tai reiškia – jei tau neužtenka veiklos, tai apsižvalgyk arba pats sukurk pramogą sau ir kitiems.
Negali būti gėda už tai, kokie esame ir ką turime. Taip palengva atsiranda poreikis Vilniuje paskelbti šiuos metus „žemaičių metais“. Tik nuo to tikresniais žemaičiais nieks netaps, kol į sąmonę neateis. Sulyginčiau – lyg šuo gėdytųsi, kad loja, o ne kniaukia.
