Šia proga Lietuvos vyskupai 2017 m. paskelbė Teofiliaus Matulionio metais. Kuo vyskupas nusipelnė tokios šlovės, kuo pasižymėjo arkivyskupo gyvenimo kelias?
15min pristato svarbiausius gyvenimo išbandymų ir sovietinių lagerių nepalaužto vyskupo biografijos etapus ir kviečia susipažinti su šia istorine asmenybe.
Komunizmo šmėklos nebijojo
T.Matulionis gimė 1873 m. Kudoriškyje (dab. Anykščių rajonas). 1891 m. jis įstojo į Petrapilio (dab. Sankt Peterburgas) kunigų seminariją, o 1900 m. buvo įšventintas kunigu.
1910 m., nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, kuris draudžia katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas tėvas yra katalikas, o kitas – stačiatikis, T.Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų ir turėjo atlikti bausmę Petrapilyje.
Atlikęs bausmę, kunigas buvo paliktas parapijoje už Nevos vartų. Tai buvo darbininkiška parapija, kurią daugiausia sudarė lietuviai, lenkai ir latviai. Ten jis klebonavo iki 1923 m. Net Rusijoje įvykus komunistinei revoliucijai, T.Matulionis ryžosi likti Sankt Peterburge, iš kurio daugelis bėgo, nes manė, kad jo darbas ten bus labai reikalingas.
Rusijoje į valdžią atėjus komunistams, kunigų darbas buvo įvairiais būdais trukdomas. 1922 m. Švč. Jėzaus širdies bažnyčia, kurioje T.Matulionis buvo kunigas, buvo uždaryta, o 1923 m. T.Matulionis kartu su Petrapilio vyskupu ir dar 15 kunigų buvo nuteistas 3 metus kalėti, kalintas Maskvos kalėjime. Apkaltintas T.Matulionis buvo bažnytinio turto slėpimu, neteisėtu mišių laikymu tikinčiųjų namuose uždarius bažnyčią.
Tačiau 1925 m. paleistas iš kalėjimo T.Matulionis toliau tęsė veiklą Petrapilyje. Trūkstant kunigų, kartais jam tekdavo aplankyti net septynias bažnyčias ir uoliai rūpinosi Rusijos katalikais, kiek tai buvo įmanoma tuometinėmis sąlygomis.
Į vyskupus įšventintas slaptai
1929 m. vasario 8 d. T.Matulionis buvo slapta įšventintas į vyskupus. Raštelį, kuriame buvo pranešta apie jo būsimą įšventinimą, kunigas turėjo perskaityti matant dviem liudininkams, o tada tuojau pat sunaikinti. Konsekracijos apeigos įvykdytos visiškai slaptai. T.Matulionis pateko tarp penkių geriausiais ir patikimiausiais parinktų SSRS kunigų, kurie buvo slapta įšventinti į vyskupus ir turėjo rūpintis visos SSRS katalikais.
Lietuviui kunigui priklausė Leningrado sritis. Sekmadieniais T.Matulionis darbavosi Leningrado bažnyčioje, o šiokiomis dienomis važiuodavo į provinciją. Mokėdamas daug kalbų, jis stengėsi rūpintis visų tautybių katalikais.
T.Matulionis pateko tarp penkių geriausiais ir patikimiausiais parinktų SSRS kunigų, kurie buvo slapta įšventinti į vyskupus ir turėjo rūpintis visos SSRS katalikais.
1929 m., nesutikęs tapti saugumo informatoriumi, vyskupas vėl buvo areštuotas. Jis metus prasėdėjo kalėjime be teismo, buvo nuolat tardomas, jam norėta primesti šnipinėjimą Lietuvos naudai. Nepaisydamas spaudimo, vyskupas griežtai atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu.
Galiausiai jis buvo dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas Baltojoje jūroje, kur jau buvo 34 kunigai. Čia gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios. Kaliniai turėjo įvairių prievolių – pavyzdžiui, per dieną išgrįsti 50 metrų kelio arkliams su vežimais ar prinešti iš miško malkų. Sekmadieniai nebuvo švenčiami: poilsio diena buvo penktadienis. Bet katalikai, nepaisydami grasinimų, švęsdavo sekmadienius, naktimis slapčia laikydami šv. Mišias.
1932 m. T.Matulionis vėl atsidūrė Leningrado kalėjime, o po to buvo išsiųstas 250 km į šiaurę prie Ladogos ežero sunkiems miško darbams. Čia jis neturėjo teisės gauti siuntinių ar laiškų, turėjo dirbti pelkėse, per balas gabenti medžius.
„Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome rogėmis malkas. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti rąstų naujai tiesiamam keliui. Kai kada per šakas ir akmenis iš miško į kelią šimtą ir daugiau metrų ant savo pečių išnešdavom po dvylika kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6–7 val. ryto iki vakaro. Jei padarysi, kiek užduota, vakare gausi duonos, o jei neįstengsi – liksi visiškai alkanas... Nešami medžiai nutrindavo nugarą, pečius... Vėliau teko vandens atneštus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus, susikinkius keliems įvežimą, tempti du tris kilometrus“, – vėliau pasakojo pats T.Matulionis.
Sugrįžimas į Lietuvą
Šaltis, drėgmė ir blogas maistas pakirto vyskupo sveikatą. Visiškai nusilpęs, jis buvo atvežtas į Maskvos ligoninę. 1933 m. Lietuvos ir SSRS vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vyskupas kartu su dar 15 lietuvių grįžo į Lietuvą. Istoriniai šaltiniai rodo, kad net tada vyskupas nenorėjo palikti Rusijos, manydamas, kad šios šalies tikintiesiems jo reikia.
1936 m. T.Matulionis buvo nuvykęs į Vatikaną, kur padėkojo popiežiui Pijui XI už jo paskyrimą vyskupu ir palankumą, rodomą Rusijos krikščionims. Popiežius savo ruožtu pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“
1937 m. T.Matulionis apsigyveno Kaune ir tapo seserų benediktinių bažnyčios kapelionu. Jis talkino Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Jonui Skvireckui įvairiuose darbuose. 1940 m. paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1943 m. – Kaišiadorių vyskupijos ordinaru.
Eidamas savo pareigas, T.Matulionis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią. Dėl to jo vos neištrėmė į Vokietiją. 1944 m. į Lietuvą grįžus sovietams, vyskupas liko Lietuvoje.
1946 m. T.Matulionis buvo iškviestas pas LTSR Komisarų tarybos pirmininką Mečislovą Gedvilą. Šis jo paprašė raštu kreiptis į partizanus, kad šie paklustų vyriausybei ir padėtų ginklus. Bet vyskupas atsakė, kad tai ne jo kompetencija.
Vėliau T.Matulionis savo memorandume pabrėžė, kad Bažnyčia sugyvena su visomis valdžios formomis, kurios netrukdo atlikti Bažnyčios misijos, bet niekada nesutiks tapti pasaulinės valdžios įrankiu.
Mirė sava mirtimi ar buvo nunuodytas?
Tokie vyskupo žodžiai sovietinei valdžiai nebuvo prie širdies, ir 1948 m. jis vėl buvo areštuotas. Įkalintas Vladimiro kalėjime, kur išbuvo iki 1954 m. Atlikęs bausmę, jis buvo išvežtas į Mordovijos invalidų namus.
1956 m., iškankintas ir paliegęs, jis vėl gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Tačiau vyskupijos valdyti sovietinė valdžia jam nebeleido. Galiausiai T.Matulionis apsigyveno Šeduvoje, kur 1962 m. mirė. Arkivyskupas, dar išvakarėse laikęs šv. Mišias, staiga pasijuto blogai ir per trumpą laiką tapo nepagydomu ligoniu.
Katalikiška žiniasklaida abejojo, ar devyniasdešimtuosius metus ėjęs arkivyskupas mirė sava mirtimi. Vatikano radijas pranešė, kad 1962 metais T.Matulionis gavo popiežiaus kvietimą dalyvauti Vatikano II susirinkime, tačiau po kelių dienų saugumo pareigūnams jo bute Šeduvoje vykdant kratą, arkivyskupui buvo suleista neaiškios sudėties injekcija ir jis po trijų dienų mirė. Pripažindama T.Matulionį kankiniu, Kongregacija dekrete nurodė, kad arkivyskupas buvo nužudytas iš neapykantos tikėjimui.
Žurnalistas Dainoras Lukas „Kauno dienoje“ 2005 m. rašė: „Įtarimai, kad T.Matulionis buvo nunuodytas, paskatino 1999 metais atlikti ekshumaciją. Palaikuose buvo rasta daug sidabro ir chromo. Tai sustiprino teiginius, kad arkivyskupas buvo nužudytas. Be to, jau buvo žinoma, kad panašiai komunistai nunuodijo vieną vyskupą Jugoslavijoje“.
Pripažinimo sulaukė atkūrus Nepriklausomybę
1990 m., siekiant T.Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu, pradėta jo kanonizacijos byla. Tais pačiais metais jam suteiktas Dievo tarno titulas. 2008 m. byla buvo baigta ir perduota į Romą.
Baigiantis 2016 m. Lietuvą pasiekė žinia, kad popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Pastarąjį kartą palaimintuoju buvo skelbiamas vyskupas Jurgis Matulaitis 1987 metais.
Ta proga 2017 metus Lietuvos vyskupai paskelbė Teofiliaus Matulionio metais, kviesdami pasigilinti į šio arkivyskupo asmenybę. Manoma, kad beatifikacijos iškilmės bus per 2017 m. birželio 23–25 dienomis Vilniuje vyksiančias Lietuvos jaunimo dienas.
Parengta pagal puslapį www.matulionis.info ir pagal Kaišiadorių vyskupijos puslapį.
