Utena paprastai siejasi su pramone – čia nuo seno veikia ne viena įmonė, miestas garsėja automobilių turgumi. Tačiau ir labiau nišinėms veikloms vietos užtenka.
Ieškojo vietos fotografijai
Štai Miglė Kryžinauskaitė-Bernotienė su vyru Karoliu į Utenos kūrybinių industrijų centrą „Taurapilis“ sako atėję ieškoti erdvės fotografavimui – būtent tuo tada užsiėmė. Vis dėlto čia buvusi fotostudija netenkino Bernotų poreikių, tačiau jie išgirdo, kad centre laisva kino erdvė, tuo metu neturėjusi savo rezidento.
„Nors nė vienas nebuvome iš tos srities, bet taip impulsyviai susižvalgėme ir nusprendėme, kad reikia pamėginti. Buvo toks trumpas terminas iki paraiškų teikimo rezidavimui, per porą naktų susėdę užpildėme visą dokumentaciją ir kažkaip tapome tais rezidentais.
Tada prasidėjo ir gilinimasis. Nuo šio centro atsidarymo ir esame po šiuo stogu, sėkmingai judame pirmyn“, – pasakojo Miglė, kuriai šis sprendimas pasirodė esąs išties lemtingas.
Gavau Muzikos ir teatro akademijoje vaizdo režisūros magistro diplomą 2020 metais, užsiimu kūryba. O Karolis daugiau kino rodymu.
„Miglė labiau imasi visos kūrybinės veiklos“, – sako jos vyras Karolis, o Miglė jį papildo: „Gavau Muzikos ir teatro akademijoje vaizdo režisūros magistro diplomą 2020 metais, užsiimu kūryba. O Karolis daugiau kino rodymu. Tai mūsų dvi pagrindinės sritys.“
„Aš jos filmų dar nerodau, jos prodiuserė man dar nepaskambino“, – nusijuokia Karolis.
Gal bus ir festivalis
Miglė sako jau sukūrusi penkis trumpametražius filmus, jie rodomi festivaliuose. Tad kol kas parodyti jų Utenoje nebuvę galimybių – reikėtų sudėlioti visą programą, nes žiūrovas vargu ar eis žiūrėti vieno trumpo metro filmo.
„Bet aš manau, kad Miglė nepames minties surengti eksperimentinių dokumentinių filmų festivalį čia. Lietuvoje apskritai tokių nelabai gal yra“, – sako Karolis, o Miglė sako, kad vienas toks panašus gyvuoja – „Suspaustas laikas“, kuriame pernai vasarą įvyko ir jos filmo premjera.
Kaip pastebi ir patys, ir kiti rezidentai, tai gana simboliška, kad kino salė Utenoje yra būtent „Taurapilio“ patalpose – sovietmečiu ir vėliau kurį laiką čia ir veikė kino teatras, tad ne vienam uteniškiui dėl to sukyla sentimentai.
Pačioje Utenoje kino salės repertuaras papuoštas ir pasaulinėmis premjeromis, ir lietuviškais filmais, ir tokių festivalių kaip „Kino pavasaris“, „Nepatogus kinas“ filmais.
„Animaciniai filmai tai taip, šeimos ateina, nuneša tie filmą viską. Turime ratą žmonių, kurie mėgsta ateiti į festivalių filmus, „Kino pavasario“, „Nepatogus kinas“ ir kiti, tarkim, bet tai siauras ratas. Kažkada turėjome siaubo filmų bangą, labai populiarūs buvo, bet dabar visi šie filmai žymimi N-18, kažkodėl labai griežtai jie cenzūruojami. O šių filmų žiūrovas neretai paaugliukas, 12–14 metų, jiems negalima ateiti“, – pasakoja Bernotai.
Ši kino salė vienintelė ne tik Utenoje, bet ir visame krašte – nėra tokių nei Zarasuose, nei Molėtuose, nei Anykščiuose. „Tai atvažiuoja ir iš kitur“, – sako Miglė.
Paklausti, ar jaučia, kad Utenai reikia kino teatro, sutuoktiniai atsako: „Kaip kada.“
Mes paskui labai juokėmės – visi taip bijojo lietuviškų filmų, o dabar, kai išeina lengva lietuviška komedija, tik laikykis.
„Yra žmonių ratas, kurie ateina į kiekvieną premjerą, išeina iš vieno filmo, kol salę pravėdinam, sutvarko, jie dūsteli, atsikvepia ir vėl žiūri“, – šypsosi Karolis. – Atsimenu, kai dar remontavo „Taurapilį“, tai čia žmonės svarstė, bus tas kinas ar nebus. Gal bus kaip senais laikais, rodys „Riešutų duoną“, nes prieš uždarant rekonstrukcijai čia taip ir buvo – stovėjo seni juostiniai projektoriai, kurie braižydavo juostas. Premjeros vėluodavo kelis mėnesius.
Mes paskui labai juokėmės – visi taip bijojo lietuviškų filmų, o dabar, kai išeina lengva lietuviška komedija, tik laikykis. Mes čia niekuo neišskirtiniai – visoje Lietuvoje salės lūžta nuo lietuviškų lengvų komedijų, Prancūzijoje – nuo prancūziškų ir t.t.“
Kitokia spauda
Domantas Kiškis savo dirbtuvėlę įkūrė Utenos pakrašty, pramoninėje zonoje. Nedidelėje patalpoje gimsta spaudai, tinkami patiems įvairiausiems paviršiams. Tarkim, suvirintojo šalmui. Arba – motociklui, automobilio vidaus apdailai.
„Ant sienos matote vandens spausdinių plėvelių dizaino pavyzdžius, jų yra daugiau nei 500 skirtingų – nuo rožyčių iki kaukolių, liepsnų įvairiausių. Žmonės renkasi pagal savo norus. Dauguma nori motociklams pasidaryti.
Viskas paruošiama kaip paprastam dažymui – gruntavimas, tada bazinė spalva. Su ja gali irgi vaizduotei leisti pasireikšti. Uždėsi mėlyną, bus vienaip. Štai buvo šalmas baltas, raudonai uždažiau ir štai toks efektas. Tada ant viršaus galima dėti žėrutį“, – apie savo veiklos subtilybes kalba Domantas.
Jis savo klientams siūlo geriau rinktis priešinį iš jo paties turimų pavyzdžių, kadangi atsiųstos nuotraukos paprastai nebūna pakankamos kokybės, jas tenka dar siųsti į Angliją parengti spausdinių plėveles, visa tai galų gale kainuoja penkis kartus brangiau. Lietuvoje atliekančių tokius darbus nėra, Domantas sako mėginęs Lenkijos gamintojus, tačiau nusivylęs kokybe vėl grįžo prie partnerių Anglijoje.
Ar padarė įtakos „Brexit'as“? Domantas pripažįsta, kad taip – tenka mokėti papildomus mokesčius, atsisiunčiant medžiagas. Brango apie penktadaliu ir dažai, tačiau jis tvirtina, kad savo produkciją brangino tik minimaliai, bijodamas prarasti klientus, kadangi tuo užsiima dar tik apie metus.
„Labai sunku įsivažiuoti, daugiau išleidi, negu uždirbi“, – neslepia.
Klientai – ne Lietuvoje
Kas jo klientai? Anot vyro, Lietuvos rinka maža, tad dauguma detalių, kurias papuošia, išvažiuoja į užsienį, pasiekia visą pasaulį. Ten gaminius išveža jų pardavėjai, ne pats Domantas.
„Labai retai tarp klientų būna lietuvių – koks vienas iš dešimties. Ir tai dažniausiai koks nors pažįstamas“, – tikina Domantas, paaiškindamas, kodėl tų lietuvių tiek nedaug: „Šitas darbas reikalauja labai daug kruopštumo, turi sužiūrėti kiekvieną kamputį, jeigu nenuriebalinsi tinkamai, dažysi ant viršaus, viskas atlips.
Dauguma nesupranta šito veiksmo, atrodo, pasiėmei, įmerkei, palaikei ir atidavei. O realiai bet kokią, kad ir nedidelę detalę paruošti užtrunka savaitę.“
Emigracijoje daugiau nei 10 metų
Jis ne vienerius metus ragavo emigranto duonos. Šypsodamasis pasakoja, kad būdamas 16-os liko su močiute Lietuvoje, kai mama išvyko į Angliją. Tačiau gana greitai tapo aišku, kad paaugliui reikia daugiau priežiūros, tad mama pasiėmė jį kartu.
„Trejus metus mokiausi inžinerijos, tada mokiausi ir dirbau visu etatu – dieną į koledžą, naktį į darbą, dirbau mėsos fabrike. Norėjau ir universitete studijuoti, įstojau, bet bijojau dėl savo anglų kalbos ir tiesiog nenuėjau. Dirbau, vėliau su draugu bandėme mašinas dažyti, nieko apie tai neišmanydami. Pasisekė, draugas iki šiol tuo užsiima, o aš išėjau.
Norėjau ir universitete studijuoti, įstojau, bet bijojau dėl savo anglų kalbos ir tiesiog nenuėjau.
Atsirado gyvenimo draugė, kartu apsigyvenome. Visą laiką galvojau, ką norėčiau veikti, nes nuo mažens turėjau tikslą sukurti kažką savo nuo nulio. Turėjau daug įvairiausių idėjų, tarkim, tvoras norėjau gaminti. Bet paskui pamačiau internete apie hidrografiką, susidomėjau – pradėjau ieškoti tiekėjų, domėtis kainomis. Viskas buvo prieinama, pamėginau akinius pasidaryti. Pavyko“, – apie pirmas patirtis dar Anglijoje pasakoja Domantas.
Grįžęs iš emigracijos po dešimties metų jis sako norėjęs užsiimti kuo nors nestandartišku. Pasakoja pats pasigaminęs vonią, kurioje vanduo lėtai kaista, tačiau ji pati kainavusi ne tiek daug, kiek kainuotų iš gamintojų nusipirkta. Dabar svajoja įsigyti spausdintuvą, kad nereikėtų plėvelių užsakinėti.
„Jau nuo tada, kai 16-os metų išvažiavau, norėjau namo, – šypteli. – Anglijoje kad ir kaip geri kalbi, vis tiek esi emigrantas. Nepatinka man tai. Buvau prieš kurį laiką dabar nuvykęs aplankyti mamos, brolių ir sesės. Nuėjome į barą pasėdėti, žmonės išgirdo, kad lietuviškai kalbam, apžiūrėjo. Sakiau – va todėl nenoriu čia būti.“
Grįžti labiausiai paskatino į pasaulį pasibeldęs judviejų su tuometine drauge pirmagimis: „Sakiau, kad bandom dabar. Jauni esame, jeigu nepasiseks, turėsime galimybę grįžti.“
Grįžimas į Lietuvą, anot Domanto, buvo tikra euforija – kaip išvažiavus atostogų žinant, kad nebereikės grįžti. Jis sako nerimo ar baimės nejautęs, tiesiog pasitikėjęs savo jėgomis, kad ir save, ir šeimą pajėgs išlaikyti.
Ir dabar Hidrografikos centras nėra jo pagrindinė veikla, jis dirba ir samdomą darbą, tačiau neslepia pasvajojantis dirbti tik sau.
