Pavojų keliančių pavienių asmenų yra pasitaikę ir Lietuvoje – štai vienas vilnietis pernai grasino susisprogdinti prie Prezidentūros, o 2013 m. peiliu ginkluotas vyriškis įsiveržė į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) patalpas ir sunkiai sužalojo pareigūną.
Kas yra pavieniai asmenys ir kaip Lietuvoje siekiama užkirsti kelią jų išpuoliams? Apie tai pasakoja Vadovybės apsaugos departamento (VAD) Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas Aleksandras Berezovskij.
– Kas tie „pavieniai asmenys“? Kaip juos apibrėžia teisėsauga?
– Dažniausiai sutinkamas pavienio asmens apibrėžimas, kalbant apie viešus smurtinius išpuolius, yra toks: pavienis asmuo – tai asmuo, kuris planuoja, organizuoja ir įvykdo smurtinį išpuolį vienas pats, be kokios nors grupės pagalbos, tiek moralinės, tiek materialinės.
Pavienis asmuo – tai asmuo, kuris planuoja, organizuoja ir įvykdo smurtinį išpuolį vienas pats, be kokios nors grupės pagalbos, tiek moralinės, tiek materialinės.
Visame pasaulyje daug išpuolių prieš viešus asmenis įvykdo būtent pavieniai asmenys, o ne tikri teroristinių ar ekstremistinių grupuočių nariai. Tokie asmenys kelia grėsmę ne tik savo taikiniams, bet ir nieko dėtiems asmenims, esantiems aplinkui. Tai gali būti jų šeimos nariai, kaimynystėje gyvenantys asmenys arba tiesiog niekuo dėti žmonės, atsidūrę vietoje, kur vyksta smurtinis išpuolis. Nica – puikiausias to pavyzdys.
Panašus atvejis 2009 m. įvyko Nyderlanduose. Vyras su automobiliu taranavo žmonių minią, kuri buvo susirinkusi stebėti Karalienės dienos procesiją. Pasirodo, jis tiesiog buvo įsitikinęs, kad karalienė kalta dėl problemų jo gyvenime, ir siekė pakenkti jai. O nukentėjo visai kiti žmonės.
Neseniai nutikęs atvejis, kuomet buvo nužudyta Jungtinės Karalystės parlamento narė – taip pat pavienio asmens išpuolis. Būtent siekdami išvengti tokių išpuolių mes ir koncentruojamės į šią rizikos grupę.
– Kiek pavienių asmenų Lietuvoje kasmet patenka į teisėsaugos akiratį?
– Per metus į mūsų akiratį patenka apie 200 žmonių, kurie su valstybės institucijomis komunikuoja susirūpinimą keliančiu būdu.
Per metus į mūsų akiratį patenka apie 200 žmonių, kurie su valstybės institucijomis komunikuoja susirūpinimą keliančiu būdu.
Jų įspėjamasis elgesys duoda žinoti apie save, ir mes atliekam rizikos vertinimą.
Svarbu suprasti, kad kalbant apie pavienius asmenis mintyje reikia turėti ne tik smurtinius išpuolius, bet ir destruktyvų elgesį apskritai. Smurtas gali būti nukreiptas ir į save. Praktikoje teko susidurti su atvejais, kai susirūpinimą keliančiu būdu bendravę asmenys po kurio laiko nusižudė.
Pavyzdžiui, savižudis, prieš keletą metų susisprogdinęs Vilniuje ant Tauro kalno. Taip, jis pakenkė tik sau, tačiau lygiai taip pat galėjo nukentėti ir netyčia šalia atsidūrę žmonės. Kitas pavyzdys – asmuo, atėjęs prie prezidentūros ir grasinęs, kad susisprogdins. Destruktyvus elgesys nebūtinai baigiasi smurtu ar kita akivaizdžia žala, tačiau bet kokiu atveju tai yra normalaus visuomenės gyvenimo sutrikdymas.
Tačiau buvo ir žmonių, kurie ne tik rodė daug įspėjamojo elgesio požymių, bet ir pasižymėjo rizikos veiksniais, vienas kurių – legaliai laikomas šaunamasis ginklas. Tikrai svarbus prevencinis žingsnis tokioje situacijoje buvo apriboti minėtų asmenų teisę pasinaudoti ginklu.Taip užbėgome įvykiams už akių. Jie neteko ginklo ir galimybės ginklą turėti. Apie 10 tokių asmenų yra buvę.
Džiaugiamės, kad pas mus realių smurtinių išpuolių skaičius yra minimalus. Bet prie to prisideda ir aktyvi prevencija.
– O kaip atrodo ta prevencija? Kaip atpažįstate vadinamuosius „pavienius asmenis“?
Viskas prasideda nuo to, kad mes žinome įspėjamuosius signalus ir stengiamės informuoti kuo platesnį institucijų ratą apie tuos signalus. Savivaldos institucijos, teismai, žurnalistai – mes daug kam platiname informaciją, kad kuo daugiau žmonių žinotų, į kokius signalus dera kreipti dėmesį.
Nereikia manyti, kad jeigu žmogaus elgesys atitinka įspėjamuosius signalus, jis tikrai griebsis smurto. Tačiau tai reiškia, kad tokį žmogų reikia vertinti ir aiškintis, ar yra pagrindas susirūpinti.
Jei toks pagrindas yra, stengiamasi veikiant individualius rizikos veiksnius minimizuoti riziką. Jei asmuo turi socialinių problemų, įtraukiamos socialinės paramos institucijos, jei problemų su vaikais – vaikų teisių institucijos, jei psichikos sveikatos problemų – psichikos sveikatos specialistai. Tai yra tikroji prevencija – užbėgimas įvykiams už akių, kol asmuo nespėja tapti nusikaltėliu.
Tai yra tikroji prevencija – užbėgimas įvykiams už akių, kol asmuo nespėja tapti nusikaltėliu.
Negalime pranašauti ateities. Dažnai jau įvykus nelaimingam įvykiui, po to skaitome: buvo tokie ir tokie veiksniai, kurie rodė, kad žmogus tikrai šito imsis. Bet sakyti, kad vienas ar kitas asmuo tikrai taps nusikaltėliu, negalima. Tiesiog egzistuoja didesnės ir mažesnės tikimybės.
– O kokia būtent Lietuvoje dažniausiai būna „pavienių asmenų“ motyvacija? Kaip atsiranda polinkis į destruktyvumą?
– Spektras platus. Dalis įvardina realias nuoskaudas dėl institucijų neveiklumo ar su kaimynais kilusius konfliktus, kiti išsako įžvalgas ir nori, kad jos būtų paviešintos. Jie mano turintys svarbią žinią, kurią nori pranešti pasauliui. Yra ir motyvas, kad žmogus nori tapti žinomas. Dar pasitaiko, kad žmonės įsivaizduoja esantys įžymybių draugai, siunčia jiems dovanas, linkėjimus, atvirukus.
Motyvai gali būti ir labai asmeniniai. Tarkime, viešoje erdvėje atsiranda vis daugiau informacijos, jog, asmuo, kuris traiškė žmones Nicoje, turėjo problemų dėl alkoholio, narkotikų, sirgo depresija, gana neseniai išgyveno skyrybas. Buvo visas spektras asmeninių sunkumų.
Dalis tokių žmonių linkę ieškoti ne paramos, bet tarsi pateisinimo imtis kraštutinių veiksmų. Radikaliosios ideologijos – nesvarbu, ar politinės, ar religinės – pasiūlo būtent tokį pateisinimą. Galima sakyti, kad ideologija, pavyzdžiui, islamizmas, nėra tikroji smurto priežastis – yra kažkokios asmeninės priežastys, o tada, kai asmuo jau nebežino ką daryti ir nori griebtis smurto, ideologija tampa to įprasminimu. Tai vienas iš pastebimų kelių link smurtinės radikalizacijos ir išpuolio.
Ideologija, pavyzdžiui, islamizmas, nėra tikroji smurto priežastis – yra kažkokios asmeninės priežastys, o tada, kai asmuo jau nebežino ką daryti ir nori griebtis smurto, ideologija tampa to įprasminimu.
– O vis dėlto ar yra žinoma, kad Lietuvoje būtų bent pavienių radikalių ideologijų paveiktų asmenų?
– Taip, esame pastebėję asmenų, kurie gali savo veiksmų pateisinimui pasirinkti vieną iš ideologijų. Yra ir ekstremistinių ideologijų atstovų, ir religinių, ir vadinamųjų konvertitų – Lietuvos piliečių, kurie staiga atsiverčia į radikalųjį islamą.
Vis dėlto Lietuvoje nesama palankios aplinkos tokiems asmenims. Nesama bendruomenių, kur asmuo jau nuo vaikystės galėtų lengvai įgyti tam tikras radikaliojo islamo vertybes.
– Tai Lietuvoje radikalų islamą išpažįstančių asmenų esama?
– Kiek bendradarbiaujame su kolegomis, kiek patys stebime – taip, tokių atvejų yra. Bet čia jau labiau Valstybės saugumo departamento sritis. Jei pastebime tokias indikacijas, mes su jais bendradarbiaujame. Jei mes nematome, kad kyla grėsmė mūsų saugomiems asmenims, mes perduodame informaciją kitoms institucijoms.
Tačiau A.Breiviko pavyzdys įrodė, kad ekstremistai gali būti ne tik musulmonai. Savo veiksmų pateisinimui jie gali pasirinkti bet kokią ideologiją.