„Baltijos šalys, įsiterpusios tarp Rusijos ir Baltarusijos, lyginamos su šiuolaikiniu Vakarų Berlynu. Daugelis šiose šalyse nerimauja, kad jei Ukraina žlugs, jos gali tapti kitu taikiniu, – taip situaciją regione pristato dienraštis.
Toliau publikacija pradedama pasakojimu iš Lazdijų:
Neseniai vieną vakarą pasienio su Lenkija punkte Ramūnas Šerpetauskas mojo automobiliams, prigrūstiems krepšių ir antklodžių, kuriuose dažnai būdavo susigrūdę trijų kartų šeimos nariai.
Lietuvos šaulių sąjungos vietos vadas R.Šerpetauskas atvyko padėti ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo gimtinėje.
Tačiau šis kontrolės postas, vienas iš dviejų siaurame 64 kilometrų ilgio koridoriuje tarp Rusijos Kaliningrado srities šiaurėje ir Baltarusijos sienos pietuose, yra strategiškai svarbus dėl kitos priežasties.
L.Kasčiūnas: mes nepanikuojame, bet turime būti pasirengę. Kiekviena šeima turėtų turėti planą.
Jei Rusija užpultų, ji greičiausiai pradėtų ataką čia, sakė R.Šerpetauskas. „Tegul rusai pabando, – ryžtingai pridūrė jis. – Mes jiems parodysime“.
Lietuvoje, vienoje iš trijų mažų Baltijos valstybių ir NATO narių, pusę 20 a. praleidusių sovietų valdžioje, tvyro įtampa. Visi čia girdėjo neseniai nuskambėjusį Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio perspėjimą: „Jei mūsų nebeliks, tai, neduok Dieve, Latvija, Lietuva ir Estija bus kitos“.
Daugelis lietuvių nerimauja, kad, jei V.Putinas norėtų išbandyti NATO ryžtą, Baltijos šalys būtų tinkama vieta tai padaryti: jos vienintelis ryšys su kitomis NATO sąjungininkėmis yra 64 kilometrų ilgio koridorius, kuriame patruliavo R.Šerpatauskas, vadinamasis Suvalkų koridorius. Jis laikomas viena silpniausių NATO vietų.
„Jis rusams yra akivaizdus strateginis taikinys, nes čia galima mus atkirsti nuo NATO saugumo sistemos, – sakė Lietuvos parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. – Tam tikra prasme esame šiuolaikinis Vakarų Berlynas.“
Analogija su Vakarų Berlynu, Vakarų demokratijos forpostu, kurį Šaltojo karo metais supo sovietų kontroliuojama komunistinė Vokietija, tapo populiari.
Daugelis vis dar viliasi, kad, nepaisant iš Kaliningrado į juos nukreiptų raketų ir taktinių branduolinių ginklų bei dešimčių tūkstančių Rusijos karių, pastaraisiais mėnesiais dislokuotų kaimyninėje Baltarusijoje, Maskva nedrįs įsiveržti – ir rizikuoti karu su NATO ir Jungtinėmis Valstijomis.
Lietuvos ir NATO kariuomenių vadai sako, kad, Rusijos sausumos pajėgoms užstrigus Ukrainoje ir kovojant sunkiau nei tikėtasi, bent jau kol kas puolimas mažai tikėtinas.
Tačiau niekas nebesako, kad jis neįmanomas.
„Mes nepanikuojame, bet turime būti pasirengę, – sakė L.Kasčiūnas. –Kiekviena šeima turėtų turėti planą.“
Jo žmona ėmė kaupti maisto atsargas (praėjusį vakarą jam prisipažino, kad suvalgė vieną iš konservų) ir jie suplanavo, kad vaikai užpuolimo atveju evakuosis į kaimą.
Tą dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Lietuvos vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį. Praėjusią savaitę Suvalkų koridoriuje vyko karinės pratybos. Šią savaitę maždaug 4 tūkst. NATO karių surengs dar vienerias pratybas.
„Ačiū Dievui, kad esame NATO dalis, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Arūnas Bubnys. – Jei nebūtume NATO nariai, situacija būtų labai pavojinga.“
Nuo 2017 metų visose Baltijos šalyse nuolat budi NATO tarptautinės kovinės grupės, kurios buvo dislokuotos reaguojant į pirmąją Rusijos invaziją į Ukrainą prieš trejus metus ir kurių paskirtis – atgrasyti Rusiją nuo agresijos. Tačiau praėjusį mėnesį prasidėjus karui, aljansas pereina nuo atgrasymo prie savo gynybos planų aktyvinimo.
Danijos pulkininkas Peteris Nielsenas yra NATO pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje vadas, koordinuojantis vietos karinės vadovybės ir maždaug 3 tūkst. šiuo metu šalyje esančių NATO karių veiksmus.
Kol kas, pasak jo, „niekas nemato telkimo palei sieną; priešingai, kariai ir įranga buvo atitraukti į Ukrainą“.
Tačiau, pridūrė pulkininkas Nielsenas, NATO nerizikuoja, ypač dėl to, kad apie 5 proc. Lietuvos gyventojų yra etniniai rusai. Estijoje ir Latvijoje ši dalis yra atitinkamai 26 proc. – 34 proc. didesnė nei Ukrainoje.
„Suvalkų koridoriaus geografija yra tikrovė, – sakė jis, pirštu braukdamas per didelį žemėlapį ant savo kabineto sienos. – Jei jie įsiverš į Baltijos šalis, prisidengdami rusų mažumų apsauga, tada NATO įsitrauks į karą – ir mes kariausime su Rusija.“
A.Bubnys: jei nebūtume NATO nariai, situacija būtų labai pavojinga.
„Mes peržiūrime ir tobuliname savo planus, – pasakė jis. – Keičiamės, kad pasiruoštume gintis.“
Šalyje smarkiai išaugo ginklų pardavimas. Užsakytos šaudyklos, o Šaulių sąjungos narių skaičius per pastarąsias dvi savaites išaugo daugiau kaip 2 000. Konservuotos sardinės ir benzinas sparčiai nyksta iš lentynų.
Gerbiama odontologijos profesorė Alina Purienė užsako maišus su smėliu, kad užsandarintų savo rūsio langus. Ji agituoja savo universitetą mokyti visų specialybių gydytojus chirurgijos įgūdžių ir traumų.
„Turime būti pasiruošę“, – sakė daktarė A.Purienė, stovėdama savo elegantiškame name Lietuvos sostinės Vilniaus centre.
1990 m. Lietuva buvo pirmoji sovietinė respublika, paskelbusi nepriklausomybę, o tai sukėlė Maskvos nerimą, kuri bandė ją sustabdyti tankais, bet nesėkmingai.
Praėjusią savaitę, šaliai minint 32-ąsias nepriklausomybės metines, iškilmės turėjo ypatingą reikšmę. Vilniaus gatvėse Ukrainos vėliavų buvo beveik tiek pat, kiek ir Lietuvos. Šalies miestuose ir kaimuose buvo tiek daug civilių, prisiekusių sukarintai Šaulių sąjungai, kad pritrūko uniformų.
„Laisvė yra trapi, – sakė L.Kasčiūnas, kuris išvyko praleisti nepriklausomybės dienos su kariais į Vakarų Ukrainą. – Ukrainiečiai kovoja už mus ir už Europą. Priešindamiesi jie mažina Rusijos karinius išteklius. Turime išnaudoti šį laiką ir mobilizuotis visiems ateities scenarijams“.
Mobilizacijos ženklų matyti visur – ir didelių, ir mažų.
Vidurio Lietuvos Kaišiadorių rajono kaimo aikštėje praėjusios savaitės pradžioje Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas šalia pradinės mokyklos rengė maskavimosi pratybas. Per pertraukos metu grupelė pirmokų susijaudinusi susibūrė aplink tanką. Vienas karys padavė savo automatą G36 berniukui, kuris pasvėrė jį rankose.
J.V.Žukas: Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo.
„Mūsų vaikai žino, kad vyksta karas, – sakė viena iš jų mokytojų Odilija Juzukonienė. Tą rytą du vaikai iš solidarumo paprašė per muzikos pamoką išmokti ukrainietišką dainą. – Mums Lietuvoje šis karas yra asmeniškas.“
Socialiniuose tinkluose ir kitur lietuviai bombardavo savo vyriausybę to paties klausimo variacijomis: „Ar mes būsime kiti?“
Netoli Baltarusijos sienos esančio Druskininkų miesto gyventojus išgąsdino netoliese pasigirdęs šaudymo garsas, todėl kai kurie skambino miesto pareigūnams ir klausė: „Ar prasidėjo karas?“ Juos teko nuraminti, kad Baltarusijos kariai rengia pratybas kitoje sienos pusėje.
Tačiau generolo Jono Vytauto Žuko, kuris iki 2019 metais buvo Lietuvos kariuomenės vadas, nuomone, „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“.
„Tai panašu į 1939 m., kai Hitleris užpuolė Lenkiją ir niekas netikėjo, kad tai sukels pasaulinį karą“, – sakė jis.
Būtent tai kelia nerimą Vilniaus odontologijos profesoriei dr. A.Pūrienei. Būdama 66 metų, ji yra pakankamai sena, kad prisimintų sovietų priespaudą – kaip su vyru turėjo slapta susituokti bažnyčioje, nes religinės apeigos buvo uždraustos, mamos pasakojimus apie draugą, kuris žuvo antisovietinio pasipriešinimo metu, apie šeimas, kurios buvo ištremtos į Sibirą.
„Vakarų europiečiai nesupranta V.Putino, – sakė ji. – Jie nuo 1945 metų gyvena „pokario“ mentalitete. Mums reikia daugiau „prieškarinio“ mentaliteto“.
Ji prisimena, kad paauglystėje mokykloje užsiiminėjo šaudymu į taikinius ir mokėsi visko – nuo cheminio ginklo iki chirurgijos, nors studijavo odontologiją.
„Sovietmečiu visi gydytojai buvo ruošiami kaip karo chirurgai, – sakė daktarė A.Purienė. – Žinojau, kaip užsidėti cheminės apsaugos kaukę ir kaip gydyti galvos traumą. Šiais laikais odontologai tik žino, kaip elgtis su dantimis.“
„Turime gerą gyvenimą, – tęsė ji. – Turime mokėti jį apginti.“
NATO vadavietėje pulkininkas Nielsenas sakė, kad nuo tada, kai praėjusią vasarą buvo čia komandiruotas, jį pribloškė lietuvių įžvalgumas. Nuo pat Rusijos karo su Sakartvelu 2008 m. Baltijos šalių vadovai perspėjo apie Maskvos imperines ambicijas, tačiau Vakaruose jų grėsmės suvokimas pernelyg dažnai buvo atmetamas kaip paranoja, sakė jis.
„Už trisdešimties kilometrų nuo čia baigiasi demokratija, ir jie tai supranta, – sakė pulkininkas Nielsenas. – Kai žlugo komunizmas, ši šalis žvelgė į Vakarus, norėdama ko nors išmokti: apie teisinę valstybę, apie tai, kaip kurti demokratines institucijas. Dabar atėjo laikas mums mokytis iš jų.“
