„Steponas Kairys irgi buvo išmestas iš partijos, nes ne visada visi supranta, ką tu darai“, – viešėdamas 15min studijoje praėjusią savaitę pareiškė G.Kirkilas.
Tą patį jis kartojo kone visuose pastarosiomis savaitėmis, po Socialdemokratų partijos tarybos sprendimo nutraukti koalicijos sutartį su valstiečiais, duotuose interviu.
Taip G.Kirkilas atsakinėjo į klausimus apie galimybes sulaukti sankcijų už tai, kad jis buvo vienas iš dešimties socialdemokratų partijos frakcijos Seime narių, nesilaikiusių tarybos sprendimo ir sudariusių „frakcijų koaliciją“ su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovais parlamente.
G.Kirkilas tikina, kad frakcija elgiasi teisingai ir teisėtai, nes esą taryba tardama A ir nutraukdama koalicijos sutartį, neištarė B ir nesudėliojo frakcijai veiksmų plano. Dar daugiau – dabar frakcijos nariai, pasirašę „frakcijų koalicijos“ sutartį, išplatino viešą kreipimąsi, kuriame teigia, kad tarybos sprendimas apskritai buvo neteisėtas, nes koalicijos sutartį, kuri buvo patvirtinta tarybos, esą gali panaikinti tik suvažiavimas.
Tačiau grįžkime prie S.Kairio, kurio pavyzdžiu remdamasis G.Kirkilas tikina, kad partijai jo pašalinimas būtų kur kas didesnė problema nei pačiam G.Kirkilui asmeniškai.
Taip, G.Kirkilas savo įtaka partijoje gal ir gali lygintis su S.Kairiu – XX a. pradžios socialdemokratų lyderiu. G.Kirkilas socialdemokratams priklauso nuo pat partijos įsikūrimo, yra buvęs jos pirmininkas, premjeras.
Skaitė knygoje, kurios neatsimena
Tačiau esminis klausimas, kurį nutarėme patikrinti, ar G.Kirkilas gali lygintis su S.Kairiu dėl partijos sankcijų. Tai yra ar S.Kairys iš tiesų kažkada buvo pašalintas iš Socialdemokratų partijos?
Pats G.Kirkilas, paklaustas, kuo remdamasis teigia, jog S.Kairys buvo pašalintas, aiškina perskaitęs tai kažkokioje knygoje.
Manęs, kai paklausia, ar galiu būti išmestas, tai aš sakau, kad buvo tokių atvejų istorijoje. Tą tik sakau. Nesilyginu su S.Kairiu, bet ir jis buvo pirmininkas, ir aš buvau pirmininkas. Tai visko atsitinka istorijoje, – sakė G.Kirkilas.
Deja, knygos pavadinimo ar autoriaus politikas neįvardijo. Jis sakė, kad šaltiniui surasti prireiks savaitės, mat turįs daug knygų ir neprisimenantis, kurioje tiksliai rado tokią informaciją.
Taip pat G.Kirkilas tikino savo situacijos su S.Kairio nelyginantis.
„Manęs, kai paklausia, ar galiu būti išmestas, tai aš sakau, kad buvo tokių atvejų istorijoje. Tą tik sakau. Nesilyginu su S.Kairiu, bet ir jis buvo pirmininkas, ir aš buvau pirmininkas. Tai visko atsitinka istorijoje“, – aiškino G.Kirkilas.
N.Černiauskas: „Tai nebuvo pašalinimas“
Paklausėme istorikų, ar iš tikrųjų S.Kairio ir G.Kirkilo situacija panaši ir ar apskritai S.Kairys kada nors buvo pašalintas iš Socialdemokratų partijos.
Vilniaus universiteto lektorius daktaras Norbertas Černiauskas nurodo, kad situacijos yra visiškai nepalyginamos. Taip pat jis tikina, kad S.Kairio pašalinimas iš Socialdemokratų partijos vargu ar išvis gali būti laikomas pašalinimu.
Ta situacija, apie kurią greičiausiai kalba G.Kirkilas, pasak istoriko, vyko 1917 m. gruodžio 11 dieną, kai LSDP Vilniaus organizacijos grupės lyderis Pranas Eidukevičius pabandė S.Kairį ir Mykolą Biržišką pašalinti iš partijos už tai, kad jie dalyvavo suburtos Lietuvos Tarybos, vėliau paskelbusios Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, veikloje.
P.Eidukevičius ir jo šalininkai kritikavo Lietuvos Tarybos suformavimo principus ir neįsivaizdavo bendro darbo su „buržuazinėmis partijomis“ galimybės, todėl reikalavo, kad S.Kairys ir M.Biržiška pasitrauktų iš Lietuvos Tarybos, nes, priešingu atveju, bus pašalinti iš LSDP.
Tuo tarpu S.Kairys ir M.Biržiška manė, kad Lietuvos Taryboje socialdemokratams būti atstovaujamiems yra būtina bent tol, kol ten bus galima ginti demokratinius principus.
M.Biržiška iš partijos pasitraukė, o S.Kairys į P.Eidukevičiaus reikalavimą nekreipė dėmesio.
Šį nutikimą pats S.Kairys, pasak istoriko, aprašė savo memuaruose. Skyrelį jis pavadino šitaip: „Apie mano „pašalinimą“ iš partijos“. Žodis „pašalinimas“ čia įrašytas kabutėse. Ir, pasak N.Černiausko, ne be reikalo.
„Pats S.Kairys rašė, kad jis niekada nebuvo pašalintas ar pats išėjęs iš socialdemokratų partijos“, – sakė N.Černiauskas.
Žiūrint iš LSDP partijos istorijos, aš sakyčiau, kad jo pašalinimo net negalima vadinti pašalinimu, – sakė N.Černiauskas.
Anot jo, S.Kairys savo atsiminimuose nurodo, kad „pašalinimo“ procedūra buvo atlikta ne pagal partijos taisykles, nes sprendimą pašalinti ką nors iš partijos galėjo tuo metu priimti tik partijos centras, turėdamas Centro komiteto motyvuotą raštą, o S.Kairį bandė šalinti tik Vilniaus organizacijos grupės nariai. Be to, jam net nebuvo leista pasiaiškinti.
„S.Kairys savo memuaruose rašo, kad buvo teisus nekreipdamas į tokį „pašalinimą“ dėmesio, nes niekas niekada jam šito klausimo nekėlė. Jis liko vadovauti socialdemokratams, o iš partijos galiausiai pasitraukė jo nepalaikiusieji. Taigi, žiūrint iš LSDP partijos istorijos, aš sakyčiau, kad jo pašalinimo net negalima vadinti pašalinimu“, – teigė istorikas.
Pasak jo, jei S.Kairys būtų iš tikrųjų išmestas iš partijos, jis kažkada turėjo vėl atgal į ją įstoti, nebūtų galėjęs jai atstovauti, tačiau iš tikrųjų politikas visą laiką nepertraukiamai atstovavo partijai Lietuvos Taryboje ir visą laiką buvo jos lyderis.
G.Mitrulevičius: „Tai komunistų istoriografijos suformuotas teiginys“
Dar išsamiau šią istoriją narpliojo anksčiau Mykolo Romerio universitete dėstęs politologas Gintaras Mitrulevičius. 2011-aisiais moksliniame žurnale „Parlamento studijos“ jis publikavo straipsnį „Socialdemokratai Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška Lietuvos tarybos darbe: santykis su Vasario 16-osios akto priėmimu“, kurio dalis skirta būtent S.Kairio „pašalinimo“ iš partijos istorijai.
G.Mitrulevičius ir rašo būtent taip. Žodis „pašalinimas“ ir vėl atsiduria kabutėse.
Jis išaiškina, kad mitas apie S.Kairio pašalinimą gimė apie tai rašant pačiam P.Eidukevičiui ir kitiems to meto komunistams. Taip pat kartą apie S.Kairio pašalinimą yra rašęs M.Biržiška.
„Teiginys, kad 1917 m. gruodžio mėn. S. Kairys buvo pašalintas, o M.Biržiška pats išstojo iš LSDP, figūravo ir sovietinėje komunistinėje istoriografijoje“, – remdamasis šaltiniais rašo G.Mitrulevičius.
Tačiau, pasak straipsnio autoriaus, net pats P.Eidukevičius 1917–1918 m. nesielgė su S.Kairiu taip, lyg jis būtų pašalintas iš partijos.
Straipsnyje nurodoma, kad S.Kairys po „pašalinimo“ toliau ėjo redaktoriaus pareigas neoficialiame LSDP leidinyje „Darbo balsas“, su kuriuo bendradarbiavo ir pats P.Eidukevičius.
„S. Kairys ir toliau veikė ne tik kaip socialdemokratas – LSDP atstovas, bet ir kaip vienas iš šios partijos lyderių, rodo ir LSDP Vilniaus organizacijos dalies konferencijoje, vykusioje 1918 m. kovo 22 d., priimti nutarimai. Joje dalis Vilniaus LSDP organizacijos narių nusprendė išstoti iš partijos ir sudaryti naują, pavadintą Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų partija (LBSDP)“, – rašo G.Mitrulevičius.
„S.Kairys ne tik išliko socialdemokratijos, kaip tam tikros politinės srovės, atstovu, bet ir LSDP nariu ir net vienu iš jos vadovų, o bent jau iki 1918 m. pabaigos, matyt, – pačiu pagrindiniu (ryškiausiu) lyderiu“, – daro išvadą autorius.
Remiantis istorikų išvadomis, 15min vertina, kad teigdamas, jog S.Kairys buvo išmestas iš LSDP, G.Kirkilas pasakė tik mažą dalį tiesos ir neįvertino visų istorinių aplinkybių.
Patikrinta 15min
