Artėjantys rinkimai verčia politikus griebtis išradingumo siekiant rinkėjų dėmesio, o 15min imasi tikrinti, kiek tiesos politikų reklamose ir rinkiminiuose pasisakymuose. Įtariate, kad politiko išsakyti faktai – melagingi? Pastebėjimus siųskite el.paštu patikrinta@15min.lt arba užpildykite formą po šia naujiena.
„Nepritaikyta programa“
Praėjusį trečiadienį Vilniaus universiteto Mažojoje auloje Lenkų diskusijų klubo surengtuose debatuose „Ką rinkimai atneš Lietuvos lenkams?“ Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) kandidatė į Seimą Renata Cytacka pareiškė, kad būtina kuo skubiau peržiūrėti lietuvių kalbos mokymo programas nelietuviškose mokyklose, nes dabar turimos labiau trukdo gerai mokėti valstybinę kalbą, nei padeda.
Taip ji kalbėjo sulaukusi klausimo, ar nemano, kad dalis lenkų tautybės tėvų nebenori leisti vaikų į lenkiškas mokyklas, kadangi į mokymosi procesą jose ir visą bendruomenių gyvenimą per daug kišasi LLRA-KŠS politikai. Apie kišimąsi R.Cytacka nekalbėjo, tačiau prisiminė 2011 m. priimtą Švietimo įstatymą ir jo įneštus pokyčius mokyklose.
„Dėl Švietimo įstatymo taip sumažėjo lenkų kalba dėstomų pamokų, kad nuo aštuntos klasės beveik neliko. Mes kalbamės ir forumo platformoje (R.Cytacka vadovauja Lenkų mokyklų tėvų forumui, – red. past.), kad tai kur ta lenkų dėstoma kalba? Tik lenkų kalba kaip dalykas ir viskas, daugiau neišliko. Vadovėlių nėra, nieko nėra, tai geriau aš atiduosiu vaiką į mokyklą lietuvių dėstoma kalba, išmoks, gal išlaikys geriau egzaminą, nes jeigu pažiūrėsite, kaip mokomi mūsų vaikai lietuvių kalbos, tai nežinau...
Atsiprašau visų, bet kalbėjausi ir su lituanistėmis, ir su švietimo skyriais, ministerija. Nepritaikyta programa – reikia kuo skubiau peržiūrėti lietuvių kalbos dėstymą, visą programą, nes dabar susidarėme nuomonę, [programa tokia], kad neišmoktų mūsų vaikai lietuvių kalbos. O mes turime padėti, kad mūsų vaikai kuo geriau išmoktų lietuvių kalbą“, – sakė kandidatė į Seimo narius.
Anot R.Cytackos, 2011 metais Seimui priimant naujos redakcijos Švietimo įstatymą, ji pati su kolegomis surinko apie 60 tūkst. įstatymui nepritariančiųjų parašų, vadinasi, pasirašė kas antras ar trečias Lietuvoje gyvenantis lenkas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
Apie lietuvių kalbos mokymą nelietuviškose mokyklose kalbama jau beveik dešimtmetį, nuo pat Švietimo įstatymo priėmimo Seime, kai ir pasikeitė mokymo programos nelietuviškose mokyklose.
Mokytoja nesutinka
Nuo 2003 m. Šv. Jono Pauliaus II gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Audronė Kuisytė-Zubkaitienė su tokia politikės nuomone nesutinka. Jos teigimu, lietuvių kalbos programa iš esmės yra labai sudėtinga, bet negalima sakyti, jog sudaryta taip, kad vienai grupei besimokančiųjų būtų itin sunki, o kitai – gerokai lengvesnė.
„Pačios lietuvių kalbos mokymo programos naratyvas yra tautinis – sudarant programą, atrenkant kūrinius pasirenkamas koks nors naratyvas. Šiuo atveju aiškus yra tautinis naratyvas. Tam, kad būtų skatinama tautinė savimonė žmonių, gyvenančių Lietuvoje, nes tuo metu, kai programos tvirtintos, itin daug žmonių emigravo. Tad tikėtasi, kad tautiškai subrendę žmonės galbūt liks Lietuvoje. Arba jeigu išvyks – kad liktų kultūra jų sąmonėje, išliktų tas tautinis naratyvas. Jis būtent į tai buvo orientuotas, o ne į ką kita“, – apie lietuvių kalbos mokymo programą kalbėjo pedagogė.
Tarkim, lietuviškose mokyklose yra 5 lietuvių kalbos pamokos per savaitę, nelietuviškose – 7. Lietuviškose dirbama su visa klase, o nelietuviškose dalijama į pogrupius.
Jos teigimu, suvienodinus mokymo programas visoms mokykloms, kilo nepasitenkinimo, tačiau tada buvo galvojama, kaip nelietuviškoms mokykloms padėti tą programą įgyvendinti: „Tarkim, lietuviškose mokyklose yra penkios lietuvių kalbos pamokos per savaitę, nelietuviškose – septynios. Lietuviškose dirbama su visa klase, o nelietuviškose dalijama į pogrupius.
Mūsų gimnazijoje jau yra srautai. Žinoma, sutinku, kad ateina į pradines klases šitie vaikai nemokėdami lietuvių kalbos, jiems sunkiau pasivyti, integruotis ir pan. Bet galutinis rezultatas yra rašinys brandos egzamino metu, o rašinio jie mokosi ne tik per lietuvių kalbos pamokas – struktūros, minties dėstymo, pagrindinės minties formulavimo jie mokosi ir per anglų, gimtosios kalbos pamokas.
Pati programa yra per gausi bendrai paėmus. Net ir lietuviškose mokyklose, jeigu pasikalbėtumėte su lietuvių kalbos mokytojais, kokybiškai ją įgyvendinti nėra galimybių apskritai, ji yra per plati. Tai ne lenkų, lietuvių ar kokių kitų mokyklų klausimas.“
„Pas mus irgi yra šimtukus pajėgiančių gauti“
Paklausta, ar į gimnazijos pirmąją klasę (devintą vidurinėje mokykloje) atėję moksleiviai puikiai rašo lietuviškai ir nedaro klaidų, A.Kuisytė-Zubkaitienė neslėpė, kad ne.
„Taip, aš tikiu, kad lietuviškose mokyklose daugiau raštingų mokinių, bet pas mus irgi yra šimtukus pajėgiančių gauti. Bet čia yra daugiau žmogaus motyvacijos klausimas: jeigu jis turi motyvaciją dirbti šioje šalyje, dirbti kokybiškai, jis sieks mokėti valstybinę kalbą, kokioje valstybėje begyventų, taip pat išmanyti kultūrą, gebėti suprasti įvairių žanrų tekstus.
O programą reikėtų siaurinti. Kai ji tokia plati, sudėtinga įgūdžius suformuoti, nes juos reikia gludinti ir gludinti.
O programą reikėtų siaurinti. Kai ji tokia plati, sudėtinga įgūdžius suformuoti, nes juos reikia gludinti ir gludinti. Jeigu imiesi turinio ir visus kūrinius išdėstai, kurie ten numatyti, visus autorius, tada nėra kada perrašyti, taisyti ir t.t. O kitakalbiams tai gana sudėtinga, bet ir lietuviškose mokyklose neraštingų vaikų daug.
Dar ir turint omeny, kad pastarieji dirba visa klase, o čia bent iki aštuntos klasės skirstomos į dvi dalis, tik paskui juos didesnėmis grupėmis skirsto, tai ir grįžtamojo ryšio daugiau yra. Tai ar galima sakyti, kad programa orientuota į kurias nors vienas mokyklas? Negi lietuviškose mokyklose mokytojams nereikia išmokyti suprasti tekstus, negi lietuviai patys savaime atsako į klausimus lengvai? Juk ne“, – kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja iš Šv. Jono Pauliaus II gimnazijos.
Kūrinių iš rusų literatūros nėra
Anot mokytojos, kūrinių sąrašas, privalomas pagal lietuvių kalbos mokymo programą, bent jau lenkakalbiams mokiniams tikrai turėtų būti priimtinas. O štai rusakalbiams gali kelti įvairių minčių, galbūt ir savotiško maišto, nes yra daug kūrinių apie kovas su Maskvos kunigaikščiais ir pan.
„Šitame tautiniame naratyve iš rusų literatūros nėra jokių kūrinių, iš lenkų – tai bent Adomas Mickevičius. Yra kūrinių, kur į lenkus neigiamai žiūrima, tarkim, V.Krėvės „Skirgaila“, tačiau jį nagrinėja jau vyresni moksleiviai, galima paieškoti kitokių kampų. O štai rusakalbiams, manau, skaitant tam tikrus tekstus, ambicijos gali sukilti. Aš esu pastebėjusi, kad vaikai iš mišrių šeimų turi daugiausia tokios įtampos ir pasipriešinimo, jų rezultatai būna silpniausi.
Kai kilo problemų, jog bus sunku įgyvendinti šias programas, buvo ieškoma resursų, kaip galima būtų padėti įgyvendinti. Kiek žinau, su programomis, turime kolegę, kuri dirba su tuo, tai tikrai su mokytojais bendradarbiaujama, ieškoma sąlyčio taškų, siekiama, kad kūriniai nesidubliuotų. Tarkim, A.Mickevičiaus „Vėlinės“ – lenkakalbiams yra I ir III dalys, o visiems – II ir IV. Vadinasi, lenkiškoje mokykloje besimokantys mokiniai būna susipažinę su visu kūriniu, o visi kiti – tik su dviem dalimis“, – apie mėginimus suderinti skirtingas mokymosi programas kalbėjo A.Kuisytė-Zubkaitienė.
Šitame tautiniame naratyve iš rusų literatūros nėra jokių kūrinių, iš lenkų – tai bent Adomas Mickevičius.
Ji dar pabrėžė ir tai, kad kai užduotys sudėtingesnės, mokiniams pamokose įdomiau: „Nes yra iššūkis. Juk šie vaikai turėjo jaustis vos ne nevisaverčiai – lietuviai mokėsi viena, galėjo kalbėti apie literatūrą sudėtingai, o mes ką? Mokomės tos pačios lietuvių kalbos, bet rimtomis temomis kalbėti negalime, tai kodėl? Gal čia buvo tam tikra diskriminacija.“
ŠMSM: mokoma nuo darželio
Savo poziciją dėl lietuvių kalbos mokymo tautinių mažumų mokyklose pateikė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Komentare primenama, kad dar 2011 m. Seimas priėmė Švietimo įstatymą, įpareigojantį stiprinti lietuvių kalbos mokymąsi ir mokymąsi lietuvių kalba mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba.
Jame buvo numatyta: 1) skirti daugiau laiko lietuvių kalbos, kaip dalyko, mokymuisi tautinių mažumų mokomąja kalba pradinėse ir pagrindinėse mokyklose; 2) pereiti prie vienodos lietuvių kalbos ir literatūros programos; 3) lietuviškai dėstyti Lietuvos istorijos ir geografijos temas bei pilietiškumo pagrindus; 4) 2013 m. pereiti prie vienodo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino visų Lietuvos mokyklų abiturientams.
„Nuo 2013 metų visi mokiniai lietuvių kalbos pradėjo mokytis pagal vieną bendrą programą, skiriasi tik mokymo metodai, mokymo ir kompensacinės priemonės, pvz., klasės dalijimas į grupes. Taip pat buvo padidintas pamokų skaičius lietuvių kalbai mokyti mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba.
Priešmokykliniame ugdyme ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skiriamos ugdymui lietuvių kalba. Ministerija, suprasdama lietuvių kalbos ugdymo svarbą ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme, parengė ir Vyriausybės nutarimu Seimui yra pateikusi Švietimo įstatymo 30 straipsnio pakeitimo projektą, kuriuo siūloma įteisinti, kad mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba ikimokykliniame ugdyme ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba, o priešmokykliniame ugdyme siūloma didinti savaitinių valandų skaičių, skirtą ugdymui lietuvių kalba ne mažiau kaip iki 5 valandų per savaitę“, – apie dar vieną numatomą pokytį teigia ministerija.
Nuo 2013 metų visi mokiniai lietuvių kalbos pradėjo mokytis pagal vieną bendrą programą, skiriasi tik mokymo metodai, mokymo ir kompensacinės priemonės, pvz., klasės dalijimas į grupes.
ŠMSM nurodo, kad pradiniame ugdyme lietuvių kalbai ir literatūrai dabar skiriamos 5 (2 klasėje – 4) savaitinės pamokos, pagrindiniame ugdyme lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius sulygintas ir mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba, ir mokyklose lietuvių mokomąja kalba – 5 savaitinės pamokos.
Spręsti gali ir mokykla
„Viduriniame ugdyme lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti bendruoju kursu yra skiriamos 5,5 savaitinės pamokos kiekvienoje klasėje, o jei mokomasi išplėstiniu kursu, – 6,5 pamokos. Mokiniams, kurie mokosi mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba, viduriniame ugdyme lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti skiriamų valandų skaičius yra didesnis nei jų gimtajai kalbai ir didesnis nei lietuvių kalbai ir literatūrai skiriamų valandų skaičius mokiniams, kurie mokosi mokyklose lietuvių mokomąja kalba.
Be to, nuo 2007 m. bendruosiuose ugdymo planuose yra numatyta galimybė mokykloms tautinių mažumų mokomąja kalba pačioms priimti sprendimus dėl pamokų skaičiaus lietuvių kalbai mokyti didinimo. Mokyklos tautinių mažumų mokomąja kalba turi galimybę visas gimtajai ir lietuvių kalboms skiriamas valandas dalyti pusiau ir vienodai valandų skirti ir gimtajai, ir lietuvių kalbai (visas valandas taip pat gali dalyti priklausomai nuo vaikų gebėjimų – jeigu į pirmą klasę ateina silpniau lietuvių kalbą mokantys vaikai, pirmoje klasėje mokyklos gali skirti daugiau valandų, ketvirtoje – mažiau ir pan.). Bendrieji ugdymo planai taip pat leidžia papildomas lietuvių kalbos pamokas: lietuvių kalbai papildomai mokytis galima skirti po 1 valandą“, – aiškina ministerija.
Rengiami atnaujintų bendrųjų ugdymo programų projektai, juos rengiant dalyvauja ir mokytojai iš mokyklų tautinės mažumos kalba. Programose numatyta galimybė mokytojui skirti daugiau laiko toms temoms, toms sritims, kuriose mokiniai patiria sunkumų.
Jos atstovų teigimu, mokyklos tautinės mažumos kalba disponuoja ir didesnėmis lėšomis: I–IV klasių „klasės krepšelis“ šiemet didesnis 24 proc. negu mokyklose lietuvių mokomąja kalba; V–VIII klasių – didesnis 22 proc.; likusių klasių – 20 proc.
„Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo kursai organizuojami kasmet. Taip pat parengta metodinių rekomendacijų, kaip kitakalbius mokyti lietuvių kalbos. Pvz., pradiniame ugdyme, mokant lietuvių kalbos, rekomenduojama integruoti lietuvių kalbos mokymąsi į kitus mokomuosius dalykus: matematiką, pasaulio pažinimą. Parengti tokių mokymų pavyzdžiai mokytojams. Mokyklos taip pat labai skatinamos, kad lietuvių kalbos būtų mokoma ir per neformalaus švietimo veiklas, ypač tai svarbu ankstyvajame vaikų amžiuje.
Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, nuo 2012 m. iki 2020 m. kvalifikacijos tobulinimo renginiuose dalyvavo daugiau kaip 11 tūkst. lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, dirbančių mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba. Nacionalinė švietimo agentūra yra parengusi 13 metodinių ir dalykinių leidinių mokytojams, 10 mokymo priemonių, skirtų lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti 5–12 klasėse mokyklose tautinių mažumų mokomąja kalba. Daugelis mokymo priemonių laisvai prieinamos elektroniniu formatu, o popieriniu formatu jomis aprūpintos mokyklos.
Ministerija skyrė lėšų aprūpinti mokyklas tautinių mažumų mokomąja kalba žodynais, lietuvių kalbos ir literatūros mokymui reikalingomis priemonėmis. Šiemet taip pat numatomi seminarai mokytojams, mokantiems mokyklose tautinių mažumų kalba. Jie vyks nuotoliniu būdu“, – teigia ŠMSM.
Ministerija taip pat informavo, kad šiuo metu rengiami atnaujintų bendrųjų ugdymo programų projektai, juos rengiant dalyvauja ir didelę pedagoginę patirtį turintys mokytojai iš mokyklų tautinės mažumos kalba. Atnaujinamose bendrosiose programose numatyta galimybė mokytojui skirti daugiau laiko toms temoms, toms sritims, kuriose mokiniai patiria sunkumų. Tautinių mažumų mokyklų mokytojams taip pat bus parengtos metodinės rekomendacijos dėl lietuvių kalbos mokymo.
Taigi, 15min vertinimu, R.Cytacka, teigdama, kad reikia kuo skubiau peržiūrėti lietuvių kalbos dėstymą, nes programa sudėliota taip, kad tautinių mažumų vaikai neišmoktų lietuvių kalbos, sakė netiesą. Anot pedagogų, su jais programa derinta, taip pat suteikiama daugiau galimybių mokyklose su tautinių mažumų dėstomąja kalba mokyti valstybinės lietuvių kalbos.
Sutinkama, kad lietuvių kalbos programa mokyklose iš esmės yra per plati, tačiau sudėtinga ji visų mokyklų mokiniams, ne vien kitakalbiams.
Patikrinta 15min
