„Gal mes ko nors nežinome. Gal kažkas iš jo (prezidento – aut. past.) patarėjų pasiūlė kokiam nors žmogui tapti ministru. Bet dar tokios praktikos istorijoje nebuvo, kad prezidentūra rinktų asmenis į ministrų kabinetą“, – ketvirtadienį sakė S.Skvernelis.
Taip premjeras sureagavo į žurnalistų klausimus apie iš prezidentūros sklindančias kalbas, kad vadovauti Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pretenduoja ne tik buvęs premjero patarėjas Lukas Savickas.
Procedūriniu požiūriu premjero teiginiai yra teisingi. Mūsų šalies Konstitucija numato, kad ministrų kandidatūras Vyriausybės vadovas teikia prezidentui, o šis jas tvirtina. Vis dėlto realybėje niuansų daugiau, o ir pavyzdžių nereikia toli ieškoti.
Apie laisvę prezidentūrai pasirinkti ministrus „valstiečių“ lyderiai patys kalbėjo vos tik laimėję 2016 m. Seimo rinkimus.
Atitinkamai prezidentūra turės tokią pat teisę, kaip ir bet kuris kitas koalicijos partneris, siūlyti savo kandidatus į įvairius postus.
„Mes galvojame apie profesionalų vyriausybės formavimą. Atitinkamai prezidentūra turės tokią pat teisę, kaip ir bet kuris kitas koalicijos partneris, siūlyti savo kandidatus į įvairius postus“, – rytą po rinkimų žurnalistams 2016-aisiais sakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis.
Greta sėdėjęs S.Skvernelis neprieštaravo bei pridūrė, kad ypač užsienio politikos srities kandidatūra „privalo būti derinama su valstybės prezidente“.
Prieš rinkimus „valstiečiai“ URM vadovo kėdėje norėjo matyti buvusį Lietuvos ambasadorių Ukrainoje Petrą Vaitiekūną. Tačiau ministerijai vadovauti liko Algirdo Butkevičiaus vyriausybėje tą patį postą užėmęs Linas Linkevičius.
Savo kandidato vadovauti Krašto apsaugos ministerijai LVŽS neturėjo. Svarstant, kuris kandidatas turėtų užimti ministro postą, R.Karbauskis 2016 m. kalbėjo, kad tuometiniai koalicijos partneriai, socialdemokratai (LSDP), savo kandidato kelti negalėtų, nes tai trukdytų bendradarbiavimui su prezidentūra. Postą galiausiai užėmė Raimundas Karoblis.
Žiniasklaidos atstovai ir politologai laikėsi nuostatos, kad Užsienio reikalų (URM) ir Krašto apsaugos (KAM) ministerijų vadovų, atitinkamai Lino Linkevičiaus ir Raimundo Karoblio kandidatūros, buvo pasiūlytos prezidentės Dalios Grybauskaitės.
„Praktikos būta įvairios“, – į 15min klausimą apie premjero išsakytą mintį dėl ministrų skyrimo ypatumų atsakė prezidentės Dalios Grybauskaitės biuras.
Praktikos būta įvairios.
Stengėsi bendradarbiauti
Buvęs prezidentų Valdo Adamkaus ir D.Grybauskaitės patarėjas vidaus politikos klausimais Mindaugas Lingė patikino, kad Vyriausybė buvo formuojama bendradarbiaujant S.Daukanto ir V.Kudirkos aikštėse įsikūrusių rūmų šeimininkams.
„Visas formavimas vyko bendradarbiavimo atmosferoje tarp premjero ir prezidentės. Ir jie dėl kiekvienos kandidatūros tarėsi. Ateidavo kandidatūrų idėjų ir iš mūsų pusės, kaip atrodytų ta kandidatūra, ar ji priimtina premjerui, koks yra prezidentės matymas ir panašiai“, – paaiškino šiuo metu Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) konsultuojantis M.Lingė.
Pašnekovas nebuvo linkęs to vadinti kandidatūrų parinkinėjimu bei priminė, kad Konstitucija numato, jog ministrų kandidatūras galiausiai teikia premjeras, ne prezidentas. Be Vyriausybės vadovo žinios ministrai nėra paskiriami.
„Tačiau, kaip prezidentė susitardavo su premjeru, tas ir atsirasdavo (premjero – aut. past.) teikime“, – paaiškino M.Lingė.
Buvęs patarėjas taip pat prisiminė, kad prezidentūros žodis būdavo svaresnis dėl URM ir KAM vadovų. Tai neturėtų stebinti, nes prezidentas Lietuvoje sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus bei yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Prezidentui tenkančios laisvės rinktis ministrą būta ir G.Nausėdai pakeitus D.Grybauskaitę. Po prezidento rinkimų ryškėjant naujos valdančiosios koalicijos kontūrams, pasirodė kalbos, esą R.Karoblį ministro poste galėtų pakeisti „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.
Tam pasipriešino G.Nausėda.
Galutinis sprendimas buvo D.Grybauskaitės.
„Iš tikrųjų kertinėms mūsų ministerijoms vadovaus tie patys žmonės, nes tokios ministerijos kaip Krašto apsaugos ministerija, Užsienio reikalų ministerija yra susijusios ne tik su darbais, kuriuos būtina įgyvendinti, tęstiniu principu, nuosekliu principu, bet ir susiję su užsienio partnerių pasitikėjimu ir mūsų įvaizdžiu pasaulyje. Šioje vietoje aš tikrai neleisiu eksperimentuoti arba neleisiu improvizuoti“, – liepos 10 d. sakė prezidentas G.Nausėda.
Prezidento atstovo žiniasklaidai Antano Bubnelio 15min atsiųstame atsakyme teigiama, kad užsienio reikalų ir krašto apsaugos sritys prezidentui yra itin svarbios, todėl tradiciškai susiklostė, jog parenkant ministrus, vadovaujančius KAM ir URM, prezidento nuomonė – ypač reikšminga.
„Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia, jog Prezidentas sprendžia pagrindinius valstybės užsienio politikos klausimus, be to jis yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Todėl šios sritys Prezidentui yra itin svarbios“, – atsakyme 15min teigė A.Bubnelis.
Prezidentės palaikymas
Prieš 6 metus prezidentūros įtaka skiriant ministrus buvo svarbi ir paties tuomečio generalinio komisaro S.Skvernelio karjeroje. 2014 m. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje atsilaisvinus Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovo kėdei, prie ministerijos vairo stojo būtent S.Skvernelis.
Oficialiai tuometinio generalinio komisaro kandidatūrą pateikė tuometiniai LSDP koalicijos partneriai „Tvarka ir teisingumas“. Tuomet Vyriausybei vadovavęs A.Butkevičius 15min teigė, kad „tvarkiečiai“ į ministro postą pateikė tris pavardes.
„Jis (Rolandas Paksas – aut. past.) dar buvo du kandidatus pasiūlęs, nes prezidentė norėjo, kad trys būtų. O galutinis sprendimas, kadangi ne socialdemokratų buvo siūlymas, galutinis sprendimas buvo D.Grybauskaitės. Praktiškai ir ji, ir aš geresnės kandidatūros nematėm“, – prisiminė A.Butkevičius.
Nebuvo nė vieno, kuris būtų teikiamas ir neturėtų premjero asmeninio kvietimo jungtis.
M.Lingė taip pat atsiminė, kad dėl S.Skvernelio paskyrimo VRM vadovu daugiausia derėjosi prezidentė ir tuometis premjeras. D.Grybauskaitė tuomet laikėsi nuostatos, kad partiniai sprendimai dėl ministrų kandidatūrų nėra saistantys.
Žodžių neišsižada
Tačiau Vyriausybės vadovas savo žodžių neišsižada, o, pasak S.Skvernelio atstovo spaudai Tomo Beržinsko, Lietuvos Konstitucijos 92 straipsnis aiškiai numato, kokiu būdu skiriami ministrai.
„Visi šios Vyriausybės ministrai buvo teikiami ministro pirmininko. Ne visi sulaukė šalies prezidentų pritarimo, tačiau nebuvo nė vieno, kuris būtų teikiamas ir neturėtų premjero asmeninio kvietimo jungtis prie komandos bei ministro pirmininko politinio pasitikėjimo“, – teigiama T.Beržinsko atsakyme 15min.
Premjero atstovo teigimu, prezidentas yra laisvas išsakyti nuomonę apie kandidatus, tačiau sprendimas dėl jų teikimo yra išimtinai ministro pirmininko valioje.
„Be jo (premjero – aut. past.), prezidentas neturi konstitucinių galių rinktis ministrus ar kviesti asmenis, jiems žadant šias pozicijas. Tai ir buvo pasakyta/paaiškinta minimoje citatoje atsakant į žurnalistų klausimus“, – teigia T.Beržinskas.
15min vertinimu, vienareikšmiškai patvirtinti ar paneigti premjero išsakyto teiginio nėra galimybės. Viena vertus, Konstitucija numato, kad ministrų pateikimas – premjero prerogatyva. Kita vertus, pastarojo meto pavyzdžiai dėl URM ir KAM ministrų skyrimo bei paties S.Skvernelio kelias į VRM susijęs su prezidentūroje priimtais sprendimais. Oficialūs šaltiniai nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad ir kai kurių šios Vyriausybės ministrų pavardes yra pateikusi prezidentūra. Panašu, kad ministrų skyrimo naštą Vyriausybė dalijasi su prezidentūra.
Patikrinta 15min
