Šiais metais sukanka 95 metai, kai buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas, su istoriku aptarėme valstybės švenčių tradicijas, visuomenės rūpestį istorija, istorinės atminties puoselėjimu.
Lietuvoje bus minima 95 m. Vasario 16-osios Akto pasirašymo sukaktis. Kaip Jūs švęsite Vasario 16-ąją šiemet?
Kiekvieno žmogaus gyvenime susiklosto šventimo tradicija, anksčiau su draugais prie Signatarų namų, pastaruoju metu namuose, aplankau tėvus. Tai yra dar viena proga susitikti, labiau šeimyninė šventė. Lietuvoje nėra susiklosčiusios tradicijos, tiesa, su eitynėmis randasi naujos tradicijos, tačiau jos vertintinos prieštaringai.
Kaip manote, ar valstybinės šventės Lietuvoje nėra nuobodžios? Kaip siūlytumėte atgaivinti tokių švenčių tradicijas? (Monika)
Istorikai nėra renginių organizatoriai, gal ir gerai, kad jų neklausia patarimų, kaip reikia organizuoti. Veikiau istorikams kitas dalykas įdomus – stebėti tradicijas ir jas interpretuoti, stebėti, kaip laikui bėgant jos kinta. Man veikiau įdomu ne organizuoti, o interpretuoti.
Tačiau daug peno interpretacijai šventimas neduoda. Reikia pripažinti, kad tų dienų yra nemažai, galime stebėti tarp jų nedidelę konkurenciją. Neaišku, kaip susiklostys, kurios dienos ilgainiui taps reikšmingesnės.
Mano nuomone, Vasario 16-oji turėtų likti pamatinė diena ir ji turėtų būti akcentas, tada kitoms dienoms reikės ieškoti savų reikšmių, savų akcentų.
Ar jūsų nuomone dar galima surasti Vasario 16-osios aktą? (Agnė)
Nesu to laikotarpio specialistas, tačiau paieškos suintensyvėjusios. Tai, kad Aktas dingo, atspindi sudėtingą valstybingumo istoriją. Kita vertus, man įdomu, kaip apskritai dokumentai atsiranda, yra pasirašomi, ir kaip saugomi. Tik sakoma, kad rankraščiai nedega, tačiau originalai sunkiai išlaikomi. Aktas mums byloja, kad net esminiai valstybingumo dokumentai neišlieka. Kitas dalykas labai svarbus – kiek žmonės, kurie pasirašė dokumentą, tuo metu įsivaizdavo, kad dokumentas bus atkūrimo Aktas. Gali būti, kad tuo metu žmonės iki galo to nesuvokė.
Jei nebūtų buvę Vasario 16-osios Akto, kaip galėjo klostytis Lietuvos likimas? (Jonas)
Klausimas daugiau to laikotarpio specialistams, tačiau tuo metu susiklostė politiškai dėkinga situacija ir žmonės turėjo valios ja pasinaudoti. Kas galėjo būti? Optimistinis scenarijus: artimu metu galėjo būti kažkas kitkas panašaus. Bet be tos politinės valios atkūrimas nebūtų įmanomas, todėl akto reikšmė Lietuvai yra išskirtinė.
Anuomet būta kalbų, kad reikėtų sąjungos su Lenkija. Kiek tai buvo realu? (Dalia)
Ar galėjo būti? Visko galėjo būti, ne paslaptis, kad buvo ir žmonių, kurie šią idėją puoselėjo, tiesa, Lenkijoje jų buvo daugiau.
Tai taip ir liko, tik teoriniame lygyje.
Jeigu vasario 16 akte būtų buvę pažymėta, kad atkuriama ne tautinė valstybė, o didesnė Lietuvos valstybė (buvusi didžioji kunigaikštystė) - ar mus būtų parėmę baltarusiai, žydai, vietiniai lenkai? Kokia Jūsų nuomonė?
Kuo skiriasi moderni valstybė nuo tos, kurios tradicija nutrūko aštuoniolikto amžiaus pabaigoje? Klausimas istoriniu požiūriu labai sudėtingas. Tęstinumas signatarų buvo suvokiamas, tarp jų buvo įvairių socialinių grupių atstovų. Į tą tęstinumo diskusiją gerai įsilieja ir Liepos 6-oji, tai labai svarbu, kai istorinė fikcija tampa faktu. Valstybinių švenčių požiūriu svarbu, kokią žinią turi Liepos 6-oji, jos įtraukimas į valstybinių švenčių sąrašą rodo, kad mes pripažįstame tą tęstinumą.
Ar Vasario 16-oji yra šventė ir Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms? (Giedrius)
Taip, jeigu mes juos pakviesime švęsti kartu, tarp kitko, tarpukario Lietuvoje švęsdavome. Juos reikia pakviesti švęsti kartu ir pamiršti šūkius „Lietuva lietuviams“.
Nuo valstybės vadovų akcentavimo, kad tai svarbu, iki kasdienio akcentavimo, kad reikia pasveikinti vieniems kitus.
Kaip vertinate planus griežtinti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką, numatant prievolę mokėti užsienio kalbą, galbūt ir matematiką? Ar pakankamai pasiruošę studijoms ateina dabartiniai studentai? (Laurynas)
Užsienio kalbų žinios labai svarbios visiems mokslams, istorijos mokslui – ypač. Turbūt studentai niekada nebus pakankamai pasirengę studijoms, mes suinteresuoti, kad mokiniai ateitų kuo geriau parengti. Be to, tai labai priklauso, kokioje mokykloje mokėsi. Kartais tenka pastebėti, kad studentus reikia mokyti to, ką jie jau turėjo sužinoti mokykloje.
Ar šiuo metu vaikai nėra mokomi tik tam, kad išlaikytų egzaminus: priverčiami atmintinai iškalti datas? Po to skaičiukus pamiršta, o konteksto, kas ir kodėl taip ir nebūna išmokę? (Janina)
Taip, čia labiau klausimas egzaminų rengėjams. Senokai jau kalbama, kad reikėtų istorijos dalyko egzaminą reformuoti, didesnį dėmesį teikti interpretacijos dalykams. Reikia pripažinti, kad tai sunkiau įvertinti, bet mokytojai specialistai, jie gali įvertinti žmogaus suvokimą apie istorinius procesus. Bet faktų žinojimas taip pat turėtų užimti tam tikrą dalį.
Tarpukariu žmonės per istorijos pamokas bent išmokdavo mylėti Lietuvą, gal ką nors reiktų perimti iš tų laikų mokymo sistemos? (Liuda)
Labai seniai baigiau mokyklą, man sunku pasakyti, kiek mokyklose mokoma mylėti Lietuvą. Pirmiausiai tai turi vykti šeimoje, kiek mokykla turi tame dalyvauti, nežinau. Svarbiausia, ne per prievartą.
Kaip vertinate istorijos vadovėlių ir istorinių knygų, leidžiamų lietuviškai, kokybę? (Kazys)
Per pastarąjį dvidešimtmetį kokybė labai pagerėjo, tokios istorinių knygų rinkos niekada nebuvo. Įvairiomis temomis galima rasti labai kokybiškos literatūros lietuvių kalba, gal vertimų trūksta. Literatūros daug, įvairios, yra iš ko rinktis. Visada norima, kad istorikai dar įdomiau rašytų, tobulėjimui ribų nėra.
Kaip manote, kodėl tebevyrauja romantinė istorijos tradicija? (studentas)
Turbūt klausia amžinasis studentas, aš nemanau, kad tebevyrauja. Istoriografijoje lūžis įvykęs per pastarąjį dvidešimtmetį, bet istorikams trūksta sugebėjimo perteikti naujus atradimus suprantama kalba.
Ar, manote, kad žiniasklaida galėtų labiau prisidėti prie geresnio istorijos žinojimo visuomenėje, ar tik tuo užsiimti gali tik profesionalai? (Kęstas)
Žiniasklaida tam ir yra, kad skleistų žinias. Negaliu sakyti, kad istorikai stokoja žiniasklaidos dėmesio, gal norėtųsi, kad ne tik per valstybines šventes kalbintų, tačiau dėmesys nemažas. Žmonės mėgsta paskaityti apie istoriją.
