Vienas iškiliausių XIX a. švietėjų J.A.Pabrėža prieš 250 metų gimė Večių kaime, Kretingos apskrityje, ir didžiąją gyvenimo dalį skyrė tarnystei šiuose kraštuose.
Švietėjas, eruditas ir žolininkas
J.A.Pabrėža Kretingos gyventojų jau seniai laikomas šventuoju, tačiau bandymams surinkti įrodymus beatifikacijos bylai iš pradžių sutrukdė karas, po to kruvini Sausio įvykiai, o daug vėliau – koronaviruso pandemija.
J.Klietkutės manymu, atsitiktinai į jos rankas po 46 metų patekęs kunigo Antano Kaubrės liudijimas apie išgijusį sunkų ligonį taps vienu iš įrodymų J.A.Pabrėžos beatifikacijos byloje.
„Manau, kad tai – tikras stebuklas tuomet, kai mums visiems jo labiausiai reikia, kai žmonės yra nusivylę ir išvarginti šios siaubingos pandemijos, J.A.Pabrėža mums tarsi siunčia žinutę, kad nepasiduotume. Kad viltis yra“, – įsitikinusi muziejininkė.
J.A.Pabrėža paliko ryškų pėdsaką ne tik dvasiniame gyvenime. Jis buvo kunigas vienuolis, pamokslininkas, bet ir eruditas, mokslininkas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas.
Išleido pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį, aprašė 643 augalus ir sukūrė apie 800 augalų rūšių herbariumus, normino žemaičių tarmes ir kūrė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą, išleido dvasinės literatūros ir pamokslų rinkinių, medicinos veikalų, žolelėmis gydė net sunkiausiomis ligomis sergančius parapijiečius.
Seimas 2021-uosius paskelbė J.A.Pabrėžos metais, siekdamas atkreipti dėmesį į šį iškilų XIX a. švietėją ir jo darbus.
Gydė kūnus ir sielas
„Žmonės pasakoja, kad būdamas studentu jis dalyvavo operacijoje, kurios metu mirė jo pažįstama mergina. Dėl to jis esą nusivylė medicina, suprato, kad ji nėra visagalė ir nusprendė ieškoti kito kelio – tapo kunigu.
Kretingos vienuoliai jį paskyrė pamokslininku ir jis važinėjo po parapijas pamokslauti. Žmonės, sužinoję, kad J.A.Pabrėža atvažiuos į kurią parapiją, išsirikiuodavo į didžiausią eilę dar iš vakaro – išpažinties.
Įsivaizduokite, koks jis buvo geras dvasininkas. Žmonės jį labai mylėjo ir laikė esant šventu dar kai jis gyvas buvo“, – su šypsena sako J.Klietkutė.
Muziejininkė sako, kad J.A.Pabrėža nepaprastai domėjosi žolelėmis, jų poveikiu.
Kaip pats rašo atsiminimuose, dar vaikystėje bandė jas rinkti, kurti įvairias tinktūras. Vėliau, jau tapęs kunigu, žoleles naudojo kaip vaistą. Stengėsi pats suprasti ir kitiems papasakoti apie jų poveikį.
Tuo metu kaip tik įvyko LDK padalijimas ir Lietuvą užėmė Rusijos imperija. Medicinos lygis buvo labai prastas – per visą Žemaitiją buvo gal tik kokie šeši taip vadinamieji felčeriai.
Paprastam žmogui vežimu pasiekti felčerį buvo nepaprastai sunku. Todėl žolininkystė buvo įprasta praktika.
J.A.Pabrėža pamokslų metu sakydavo, kad žolelės gydo, jos yra nuo Dievo, tačiau įvairūs užkalbėjimai ir burtai – to jau nereikėtų daryti.
Jis mokė vietos moteris, kokia žolė nuo kokios ligos padeda.
Muziejininkė prisimena radusi liudijimų, kad J.A.Pabrėža skeptiškai vertino kai kuriuos tradicinės medicinos atstovus.
„Jeigu gydytojas, pas kurį ateina žmogus, pirmiausia pasako sumą, o tik tuomet klausia, ką jam skauda, nuo tokio gydytojo reikia bėgti kuo toliau, nes jis visų pirma gydys piniginę, o tik tuomet ligonį“, – taip pamokslų metu yra sakęs J.A.Pabrėža.
Istoriją renka po kruopelytę
„Jis nepaprastai domėjosi tapyba. Mokė žmones, kaip paprastais augaliniais dažais dažyti audinius, išgauti įvairias spalvas.
J.A.Pabrėža yra nutapęs kelis paveikslus – bažnytinę vėliavą, kurios vienoje pusėje Mergelė Marija, o kitoje – Šventas Antanas. Kretingos muziejuje ši vėliava labai ilgai buvo laikoma nežinomo dailininko darbu.
Kol nepradėjau domėtis, gilintis ir atradau tarpukario pranciškono Mykolo Tamošiūno albume ta pati vėliava nufotografuota iš abiejų pusių ir parašyta „J.A.Pabrėžos tapyta vėliava, kurią jis nešiojo procesijų metu“, – pasakoja J.Klietkutė.
M.Tamošiūno dėka buvo išgelbėta daugybė vertybių.
Sovietų okupacijos pradžioje, jis nešė iš bažnyčios viską, ką tik galėjo, į Kretingos muziejų – žinojo, kad bažnyčioje rankraščiams ir knygoms nėra saugu, o muziejuje tų dalykų nelies.
Taip pavyko išsaugoti net J.A.Pabrėžos rankraščius.
Sovietai pro langus iš vienuolyno bibliotekos į sunkvežimį metė visas knygas ir rankraščius, planuodami juos išvežti nežinoma kryptimi. Visko išvežti iki vakaro nespėjo ir likusius užrakino sandėliuke.
M.Tamošiūnui su Petru Ruškiu tuomet pavyko pritaikyti raktą ir naktį pagrobti vertinguosius J.A.Pabrėžos raštus. Jie vėliau išgabenti į Ameriką, iš kur galiausiai grįžo į Kretingos muziejų.
Pranciškonams taip pat pavyko išsaugoti P.Ruškio rašytą J.A.Pabrėžos biografiją, ją irgi išsiuntė į Ameriką.
„Dar vienas vertingas eksponatas – šiuo metu Kretingos muziejuje saugomas J.A.Pabrėžos pieštas, žolelėmis apklijuotas herbaras.
Ant jo buvo užrašytas, galima sakyti, visas jo gyvenimo devizas – „Dievas mato. Laikas bėga. Mirtis atsiveja. Amžinybė laukia.“ Šis herbaras visą gyvenimą kabėjo virš jo lovos celėje“, – pasakoja J.A.Pabrėžos gyvenimo tyrinėtoja.
Stebuklai po mirties
„Paskutinę savo gyvenimo dieną jis praleido taip, kad atiduotų žmonėms viską.
Nors pats karščiavo, ėjo lankyti ligonių. Grįžęs, kaip visada, labai daug meldėsi. Taip broliai pranciškonai jį ir rado – susmukusį savo klaupte. Tikrai, galima sakyti, kad mirė viską atlikęs“, – pasakoja J.Klietkutė.
Pasak muziejininkės, vos palaidojus J.A.Pabrėžą, prie jo kapo ėmė rinktis maldininkai.
Žmonės taip buvo įpratę daryti, kai jis buvo gyvas – ateiti, pasikalbėti, išsipasakoti. Vėliau atsirado paprotys – pasiimti saujelę žemių nuo kapo. Žmonės tikėjo, kad jos turi gydomųjų galių.
„Kunigui pranciškonui Antanui Dirvelei nelabai patiko tas paprotys imti žemes nuo kapo, jis jį laikė pagonišku. Todėl 1932 metais jis pastatė koplyčią J.A.Pabrėžos kapo vietoje ir visą kapą užpylė betonu, kad netampytų žmonės tų žemių.
Esu užtikusi šaltinių, kur buvo rašoma, kad žmonės taip uoliai jas nešiodavo, kad iš kapo kauburėlio buvo likusi įduba“, – pasakoja J.Klietkutė.
„Negalėdami imti žemių nuo J.A.Pabrėžos kapo, žmonės ėmė degti prie jo žvakutes.
Nuo pat 1932 metų iki šių dienų – prie koplyčios visada rasite degant žvakutes. Kartais jų būna tiek daug, kad visos kapinės spindi“, – priduria muziejininkė.
Siekė paskelbti palaimintuoju
Tarpukariu pranciškonai pradėjo J.A.Pabrėžos beatifikacijos bylą, nes matė, kad daug žmonių pasveiksta, pasimeldę ant jo kapo. Pradėta registruoti pasveikimus. Tačiau vėliau ta knyga dingo.
1991 metais, kai broliai pranciškonai atsiėmė vienuolyną, jie norėjo atgaivinti ir J.A.Pabrėžos beatifikacijos bylą.
Kretingos kultūros centre paminėtas J.A.Pabrėžos gimtadienis – jis vyko sausio 12 dieną. O jau kitą dieną visą šalį sukrėtė Sausio įvykiai.
Vėliau buvo blokados, sunki ekonominė situacija – visa tai sutrukdė rinkti įrodymus J.A.Pabrėžos beatifikacijai.
2020 metais J.Klietkutė kartu su kitais entuziastais susibūrė į grupelę, savanoriškai renkančią dokumentus ir įrodymus gauti Vatikano leidimą J.Pabrėžos beatifikacijos bylai pradėti. Tačiau jiems sutrukdė prasidėjusi koronaviruso pandemija.
Savanorių laukia nepaprastai daug darbo ir ilgas kelias. J.Klietkutė jau dabar pripažįsta, kad net vedini didžiausio entuziazmo, jie nepajėgtų visų dokumentų surinkti patys – medžiagą dar teks versti į italų kalbą, o vėliau kiekvieną surinktą dokumentą atskirai notariškai tvirtinti.
Pasak J.Klietkutės, pranciškonų vienuoliams vieniems tai būtų nepakeliamas darbas – profesionaliai beatifikacijos bylai parengti reikėtų skirti ar samdyti žmogų, kuris tuo nepertraukiamai užsiimtų nuo poros iki kelių metų ir pats rinktų įrodymus, kuriuos dabar po trupinėlį atranda savanoriai.
Dešimtmečius laukęs liudijimas
Muziejininkė iš džiaugsmo drebančiose rankose laiko ranka rašytą popierėlį. Ji prisipažįsta iki šiol negalinti patikėti, kad praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, pavyko jį atrasti.
„Mano visi draugai ir pažįstami žino, kad aš dirbu muziejuje. Visuomet jų prašau – jei radote kokį seną popierių, neišmeskite. Duokite pirma man pasižiūrėti.
Ir štai, man paskambino draugai vieną vakarą. Pasakė, kad turi dokumentų, nežino ką su jais daryti. Nubėgau iškart ir parsinešiau. Spėju, kad tai kunigo archyvas.
Galiausiai, pačioje tos krūvos apačioje radau ranka rašytą lapelį. Kai pamačiau antraštę – „Garbingojo Tėvo Ambraziejaus Pabrėžos renkamoji medžiaga jo beatifikacijos procesui pradėti“ – net kojas pakirto. Gerai, kad sėdėjau, nes būčiau nugriuvusi“, – pasakoja J.Klietkutė.
Laišką parašė kunigas A.Kaubrė iš Skuodo rajono, Mosėdžio. Jis datuotas 1975 metų birželio 28 dieną, tačiau taip ir nebuvo išsiųstas.
Laiške aprašomas stebuklingas Jeronimo Lažausko pagijimas, „užtariant tėvui Ambraziejui“.
A.Kaubrė tapo liudininku, kad J.Lažauskas sunkiai susirgo plaučių uždegimu, nepaisant daktarų pastangų jam negerėjo.
Kai ligonis jau nebegalėjo pakilti iš patalo ir atrodė, kad gyvena paskutines valandas, kunigas A.Kaubrė liepė jo žmonai pasimelsti ant J.A.Pabrėžos kapo.
A.Kaubrės liudijime pasakojama, kad J.Lažausko žmona tuomet iš tiesų nubėgo ant J.A.Pabrėžos kapo, kur kalbėjo maldas, ir pasiėmusi nuo kapo saują žemės, suvyniojo į skarelės kampą, o vėliau uždėjo ligoniui ant krūtinės.
Iš ryto dar ant mirties slenksčio buvęs J.Lažauskas giliai įmigo, o po kelių valandų atsikėlęs buvo linksmas, paprašė valgyti ir lovoje valgė uogienę su duona.
J.Lažauskas pasveiko, o po kurio laiko sugrįžo į parapiją dirbti staliumi.
Tokių liudijimų iš tarpukario – ne vienas. J.Klietkutė sako žinanti, kad sesučių vienuolijos, dabartinių Padvarių senelių namų, įkūrėja taip pat teigė pasveikusi, nes maldoje kreipėsi į J.A.Pabrėžą.
J.Klietkutė pasakoja, kad neseniai dalyvavo kuriant filmą apie J.A.Pabrėžą.
„Man, žinokite, net kamuolys gerklėje. Kiek yra tų liudijimų, kiek tų stebuklų vyksta net šiais laikais – kai žmonės prašo pagalbos, užtarimo ir pasveiksta net nuo sunkių ligų“, – kalba muziejininkė.
Pasak muziejininkės, tam, kad Vatikanas galėtų paskelbti J.A.Pabrėžą palaimintuoju, dar reikės surinkti daugybę šiuolaikinių stebuklų ir pasveikimų liudijimų, kartu su medicinos dokumentais.
Žmonės turės įrodyti, kad nebūtų pasveikę kitu būdu, taip pat paliudyti, kad kreipėsi būtent J.A.Pabrėžos užtarimo.
J.Klietkutė pasakoja apie apsižadėjimo tradiciją – žmonės, einantys melstis ant J.A.Pabrėžos kapo, pasižada, jei pasveiks, kiekvieną kartą degti žvakutę, atėję į šias kapines.
Dėl šios priežasties ant kunigo kapo visuomet galima rasti degančių žvakučių, o per Vėlines jų nusidriekia didžiausia eilė nuo pat kapinių vartų.
Ji sako net neabejojanti, kad galiausiai J.A.Pabrėža bus paskelbtas šventuoju.
„J.A.Pabrėža pats išgyveno ir choleros epidemiją, daugybę kitų ligų. Jis tą suprato. Gydė ne tik žolelėmis, bet ir tikėjimu. Kas bebūtų, net jei viskas aplinkui griūtų – pasitikėti Dievu“, – priduria J.Klietkutė.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
