Kuo ypatingi Jūsų suregzti „Tinklai“?
Ypatinga yra mūsų rodomos programos kokybė. Žinoma, ne visi filmai yra išskirtiniai savo įvertinimais ar apdovanojimais. Dalis jų – labai nauji filmai, kurie tiesiog negalėjo gauti kažkokių prizų, nes yra ką tik išleisti, tačiau jiems viskas prieš akis.
Bendras festivalio programos meninis lygis yra labai aukštas. Kitas dalykas – tai savotiškas mūsų grįžimas į gatvę. Kažkada, tam tikroje aplinkoje rengdami festivalį elgėmės gana drąsiai. Rodėme filmus gatvėse, žmonės eidavo pro šalį, susidomėdavo ir pasilikdavo. Buvo daugiau „gatvinio“ kino. Vėliau užsidarėme kino teatruose, nes buvom šiek tiek pavargę nuo atvirų erdvių, todėl nustojome tai daryti. Tačiau šiemet vėl su viskuo, kas geriausia, išeiname į viešumą.
Kokio atsako tikitės iš žiūrovų, kurie sustos gatvėje ar ateis į sales?
Atsakas gatvėje yra sudėtingas, nes daug kas tiesiog ateina šiaip sau. Kartais jie taip ir išeina nesupratę, kur buvo. Tačiau atviroje erdvėje atsiranda masiškumo, bendrumo jausmas, be to, taip festivalis užsiaugina naujus kino žiūrovus, kurie kitais metais tampa nuolatiniais lankytojais. Kad žiūrovai sugrįžta ypač matome, jei renginius organizuojame tose pačiose vietose.
Kiek žiūrovų turi „Tinklai“?
Gana sunku atsakyti. Mes niekada nesame tiksliai suskaičiavę tų visų gatvės praeivių. Bet manau, kad „Tinklų“ gerbėjų turėtų būti apie 12-16 tūkstančių.
Kuriai programos daliai žiūrovai turėtų skirti didžiausią dėmesį?
Visada aišku, ko tikėtis iš švedų ar iš vokiečių: jie duos gero kino. To paties tikiesi ir iš filmo, kuris buvo apdovanotas „Oskaru“. Taigi, į tokius filmus einantys žmonės nenusivils. Bet programoje visada yra dalių, kurios – tarsi klaustukas žiūrovams: „eiti ar neiti?“, „kas čia tokio?“. Šiemet labai stipri lenkų kino programa, estų filmai tikrai įdomūs. Norvegų programa superinė. Štai juos aš ir išskirčiau. „Vyšninis lūpdažis“ yra specialioji programa, kurią taip pat verta pamatyti. Joje yra labai gerų filmų, kurti režisierių moterų.
Ar Jūsų siūlomus filmus galima pamatyti ne festivalio metu?
Sunkiai. Žmonės tikrai nebus matę naujų filmų. Nebent kur internete susižvejoję. Atvirose erdvėse rodysime kai kuriuos senesnius rinkinius, juos žiūrovai gali būti primiršę arba tiesiog yra per jauni, kad būtų matę.
Kaune festivalį pradėsime nuo 2004 metų įdomiausių filmų programos. Tai - puikūs filmai, jie patinka visiems, juos žiūrovai lyg ir galėjo matyti, tačiau nevisus. Programoje bus ir staigmena, nes du trečdaliai jos yra visiškai nauja produkcija.
Ar žiūrovai galės pabendrauti su filmų kūrėjais?
Mes rengsime susitikimus su režisieriais, nors Lietuvoje sunku žaisti tokį „klausimų-atsakymų“ žaidimą. Gerbėjams tikrai pranešime, kur, kada bus įmanoma pamatyti režisierius. Kai kur dėl to net suplanuotas ilgesnis seanso laikas. Ateinančiųjų iš karto prašau: nesidrovėkite, užduokite jums rūpimą klausimą autoriui!
Kokia, jūsų nuomone, yra kino mėgėjų auditorija Kaune?
Kauno auditorija turi mažiau renginių, nei, pavyzdžiui, Vilniuje. O kai jų mažiau, žiūrovai smalsesni, jiems viskas įdomu, jie turi daugiau entuziazmo, noriai lankosi filmuose.
Kokie pokyčiai įvyko per tuos 10 metų, kai rengiate festivalį?
Prieš 10 metų mažai kas rodė filmus už Vilniaus ribų, ypač lietuviškus, apie tai beveik nebuvo kalbos. Dabar situacija smarkiai pasikeitė. Festivalį rengti yra ramiau, nes tu žinai – žiūrovų yra. Apskritai, į kiną eina daugiau žmonių nei prieš 10 metų. Keitėmės ne mes viduje, bet aplinka. Dabar situacija pasikeitė į gera. Atsiranda žiūrovų, o jei jų yra, vadinasi, darai tai, kas reikalinga. Susidomėjimas yra paskatinimas lietuviškam kinui, didesnė atsakomybė jo kūrėjams.
Ačiū už pokalbį.
Iki pasimatymo „Tinkluose“!
