Tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius: kaip atpažinti priešišką propagandą

Pareigūnai 12-oje vietų atliko kratas. Kratų metu rasta ir paimta tyrėjus dominusios kompiuterinės technikos, užrašų, kitų įrodymais galinčių virsti dalykų.

Sulaikyti ir apklausti: Milda Bartašiūnaitė – Rudalevičienė, Vaidas Lekstutis, Olegas Titorenko, Jaras Valiukėnas, Kazimieras Juraitis, Aleksandras Mirgorodskis, Giedrius Grabauskas, Žilvinas Razminas ir Vygantas Kelertas.

Smegenų plovimas

„Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingi (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Semantinis poslinkis

Semantinis poslinkis plačiausiai yra žinomas iš įvairių sektų veiklos – tai tiesiog tipiškas, seniai klasikiniu tapęs indoktrinacijos būdas: naujokas priimamas su visokiais jam būdingais įsitikinimais, pozityviai. Indoktrinuotojai nebando su tais naujoko įsitikinimais labai tiesiogiai kovoti, o tik pagal tam tikrą slaptųjų žinių atskleidimo (iniciacijos) procesą jam po truputį vis labiau ir labiau kemša kažkokį informacinį šlamštą. Ilgainiui naujokui ima persikreipinėti visas pasaulio suvokimas ir galų gale jis tampa ufonautu, panašiu į kitus sektos narius.

Indoktrinuotojai nebando su naujoko įsitikinimais labai tiesiogiai kovoti, o tik pagal tam tikrą slaptųjų žinių atskleidimo procesą jam po truputį vis labiau ir labiau kemša kažkokį informacinį šlamštą.

Beje, bendru atveju, tokiam smegenų plovimui atsparių žmonių nėra. Yra tik prastai organizuotos sektos, kurių nariai nepakankamai efektyviai skleidžia savo ideologiją arba ta ideologija yra nepakankamai struktūruota. O pats metodas veikia neįtikėtinai patikimai. Vienintelis didelis trūkumas – suveikia ganėtinai iš lėto, o ir darbo reikia įdėti gan daug.

Kartais semantinis poslinkis būna identifikuojamas kaip kokia nors demagogija ar išvis makaronų kabinimas, bet kai taikomas apgalvotai, tai yra labai švelnus, o todėl ir labai sunkiai pastebimas metodas – tai irgi viena iš priežasčių, dėl kurių recipientų atsparumas yra labai menkas. Visgi esminis pliusas – tai, kad žmogus negauna galimybių efektyviai tam priešintis, nes kiekviename etape indoktrinuojamo asmens pažiūros kokiais 95 proc. sutampa su indoktrinuotojo skleidžiamomis tiesomis. Negana to, dėl švelnaus poveikio net ir kiti aplinkiniai labai pavėluotai pastebi, kad kokiam nors jų pažįstamam ar šeimos nariui kažkas plauna smegenis. Kai simptomatika pasimato, kažką pakeisti būna labai sunku.

Iš šono žvelgiant, tikslingai vykdomas semantinis poslinkis gali priminti diskusijas, tačiau su vienu skirtumu: esminė aptarinėjamo dalyko tema neliečiama, o perstatinėjama viskas, kas yra aplinkui. Žmogaus mąstymas persistato pats, paskui tą lydinčiųjų sąvokų pokytį.

Esminė aptarinėjamo dalyko tema neliečiama, o perstatinėjama viskas, kas yra aplinkui.

Semantinis poslinkis puikiai veikia tada, kai žmogaus nesigauna įvesti į transą, o jo turima interpretacijos sistema pakankamai stabili, kad atlaikytų grubias manipuliacijas.

Ko gero dažniausiai internetuose stebimas variantas – patriotinio diskurso poslinkis link SSRS atkūrimo. Beje, turiu pasakyti, kad nelabai sąmoningai šitą poslinkį skatina ir kai kurie matyt nelabai besiorientuojantys publicistai, kurie kartais pradeda tapatinti patriotizmą ir nacionalizmą su bala žino kuo. Patys nesuvokdami, tokie žmonės neretai tik pablogina situaciją (BTW, visiškai analogiška problema būna pas sektantų šeimų narius, kurie patys nesuvokdami, pastumia žmones dar labiau į sektą).

Semantinio slinkimo etapai

Orientacijai, pažiūrėkim nuosekliai semantinio slinkimo etapus, nuo normos iki galutinio nuokrypio, kiekviename etape nežymiai pakeisdami doktrinos recipiento pažiūras. Įsivaizduokim, kad kiekvienam pokyčio etapui yra skiriamas tam tikras laikas, per kurį žmogui kaip reikiant prikaišoma visokių argumentų ar šiaip kažko, o per tą laiką žmogus spėja primiršti, kaip viską vertino anksčiau. Taigi procesas.

Patriotizmas – tai yra tiesiog Lietuvos interesų gynimas, suvokiant, kad kartu visi esame bendrų interesų turinti grupė, kuri gali laimėti daugiau, jei veiks sutartinai. Čia pakankamai natūralus, suprantamas ir sveiką protą atspindintis diskursas.

Dėl negerumų, trukdančių pasiekti bendrą tikslą, kalta valdžia, kuri švaisto resursus, daro ne tai ką reikia, dirba prastai, leidžia tarpti korupcijai ir išvis užsiimdinėja nesąmonėmis.

Pirmas poslinkis: dėl negerumų, trukdančių pasiekti bendrą tikslą, kalta valdžia, kuri švaisto resursus, daro ne tai ką reikia, dirba prastai, leidžia tarpti korupcijai ir išvis užsiimdinėja nesąmonėmis. Jei valdžia darytų tai, ką reikia ir valdininkų darbą geriau kontroliuotų, tai bendras tikslas būtų pasiektas, visiems būtų geriau.

Antras poslinkis: valdžia nepakankamai kontroliuoja pinigų švaistymą, korupciją, kyšininkavimą, pinigų perskirstymą, stambias korporacijas ir panašiai. O korupcionieriai ir vertelgos dar ir užsiima propaganda. Jei kontrolė būtų griežtesnė ir platesnė, tai pavyktų įgyvendinti tuos bendrus tikslus, todėl reikia tą kontrolę plėsti, padaryti kad valdžia imtųsi griežtos politikos.

Trečias poslinkis: valdžia turėtų smarkiai didinti mokesčius, nacionalizuoti visas didesnes įmones, kurios susižeria sau didžiulius pelnus, kardinaliai didinti daugiau uždirbančiųjų apmokestinimą, vykdyti visuotinę ekonomikos kontrolę, reguliuoti viešai aptariamas temas, kuriomis galima kalbėti.

Ketvirtas poslinkis: ekonominė sistema turėtų būti pervesta į nacionalsocialistinę – visa pramonė, visos įmonės turi dirbti bendriems valstybės ir tautos interesams, privati nuosavybė turi būti palikta tiktai asmeniniame lygmenyje, užtikrinant visiems pragyvenimą. Ekonomikoje turi būti panaikinta privačių interesų įtaka ir vietoje jos turi atsirasti valstybės ir tautos interesai.

Penktas poslinkis: iš esmės, atitinkama sistema, tik su netobulumais, jau buvo realizuota SSRS, kuri buvo pasaulinio masto imperija, o sistemai trūko tik to, kad būtų labiau atsižvelgiama į tautos interesus bei truputį geresnio valdymo. Šiek tiek pakoregavus tą sistemą, viskas būtų tvarkoje.

Šeštas poslinkis: teisinga sistema jau veikia Baltarusijoje, nes ten valstybė nešvaisto resursų, ji rūpinasi žmonėmis, tauta ir ateitimi, tvarkosi taip kaip reikia. Iš jų reikia imti pavyzdį, jie turi stiprią sąjungą su Rusija, kuri irgi eina ta linkme, o Putinas turi tvirtą ranką ir Lietuvai tikrai verta su juo gerinti santykius.

Septintas poslinkis: Lietuvai reikia, kad būtų atkurta sąjunga su Baltarusija, Rusija ir kitomis buvusios SSRS valstybėmis, apsijungti su jomis į bendrą federaciją, kur išties būtų rūpinamasi tautos interesais, visi gerai gyventų, blablabla.

Kiekvienam iš šitų poslinkių yra prirenkama krūvos argumentų, kurių tikrumas gali būti pakankamai nesvarbus, bile tik suveiktų konkrečiame etape.

Žinoma, kiekvienam iš šitų poslinkių yra prirenkama krūvos argumentų, kurių tikrumas gali būti pakankamai nesvarbus, bile tik suveiktų konkrečiame etape – esmė ta, kad kiekvienas poslinkis labai nežymiai tesiskiria nuo ankstesnio etapo. Jei žmogus jau įtikėjo, kad reikia užsiimti nacionalizavimais ir t.t., tai žmogui nedaug tetrūksta iki to, kad jis patikėtų ir nacionalsocializmu, o jei patikės nacionalsocializmu, tai tėra pusė žingsnio iki sovietūchos, o jei patikėsi sovietūchomis – tai ir iki Lukašenkos su Putinu netoli, o jei jau tuo patikės – tai ir SSRS atkurt užsimanys.

Poslinkių skaičius ir didumas gali būti įvairūs, sąlygų čia nedaug: skirtumai tarp gretimų poslinkių turi būti labai labai nežymūs, tačiau kiekviename poslinkyje recipiento naudojamas pasaulio interpretacijos būdas turi pasikeisti. Atitinkamai turi keistis ir recipientui kabinami makaronai. Ir žinoma, recipientas, vis labiau keisdamasis, turi spėti primiršti ankstesnius savo įsitikinimų etapus, o kartu tas recipientas neturi žinoti galutinio tikslo ir šiaip būsimų etapų, kad negalėtų pasipriešinti.

Aišku, tam, kad judėjimas būtų vienpusis, kiekviename etape dar papildomai įstatomi fiksatoriai – ankstesnių, jau praeitų etapų skleidėjai yra įvardinami, kaip atstovaujantys kokius nors blogiečius ar pan., tam kad jų kontrpropagandos bandymai būtų atmesti. Tokiam užfiksavimui įvedami specifiniai terminai (visokie epitetai, naujos sąvokos), kuriuose kombinuojami pirmų etapų požymiai su kokiomis nors neigiamomis konotacijomis, pvz., paprasto nacionalizmo atstovai įvardinami landsbergistais, liberastais, kubilistanu, europederastais, etc. – svarbu tiktai, kad dėl tokių įvardinimų nuosaiki (pirminius etapus atitinkanti) pozicija imtų atrodyti neigiamai ir ilgainiui slinktis vyktų kuo labiau link radikalizmo.

Dėl labai mažų slinkčių kiekviename etape apdirbamasis nei nepastebi, kaip iš sveiko proto patrioto per gana trumpą laiką tampa nevispročiu komunistu, svaigstančiu apie tai, kad reikia atkurti SSRS. Jei žmogus yra paveikus, o smegenų plovimas vyksta intensyviai ir naudojant gyvus, tiesiogiai bendraujančius agentus, vienam etapui gali pakakti vos savaitės-kitos (tam gali būti rengiamos politinės stovyklos). Plaunant smegenis per žiniasklaidą ir pan. – etapas gali būti praeitas per kelis mėnesius, t.y., lėčiau, bet irgi priimtinais tempais.

Žodžiu, metai-kiti ir netikėtai gauname būrelius sovietūchinių zombių, su kuriais jau iš principo neįmanoma susišnekėti – jų suvokimu, patriotizmas ir meilė Tėvynei – tai SSRS atkūrimas ir komunistų valdžia. Ir šitai gali būti padaryta pakankamai tyliai – nedideliais poslinkiais, be kažkokių ten kardinalių pasikeitimų.

Praktinė tokio poslinkio realizacija gali būti labai paprasta: kiekvienam poslinkiui kuriama atskira Facebook grupė, o paskui nuosekliai į ją traukiami nauji nariai. Pirmam poslinkiui – pirma grupė, iš kurios apdirbtieji perkeliami į antrą grupę, o iš antrosios – į trečiąją grupę ir taip toliau.

Galimas ir kitoks variantas – tiesiog nuosekliai perforuoti smegenis pirmu būdu, tada antru būdu, tada trečiu būdu ir taip toliau, kol recipientams persislinks pakankamai toli, kad jie imtų kliedėti apie SSRS atkūrimą.

Refreimingas, paremtas įvedimu į transą

Šitas metodas sektose naudojamas mažiau, reikalauja daugiau kvalifikacijos, o ir priklauso nuo situacijos. Dažniausiai NLP mylėtojai įsivaizduoja, kad šis metodas gali veikti tik gyvai, tačiau yra kaip tik atvirkščiai: galinčių gyvai hipnotizuoti yra nepaprastai mažai. Tačiau ta pati Eriksono hipnozė smarkiai sušvelnintais pavidalais puikiai veikia visai kitais būdais.

Eriksono hipnozės idėja yra labai paprasta: klientas truputį užliūliuojamas, o paskui jam duodama dozė informacijos ar įvykių, dėl kurių žmogui perkreipia smegenis tiek, kad įprasti pasaulio interpretavimo metodai sulūžta, t.y., dėl kognityvinio disonanso žmogus ima perstatinėti savo pasaulio interpretavimo sistemą. Tokia būsena, kai viskas yra perkreipta ir žmogus ima nesiorientuoti, vadinama transu – jos metu žmogus labai paveikus bet kokiai informacijai, nes tiesiog neturi kaip ją vertinti, o pačios informacijos atsisakyti negali, nes jam būtina susikurti kažkokį pasaulio vertinimo šabloną. Taigi, sukelto transo metu žmogui pakišama krūva paruoštos informacijos, parinktų sąvokų ir paaiškinimų. Žmogus, negavęs alternatyvios informacijos, visą tą suvirškina ir lieka iškruštasmegeniu.
Svarbu įsisąmoninti, kad nors dauguma NLP mylėtojų įsivaizduoja, kad toks smegenų plovimas įmanomas tiktai gyvai, išties šie metodai puikiausiai veikia ir per spaudą, radiją, TV, internetus ir panašiai.

Praktinė realizacija yra labai paprasta savo esme. Iškeliama kokia nors pakankamai šokiruojanti naujiena ar idėja (pvz., kad viską valdo pedofilų klanas, kad skalūnai išnuodys visą Lietuvą, kad per vakcinas skleidžiami nuodai ir pan.) – tai perveda recipientą į sumišimo būseną, kurioje jis negali orientuotis – jam trūksta informacijos, galimybių vertinti ir taip toliau.

Nesusipratusiems ir dezorientuotiems recipientams imamas perdavinėti antidiskursas, skirtas esamo diskurso panaikinimui – kad dabartinė sistema yra nepataisoma ir visur viskas blogai.

Paraleliai yra duodamas užkabinantis diskursas – kad kokia nors SSRS, Putino ar Lukašenkos sistema yra gera ir teisinga.

Sumišimo būsenoje esantis recipientas gauna atsakymus, kurie jam leidžia orientuotis ir tokiu būdu recipientas perimamas – jis pats tampa propagandinio diskurso nešėju.

Kokiame nors "Facebook" tinkle tai pastebima labai paprastai – per visokias grupes, kurios kovoja su chemtreilais, vaikų grobimais, iliuminačiais ir panašiai. Šokiruojanti informacija, o paskui – tas pats prokremlinis smegenų plovimas.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad ne visos tokios grupės yra propagandinės – kai kurios iš jų yra natūralios, o dėl to atskirti jas nuo tikslingai smegenų plovimui kuriamų grupių darosi dar sudėtingiau.

Kontrpriemonės prieš smegenų plovimą

Kontrpriemonės prieš semantinį poslinkį: būtinai identifikuoti poslinkių seką ir nustatyti, kuriame etape yra apdirbtas recipientas. Pateikti disonansinę medžiagą, kuri pažeistų jam tik tą konkretų etapą, grąžinant jį į ankstesnį. Taip pat pateikti jam išankstinę disonansinę medžiagą, skirtą imunitetui prieš tolimesnį poslinkį sudaryti.

Kontrpriemonės prieš įvedimą į transą: kuo anksčiau identifikuoti atitinkamus pasakojimus, duoti atitinkamus kontrdiskursus, ypač tokius, kurie kurtų kognityvinį disonansą, skirtą imunitetui sudaryti. Itin aktuali šiuo atžvilgiu tiesiog racionali informacija iš patikrinamų šaltinių. Bandymai nutylėti ir pavaizduoti, kad panašūs diskursai nevyksta visada tik pablogina padėtį.

Bendru atveju – verta proaktyviai ir iš anksto užsiimti panašių diskursų identifikavimu bei atitinkamų priemonių ruošimu. Veiksmai, vykdomi post factum, paprastai būna mažo efektyvumo, paveiktų recipientų atstatymas vyksta labai sunkiai.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingiems etapams gali būti naudojami visiškai nesusiję informacijos šaltiniai – pvz., įvedama į transą per informaciją žiniasklaidoje, o nauji diskursai paduodami per kokias nors Facebook grupes. Arba pvz., vienas iš poslinkio etapų daromas kokiems nors mokiniams per pamokas, kitas – kokioje nors Facebook grupėje, o trečias – kokiame nors internetų bloge.

Dėl to etapų nesusietumo abu nagrinėti metodai gali netgi likti nepastebėtais (ir viso jų sistemingumo gali nežinoti netgi patys tos propagandos skleidėjai), nes monitoringas tampa sunkiai įmanomu.“

Straipsnio originalą galima rasti čia.