Politikai daugiausia dėmesio kreipia ne į bendrąjį gėrį ir ne į valstybės suverenumą, net ne į gerą valdymą, o į blogas (ar geras) žmonių jausenas, jų liūdesį, nusivylimą ir nelaimingumą. Proto politiką beveik visiškai yra pakeitusi jausmų politika, siekianti kurti palaimintos būklės gyvenimą. Lietuviškojo politinio populizmo pagrindinis bruožas yra palaimą teikianti politika.
Modernioje epochoje, kurios aiškiausia pradžia yra Prancūzijos revoliucija, politika siejama su proto veikimu, o jos tikslai – su protingu visuomenės ir valstybės sutvarkymu. Modernios epochos politikos trūkumai ir stokos buvo pajausti XX a. pradžioje, kai buvo suvokiama jausmų ar net tam tikros, į religinę panašios mistikos svarba. Abu baisiausi amžiaus režimai, bolševikinis ir nacionalsocialistinis, politiką statė ant jausminių ir mistinių vaizdinių, politinę praktiką paversdami pseudosakraliniais ritualais. Proto ir racionalios pasaulio santvarkos idėjos po didžiųjų karų buvo veikiausiai paskutinis ryškiausias moderniosios epochos atodūsis. Vis daugiau kalbama apie jausmų, paslapties ar net tam tikro religingumo svarbą politikoje.
Vis daugiau kalbama apie jausmų, paslapties ar net tam tikro religingumo svarbą politikoje.
Štai Alvydas Jokubaitis straipsnyje „Politika ir mistika“ kritikuoja liberalųjį protu grįstą politinį nešališkumo principą ir mokslu grįstą „techninį“ visuomenės ir valstybės valdymą, tam priešpriešindamas klasikinę politikos sampratą: „Klasikiniai politikos filosofai rūpinosi piliečių sielos reikalais, manydami, kad būtent jie stipriausiai sąlygoja politinio gyvenimo kokybę. Modernieji politikos filosofai mąsto kitaip – jie politinį gyvenimą siūlo keisti taip, kaip keičiami kiti žmonių sukurti mechanizmai“ (Politologija, 2010, Nr. 2). Pažvelgę į dabarties politinę praktiką nesunkiai įsitikinsime, kad tokia moderni politinė tikrovė – jau praeitis, ir ją pakeitė ne „sielų“, o „jausmų politika“. Šiuolaikiniai politikos teoretikai yra viešosios erdvės specialistai, kurie pataria, kaip vienas ar kitas politikų žodis, veiksmas ar sprendimas paliečia žmonių jausmus, kokias jų jausmines reakcijas sukelia. Ši praktika tiek pat toli nuo rūpesčio žmonių sielos reikalais, kaip ir nuo rūpesčio valstybės mechanizmo sutvarkymu. Moderniąją epochą šiandien jau imame prisiminti su nostalgija. Ypač mes Lietuvoje, kurios politiniame gyvenime modernybė teturėjo iškreiptus totalitarizmo pavidalus.
Paskutiniai rinkimai Lietuvoje atskleidė, kad politika vis mažiau turi reikalų su protu ir vis daugiau – su jausmais. Maža to, politikos sfera perpinama su pseudoreliginiais mistiniais jausmais. Tai, ką beveik prieš šimtmetį taikė totalitariniai režimai, tampa ir demokratinės valstybės kasdienybe. Iki šiol tai neatrodė labai pavojinga, nes jausmų buvimas politikoje buvo suvokiamas kaip tam tikra protingos politikos amalgama. Dabar jausmų politika išstumia protingą politiką į veiksmų, tikslų bei visuomenės lūkesčių paraštes. Politinė sfera tampa pseudosakraliąja, o politikai – į dievybes panašiomis būtybėmis, į kurias nukreipiami žmonių asmeninės laimės ir geros jausenos lūkesčiai. Iš politinių sprendimų tikimasi paguodos, kurią anksčiau, nesekuliarizuotoje visuomenėje žmonėms suteikdavo Dievas.
Iš politinių sprendimų tikimasi paguodos, kurią anksčiau, nesekuliarizuotoje visuomenėje žmonėms suteikdavo Dievas.
Vis daugiau kalbama apie tai, kad žmonės Lietuvoje jaučiasi nuliūdę ir nelaimingi. Ši būklė net neaiškinama visuomenės atitolimu nuo Dievo, kuris galėtų suteikti tvirčiausią paguodą. Dėmesys nukreipiamas į politikus. Pavyzdžiui, jie kaltinami tuo, kad nėra ar nebuvę „socialiai jautrūs“, todėl ir nesurinkę rinkėjų balsų. Politinės politikų deklaracijos ir diskusijos dažniausiai sukosi aplink žmonių jausenas ir asmeninius lūkesčius bei siekė juos atliepti, stengiantis pašalinti betarpiškai išgyvenamus nesmagumus. Žmonėms nepatinka eilės poliklinikose? Panaikinsime eiles. Jei tai sukels sveikatos priežiūros kokybės ir kitų problemų, tai gal ir nieko tokio, nes žmonės to iš karto nepajus. Visus ketverius metus buvo kompensuojamos pensijos, orientuojantis į didelės visuomenės grupės labiau jausminės nei finansinės būklės gerinimą.
Politikai ieško įvairiausių būdų, kaip labiausiai užganėdinti žmonių jausmus ir kritikuoja oponentus, kurie elgiasi kitaip. Politika vis labiau tampa pažadu pasiekti tokią būklę, kai žmonės emociškai bus laimingi ir patenkinti gyvenimu. Krikščionis sakytų, kad tokios būklės šiame gyvenime pasiekti neįmanoma. Niekada negalėsime ilgą laiką jaustis visiškai laimingi, nes gyvendami netobulame pasaulyje ir būdami netobuli patys, nuolat jausime stoką. Laimingi galime tapti vien tada, kai gyvenimo laimę atsiesime nuo savo netarpiškų jausmų ir išgyvenimų, ją susiesime su savo sielos lūkesčiais, gebėjimu tobulėti ar padaryti gerą darbą artimam savo, net jei tai veda į nepatogias ir blogas būsenas ir jausenas. Laimė krikščioniui visada labiau susijusi su protu, jo laisve ir protingais pasirinkimais nei su jausmais.
Socialinių problemų Lietuvoje yra daug. Esama šeimų ar vienišų žmonių, kurie gyvena vargingai ir kuriems reikia padėti. Tačiau vargingas gyvenimas ir nuskriaustumo ar nelaimingumo jausmas nėra tiesiogiai susiję. Didžiausias šiandienos varguolis Lietuvoje yra gana pasiturintis, jei jo gyvenimą lygintume su daugumos žmonių gyvenimu Lietuvoje kad ir prieš du šimtus metų. Sunkus darbas, vargani rūbai, skurdžios sanitarinės sąlygos, dažnas alkis, nuolatinės ir negydomos ligos, trumpa gyvenimo trukmė ir kitos negandos buvo to gyvenimo kasdienybė. Šiuo metu esama ir tokių žmonių ar grupių, nemaža dalis jų į tokią padėtį patenka dėl alkoholio, artimųjų abejingumo, dalis – veikiausiai ir dėl iš gyvenimo vėžių išmušusių asmeninių negandų. Jei toks žmogus ar šeima randa ryšį su valstybės ar visuomenininkų socialine ir kita rūpyba, jis, nors ir vargingai, gali verstis. Kitas klausimas – kaip jis jaučiasi.
Krikščionis manys, kad šis pasaulis suteikia daug daugiau progų jaustis blogai nei gerai. Didelė dalis žmogaus gyvenimo lūkesčių niekada neišsipildo. Pavyzdžiui, jaunystėje kas nors svajojo atrasti naują gyvūnų rūšį, užkariauti Arkties vandenyną, o dirba specialistu Maisto ir veterinarijos tarnybos rajoniniame padalinyje. Kas nors kitas tikėjosi įsukti verslą, kuris atneštų didelius pinigus, o sėdi iki ausų paskendęs skolose, ir priverstas iš paskutiniųjų suktis paprasto vadybininko darbe. Nekalbant apie lūžius ir griūtis asmeniniuose santykiuose, nesklandumus santykiuose su šeimos nariais. Kiekvienas gali papasakoti gausybę tokių pavyzdžių. Daugelio žmonių asmeniniai lūkesčiai yra subyrėję į šipulius, jausmai sudaužyti, o jie patys likę net ne prie suskilusios geldos, o su aliumininiu šaukštu.
Krikščionis sakys, kad tokia būsena yra veikiau normali ir ji neturėtų skatinti žmones jaustis beviltiškai. Prigimtinė nuodėmė, pasaulio netobulumas lemia tai, kad žmonių planai nueina vėjais, jų viltys sudūžta ir jie nuolat gyvenime jaučia jausmų ir gėrybių stoką. Kiekvieną akimirką kasdieniame gyvenime gali įvykti nemalonių ir netikėtų atsitiktinumų: avarija skubant į susitikimą, trauma paslydus ant pirmojo ledo, atleidimas iš darbo mažinant darbuotojų skaičių ir panašiai. Krikščionis stebisi ne tiek šiais atsitiktinumais, kiek Viešpaties sukurtu pasauliu, jo protingu pagrindu ir jame esančiu gėriu. Nepaisant visų nesklandumų, pasaulis yra labai patikimas ir jame esti labai daug tvarkos. Paliestas nesklandumų ir blogio krikščionis guodžiasi tikėjimu ir stengiasi dalyvauti bendrame pasaulio tvarkymo ir gėrio darbe.
Netikinčiam žmogui paguodą rasti daug sunkiau, kaip ir vertinti pasaulio protingą tvarką. Sekuliarizacijos neišvengiamas palydovas yra politikos transformacija, kai neišpildyti asmeniniai lūkesčiai, žlugusios viltys susiejamos su politika. Paprastas ir kenčiantis žmogus, „jautrumas“ jo atžvilgiu, atsigręžimas į kiekvieną stokojantį jau yra tapę politine mant¬ra. Politika demokratijose, atitrūkstančiose nuo krikščioniško gyvenimo, buvo užprogramuota žengti šį žingsnį, siekdama pasitelkti tai, kas žmogiškai universalu (ir kas garantuoja didžiausią potencialių rinkėjų aprėptį): liūdesį, dūžtančius lūkesčius, nerimą, nesaugumą. Politika vis labiau tampa blogos savijautos ir blogų jausmų generavimo mašina. Sekuliarus jausmų (ar aistrų) pasaulis yra nepasotinamas. Jo niekada nepatenkins nei rūpestis, nei artimųjų meilės darbai. Jam niekada nebus gana ir „socialinio jautrumo“ ar politikų dėmesio.
Tad jausmų ekonomikoje teisingumas ir juo remti darbai gali nesunkiai būti paaukoti parodomajam jautrumui ir jausmingam žodiniam rūpestingumui.
Vargstantiems žmonėms privalome padėti. Reali pagalba pirmiausia reiškia gerą visuomenės sutvarkymą ir pastangas sukurti „socialinį teisingumą“, kuris vien ir gali leisti manyti, kad visuomenėje yra daugiau ir socialinio jautrumo. Socialinio teisingumo įgyvendinimas nebūtinai pagerina jausminę būklę tų, kurių realią padėtį pagerina. Jis gali sukelti ir blogų jausmų daliai visuomenės, pablogindama jos padėtį. Tad jausmų ekonomikoje teisingumas ir juo remti darbai gali nesunkiai būti paaukoti parodomajam jautrumui ir jausmingam žodiniam rūpestingumui.
Prieš keletą savaičių amerikiečių mokslininkų, vadovaujamų Williamo Chopiko, atliktas empatijos tyrimas atskleidė lietuviškosios visuomenės fizionomiją. Lietuviai yra mažiausiai empatiški, ir tai reiškia, kaip nurodo tyrėjas, kad turi menką savivertę ir labai menkai pasitiki savimi. Todėl linkę artimus santykius megzti siauruose draugų rateliuose, tačiau nedrįsta iš jų žengti į visuomenę ir megzti ryšius su nepažįstamaisiais. Savimi nepasitikintis ir blogai besijaučiantis sekuliarus žmogus kaip paskutinio šiaudo savo gyvenimui sutvarkyti ir blogai savijautai pagerinti griebiasi politikos. Jis tai jaučia, tuo naudojasi, tačiau drauge yra pasmerktas būti paaukotas ant kitų rinkimų laužo. Tai, ką gali padaryti vien Dievas amžinybėje, politikai žada įgyvendinti žemėje, ir dažniausiai – per ketverių metų kadenciją.
Politika yra įsukta į žmonių jausmų ir lūkesčių verpetą, tapusi blogai besijaučiančių žmonių politika. Blogai besijaučiantis žmogus neieško, kas toje liūdnoje situacijoje jam suteiktų laimės ir paguodos, asmeniškai nesistengia sumažinti stoką ir nepatogumus, neieško ryšio su kitais žmonėmis. Blogas jausenas jis susieja su „bloga“ valstybe ir nejautriais nesirūpinančiais politikais. Tiesos sakymas, teisingumo siekis ir proto vedimas, regisi, ir šioje epochoje tebėra vienintelės atramos, kurios jausmuose įklimpusią politiką gali išvesti iš akligatvio.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.7
