Prezidentė, vetuodama įstatymą, nurodė, kad jis „neatitinka pažangios ir etiškos medicinos normų, tarptautinių nevaisingumo gydymo standartų“. Panašiu metu Algirdas Butkevičius, paminėjęs arkivyskupo pamokslą apie krikščionišką šeimą, iš Vyriausybės darbotvarkės išbraukė įstatymo pataisų, kurios įteisintų vyro ir moters partnerystę, svarstymą. Baigiantis sesijai Seimas preliminariai pritarė Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui, susiaurinančiam šeimos apibrėžimą.
Už visų šių sprendimų įžvelgiama matoma ar nematoma Bažnyčios ranka ir grupelės krikščionių sąmokslas prieš tikrovę. Tačiau ar iš tiesų krikščionybės įtaka Lietuvos politiniams sprendimams yra tokia didelė? Įvairūs duomenys ir faktai rodo, kad taip nėra. Lietuviams būdingesnis tradiciškumas nei krikščioniškumas.
Lietuviams būdingesnis tradiciškumas nei krikščioniškumas.
Paminėtų įstatymų projektų atveju Katalikų Bažnyčios atstovai viešai pareiškė poziciją. Būtų tikrai keisčiau, jei taip nebūtų įvykę. Politiniame valstybės lauke Bažnyčia veikia kaip viena iš interesų grupių.
Stebėdamiesi vieša Bažnyčios pozicija niekas nesistebi, kad Prezidentė veto argumentavo gautu kreipimusi, kurį pasirašė „garsiausi šalies medikai, mokslininkai, universitetų ir ligoninių bendruomenės, kelios dešimtys pacientams atstovaujančių organizacijų, tarp jų sergantieji ir onkologinėmis, genetinėmis ligomis“. Apibrėžta Bažnyčios atstovų pozicija tokiais aktualiais klausimais dažniausiai sutinkama labiau neigiamai nei teigiamai.
Pagal Lietuvos gyventojų 2011 m. surašymo duomenis 83,29 proc. yra krikščionys, iš jų – 77,23 proc. Romos katalikai. Tačiau krikščionių ir Bažnyčios įtaka Lietuvos politikai yra menka. Tai rodo mokslininkų tyrimai ir visuomenės apklausos. Nepriklausomybės pradžioje buvo atlikta apklausa, ar Bažnyčia turėtų aktyviai dalyvauti socialiniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. Net anais krikščioniškojo suaktyvėjimo laikais dauguma apklaustųjų atsakė neigiamai. Šiandien Bažnyčią kaip instituciją žmonės Lietuvoje vertina toli gražu ne palankiai.
„Vilmorus“ atlikta apklausa šių metų liepos pradžioje rodo, kad pasitikėjimo Bažnyčia bendras balansas yra daug žemesnis nei pasitikėjimas Sodra. Nekalbant apie tai, kad pasitikėjimo Bažnyčia net negalima lyginti su pasitikėjimu policija ar ugniagesiais. Bažnyčia žmonės labiau nepasitiki nei sveikatos apsauga (atitinkamai 17 proc. ir 16,9 proc. nepasitikinčiųjų).
Mokslininkės Vilmantės Lubinienės prieš kurį laiką atliktas tyrimas atskleidė, kad pasitikėjimas Bažnyčia
Lietuvoje yra daug žemesnis nei Latvijoje ir netgi nei Estijoje, kas ypač ryšku tarp jaunimo. Kiti duomenys atskleidžia, kad Estija yra sekuliariausia Europos valstybė, o Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, gana daug (32,5 proc.) žmonių bent kartą per mėnesį teigia einantys į bažnyčią. Vadinasi, krikštytųjų yra dauguma, tačiau Bažnyčios autoritetas yra menkas.
Krikščioniškomis nuostatomis žmonės menkai remiasi visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Apie tai galima spręsti iš naujų Irenos Eglės Laumenskaitės tyrimų, kurie atskleidžia, kad daugiau krikštytų žmonių tiki, jog egzistuoja „kažkokia dvasia arba gyvybinė galia“ (26 proc.), „kažkokie visuotiniai dėsniai, kuriais laikosi pasaulis“ (19 proc.) nei triasmenis gyvas Dievas (40 proc.).
Kiti apskritai negalėjo atsakyti į klausimą ar sakėsi nemanantys, kad egzistuojanti kokia dvasia ar Dievas. Įsivaizdavimas egzistuojant visagalę ir pasaulinius sąmokslus rezgančią Bažnyčią veikiau grįstas vis dar sklandančiais sovietiniais propagandiniais įvaizdžiais, sumišusiais su šiuolaikiniais populiarios kultūros (kad ir Dano Browno) parūpintais įvaizdžiais.
Paminėti politiniai sprendimai aiškintini kitomis priežastimis nei didžiulė krikščionių įtaka. Lietuvoje veikia ne krikščioniška ar katalikiška visuomenė, o tradicinė visuomenė. Tradicionalistinės nuostatos ir veikia politikų galvojimą, ko visuomenei reikia. Tradiciškumas ir krikščioniškumas yra skirtingi dalykai. Tradiciškumas vien perima kai kuriuos krikščioniškuosius elementus, ignoruodamas pačią krikščionybės dvasią.
Tradicinės visuomenės atstovo vertybinė nuostata yra palikti po savęs lygiai tą patį, ką jis gavo iš tėvų. Tradicionalistas įtariai žiūri į bet kurias naujoves. Jam sunkiai priimtinos socialinės naujovės, naujas žmonių gyvenimo būdas kaip atsakas į kintantį pasaulį. Jis gyvens mieste, bet manys, kad autentiškas gyvenimas galimas vien kaime ar gamtoje.
Globalizacija, kaip ir Europos Sąjunga, jam bus vien neišvengiamos blogybės. Tradicionalistai krikštija vaikus, tuokiasi bažnyčioje, eina į ją per didžiąsias šventes. Tačiau tai daro ne dėl krikščioniško tikėjimo, noro nepatekti pragaran ir pasiekti sielos išganymą, bet dėl protėvių gyvenimo būdo, kurį idealizuoja.
Lietuviškieji tradicionalistai yra įsikibę į praeitį, sureikšmina protėvių vertybes kaip gyvenimo pagrindą, poetizuoja santykį su žemiškuoju natūralumu ir valstietišku gyvenimo būdu, per Vėlines tikisi atnaujinti ryšį su protėvių vėlėmis kapuose. Tradicionalisto pasaulėžiūroje krikščioniškumo elementai pinasi su senovės magija, pagoniškais burtais, primityvios kultūros romantizavimu ir viskuo, su kuo siejamas „tradicinis“, senovinis gyvenimo būdas.
Tradicionalisto pasaulėžiūroje krikščioniškumo elementai pinasi su senovės magija, pagoniškais burtais, primityvios kultūros romantizavimu ir viskuo, su kuo siejamas „tradicinis“, senovinis gyvenimo būdas.
Politinėse diskusijose tradicionalistai turi mažai racionalių argumentų. Tuo ir pasižymi gana dažnos diskusijos apie „tradicinių“ dalykų gynimą.
Ten, kur valstybėje reikia pragmatinio praktinio teisinio sprendimo, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės, o taip yra vyro ir moters ar net vienos lyties asmenų partnerystės atveju, diskusija išsipučia iki šeimos sampratos ir to, kokios yra valstybės preferuojamos šeimos vertybės.
Pati diskusija yra labai tradicionalistinė ir tuo, kad ji dalykus, kurie paliečia konkretų žmogų, suveda į jo užmegzto santykio su kitu valstybinį vertinimą. Valstybė įklampinama į žmogaus moralizavimą, kartu ją nugręžiant nuo žmogui svarbių gyvybinių interesų: idant jis nebūtų verčiamas bet kuria kaina išsaugoti „tradicinę“ šeimą, net jei joje yra ujamas, idant galėtų gauti palikimą mirus partneriui ir pan.
Juo paradoksaliau yra tai, kad, įteisinusi civilinę santuoką, valstybė delsia įteisinti partnerystę, kuri, žvelgiant iš žmogaus pozicijos, tėra civilinės santuokos atmaina: partneriai pasirašo bendrą pareiškimą dėl partnerystės ir jį patvirtina pas notarą. Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, civilinė santuoka ir partnerystės sutartis yra anapus Dievo palaimintos santuokos. Žvelgiant iš „tradicinių“ pozicijų partnerystė bus vertinama kaip socialinė anomalija, kuri iki šiol Lietuvoje nebuvo pripažįstama, tad tradicionalisto logika diktuoja status quo ante.
Tradicionalistas savitai žvelgs ir į dirbtinio apvaisinimo klausimą. Ten, kur reikėtų svarstyti, ar valstybė elgtųsi teisingai visų piliečių atžvilgiu, finansuodama brangias labai nedidelės dalies piliečių dirbtinio apvaisinimo procedūras, ir kas yra žmogus (užsimezgęs embrionas, dviejų, keturių savaičių embrionas ar gimęs kūdikis), svarstomi tokie dalykai kaip procedūrų „nenatūralumas“, jų sąlygojamos problemos, susijusios su „atliekamais“ embrionais ir kitos.
Krikščionio pozicija nuo tradicionalisto skiriasi iš esmės, net jei išoriškai jos gali būti panašios. Krikščionybė yra religija, kuri yra atvira ateičiai. Kaip rašė apaštalas Paulius, „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn“. Krikščioniškumas yra giliai ir esmiškai nukreiptas į ateitį. Krikščionybė deklaruoja, kad kiekvienas žmogus yra atpirktas ir jo valioje yra atsirėmus į Dievo malonę iš esmės pakeisti savo gyvenimą, nusikratyti senojo „aš“, išsivaduoti iš nuodėmės ir pradėti naują gyvenimą.
Jei kas ir tiki, kad pasaulis bendromis žmonių pastangomis, keičiantis jiems patiems ir kuriant bendrą gėrį, gali keistis į gera, tai yra krikščionis. Tačiau krikščionis nesirinks bet kurios pažangos kaip gėrio. Pažanga jam nėra tikslas, o žmogaus nuostatų ir jomis remtų veiksmų pasekmė. Todėl jam bus nepriimtinas progresas, tampantis savitiksliu. Jo neįtikins argumentas, kad kažkas gera yra vien todėl, kad remiasi naujausiais mokslo atradimais. Jis puikiai žino, kad komunistinė ideologija ir atominės bombos sukūrimas rėmėsi progresyviomis mokslinėmis įžvalgomis.
Krikščioniškas pagrindas skatina atsirinkti naujoves, jų besąlygiškai nepriimant ir besąlygiškai neatmetant. Tuo krikščionis skiriasi nuo tradicionalisto, kurį sunkiai įtikins bet koks naujumas, o įprasti dalykai atrodys natūralūs ir priimtini. Krikščionis gali manyti, kad partnerystė yra nuodėminga, kad tai nėra jokia šeima. Tačiau jis nenorės, kad partnerystėje gyvenantys žmonės (taip pat ir tos pačios lyties) būtų išstumti anapus valstybės teisinių ribų, jiems kaip asmenims ir piliečiams neužtikrinant jokios teisinės apsaugos.
Krikščionis kritikuos ir priešinsis dirbtinio apvaisinimo modeliams, tačiau ne dėl tokio gyvybės radimosi būdo „nenatūralumo“. Jam bus nepriimtina, kad siūlomas dirbtinio apvaisinimo variantas numato „perteklinius“ embrionus ir jų naikinimą. Krikščioniui tai reiškia, kad dėl vienos gyvybės paaukojamos kelios kitos gyvybės. Jis ragins ieškoti dirbtinio apvaisinimo būdų, kurių metu gyvybės nebūtų naikinamos.
Lietuvoje krikščioniškumas ir tradiciškumas suplakamas į viena, krikščionys ir pirmiausia Katalikų Bažnyčia demonizuojama kaip pažangos ir naujumo priešas. Tačiau tokį vaizdą sudaro tradicionalistai, kurie pasitelkia kai kurias krikščioniškas mintis jiems parankiu būdu, kovodami prieš naujus, neįprastus, sunkiai suvokiamus dalykus.
Tradicionalistus su krikščionimis painioja ir liberalūs progresistai, jau savaime į krikščionybę žvelgiantys kaip į tam tikrą ideologiją, besąlygiškai prieštaraujančią pažangai. Krikščioniška pozicija turi labai menkos įtakos Lietuvos politinėms diskusijoms ir sprendimams, nes jos argumentai yra sudėtingi. Bet kurio kunigo ar krikščionio viešai pasakytą mintį tradicionalistai greitai įspraudžia į siaurus savo argumentavimo rėmus, ir ji galiausiai išsisklaido tradicionalistų ir progresistų garsiai žvanginamų ginklų triukšme.
Šis tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 5
