Rengiantis minėti valstybės šimtmetį daug jautriau priimamos temos, susijusios su lietuviškumu. Kalbama apie tautinius drabužius, kitus tautinius atributus, apie lietuvių kalbą ir tai, kokios lietuvių literatūros reikia mokiniams, apie tai, kokius paminklus statyti ar nestatyti. Diskusijos ir prieštaros, vienaip ar kitaip paliečiančios patriotizmą, valstybės ir tautos pamatus, sukasi aplink vieną pagrindinį klausimą: ar lietuvybė ir jos ateitis suderinama su tautai priklausančiųjų laisve būti lietuviais? Jis kyla iš dalies visuomenės, kuri save laiko ypač patriotiška, išsakomos baimės, kad jei lietuvybė nebus įtvirtinta įstatymais ir saugoma institucijų, jai gresia pavojus sunykti. Greta išorinių kaip pagrindinė grėsmė matomi patys lietuviai – Lietuvos piliečiai ir jų laisvė spręsti, kokiais lietuviais jie nori būti ir kokią Lietuvą kurti.
Greta išorinių kaip pagrindinė grėsmė matomi patys lietuviai – Lietuvos piliečiai ir jų laisvė spręsti, kokiais lietuviais jie nori būti ir kokią Lietuvą kurti.
Kai klausiame, ar laisvas lietuvis gali būti ir lietuvybės atstovas, pirmiausia prisimename kalbą. Lietuvis gali kalbėti, kaip jam patinka, tačiau jis nė akimirką nepamirš, kad veikiausiai kiekvienu sakiniu suteršia lietuvių kalbą. Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys su kolegomis prieš metus išleido knygą Lietuvių kalbos ideologija. Knygoje atskleidžiama, kad valstybės institucijos naudoja lietuvių kalbą kaip instrumentą dažnam lietuviui dažnai priminti, kad jis nesąs visavertis, nes nemoka taisyklingai kalbėti lietuviškai. Taip institucijos pagrindžia savo egzistavimą ir galios plėtrą.
Lietuvių kalbos inspekcija stebi, fiksuoja ir į dienos šviesą išvelka tuos, kurie nevisavertiškai kalba lietuviškai. Mokiniai specialiais konkursais skatinami lygiuotis į kalbininkus kaip į asmeninius pavyzdžius, domėtis jų gyvenimais ir veikla kaip išskirtinai reikšmingais lietuvybės likimui. Straipsnyje, pristatančiame tyrimą, teigiama, kad nors lietuvių kalbai plėtotis niekada nebuvę geresnių sąlygų, bet „kalbos normintojai nuo pat Nepriklausomybės pradžios rūpinasi skleisti kitokį mūsų kalbos vaizdinį – esą lietuvių kalba ne tik sunki, bet ir nelaiminga, darkoma, puolama, nykstanti. Labiausiai plėtojama grėsmių kalbai idėja: iš vidaus pavojus esą kyla dėl pačių kalbos nemokančių vartotojų, o iš išorės kalbą esą nuolat teršia kontaktai su kitomis kalbomis ir kitakalbiai vartotojai“. Tęsiant autorių mintį, institucijos nusavino kalbą ir ją atskyrė nuo žmonių laisvės. Kai žmonių laisvėje kalbėti gimtąja kalba įžvelgiama grėsmė pačių institucijų saugomam kalbos pavidalui, jos visada turės darbo. Kalba yra žmogaus tapatybės dalis, ir net jei žmogus tebus ribotai laisvas, jo kalbėjimas bus individualus ir neatitiks bendro griežto standarto. Ką ir kalbėti apie laisvą visuomenę. Primindamos beveik kiekvienam apie jo kalbinį luošumą, institucijos jam byloja ir apie jo luošą lietuviškumą.
Panašūs dalykai atsiskleidžia ir visai šviežioje diskusijoje dėl lietuvių literatūros egzamino, kurio pakeitimai suteikia abiturientams platesnių galimybių rinktis autorius. Jei žvelgtume iš šalies, nelabai suprastume, kodėl taip aštriai kryžiuojami kardai, kurių žvangesys skamba per visą Lietuvą. Kodėl esama didelio skirtumo, iš kiek galimų autorių rašydamas rašinio temą gali rinktis abiturientas? Kodėl rašydamas rašinį jis neturėtų remtis žymiais užsienio autoriais? Galbūt ir esama kokių bendrų pedagoginių argumentų, susijusių su mokymosi procesu ir gebėjimais, kuriuos suformuoja literatūros pamokos. Tačiau dominuoja ne šie argumentai, tie, kuriais lietuviškumas pristatomas kaip išmokstamas ar net įgyjamas sunkiomis pastangomis, o nedidelis nukrypimas į šalį lietuviškumą ir mokinio lietuviškąją savimonę pastato į grėsmingą situaciją. Kaip aiškino viena lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų, pakeistos egzamino sąlygos pažeidžiančios esminį bendrosios programos principą: „ugdyti sąmoningą asmenybę, kuri pažįsta, supranta savo šalies – Lietuvos – literatūros ir kultūros savitumą, mokykloje įgyja pagrindus, kad galėtų kūrybingai pratęsti tai, ką esame paveldėję iš protėvių“. Greta nurodoma, kad tai lietuvių literatūra bei kultūra menkinama ir niekinama, sugestijuojant, esą „lietuvių kultūra, lietuvių literatūra yra nepakankama atskleisti mokinio brandą“. Pasisakyme ryškėja ta pati santykio su lietuvybe struktūra kaip ir lietuvių kalbos atveju. Jauno žmogaus pasirinkimo laisvės išplėtimas siejamas su grėsme tam tikram programoje įtvirtintam lietuvybės vaizdiniui. Visaverčiu lietuviu jis gali tapti tik tada, kai bus pilnai šį vaizdinį įsisavinęs ir juo vadovausis.
Diskusijose apie tautinius simbolius ir tautinę atmintį lietuvių laisvė pasirinkti vieną ar kitą vaizdinį, istorijos interpretaciją matoma kaip grėsmė lietuvybės stabilumui.
Diskusijose apie tautinius simbolius ir tautinę atmintį lietuvių laisvė pasirinkti vieną ar kitą vaizdinį, istorijos interpretaciją matoma kaip grėsmė lietuvybės stabilumui. Gali būti sunku suprasti, kodėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje šalininkai oponentus, pasirinkusius kitą paminklo versiją, vadina nepatriotais ar net lietuvybės priešais. Pavyzdžiui, Vilniaus forumas tuoj pasmerkė konkursą laimėjusį projektą „kaip menkinantį ir griaunantį Lietuvos valstybingumo idėją, [...] konkursu buvo nusikalstamai supriešinta visuomenė, o jo rezultatai gali būti traktuojami kaip Valstybės idėjos ir Laisvės kovotojų atminimo paniekinimas bei tyčinis visuomenės kiršinimas“. Čia laikomasi tos pačios nuostatos, kad tegali būti viena konkreti lietuviškumo ir patriotizmo išraiška. Lietuviškumo idėjų konkurencijoje matomas lietuviškumo silpnumo ir akivaizdus grėsmės jam ženklas. Laisvė ir žmonių spontaniškumas būti lietuviais vertinamas kaip dalykas, kuris būtina kontroliuoti. Neatsitiktinai Vilniaus forumo pareiškimas baigiamas reikalavimu, kad atsirastų valstybinė institucija, kuri reguliuotų lietuviškumą: „Seimas turi grįžti prie istorijos politikos įstatymo ir įsteigti instituciją, užtikrinančią valstybės ir Tautos interesus atitinkančios istorijos politikos įgyvendinimą“. Tokios institucijos idėja gali atrodyti kaip utopinė, kol neprisiminsime, kad esama pastangų, praktikų ir institucijų, kontroliuojančių žmonių laisvę ir jų laisvę būti lietuviais, drauge kurti lietuvybę. Bent daliai Seimo narių tokia idėja neabejotinai yra patraukli. Tokiai institucijai atsiradus, valstybiniu mastu būtų įtvirtintas nuolatinis priminimas nemažai daliai tautos, kad jie nėra visaverčiai lietuviai, o veikiau – keliantys grėsmę lietuvybei.
Bendros nuostatos skatina nuogąstauti, kad ir tam tikros kultūrinės lietuviškumo išraiškos, kurios niekur nebuvo dingusios, instituciškai bus sustiprintos kaip pavyzdinės ir sektinos. Sovietmečiu sukurtą tautinės stilizacijos pavidalą propaguojantis Lietuvos ansamblis nepriklausomybės metais yra išlaikomas valstybės. Tačiau ilgą laiką jis buvo populiariosios tautinės kultūros pašaliuose, populiarumu toli nusileisdamas „Duokim garo“ stiliui. Tačiau esama ženklų, kad ansamblis gali vėl tapti pavyzdiniu lietuviškumo reiškėju, pasitelkdamas sovietmečiu įtvirtintas tautiškumo raiškas.
Lietuva šiais metais pagal vieną iš garsiausių sovietinių operų, Vytauto Klovos Pilėnus, pastatė Legendą apie Pilėnus. Opera pastatyta pasitinkant valstybės šimtmetį, ir šio „nacionalinio kūrinio“ pasirinkimas ne atsitiktinis: „Pagrindinė kūrinio idėja – verčiau žūti, nei atsižadėti tėvynės ir laisvanoriškai atsiduoti į priešo rankas, – ypatingai aštri nūdienos kontekste. Pilėnų istorija verčia peržvelgti savo vertybes ir susivokti, kokių motyvų vedini mes darome esminius savo pasirinkimus ir išsižadame tarnystės Lietuvai“.
Ansamblis ir toliau puoselėja iš sovietmečio perimto lietuviškumo tradiciją, aukštinančią lietuvių kovas su kryžiuočiais, kurios anuomet buvo siejamos su neva prievartiniu Lietuvos krikštu ir jos susipriešinimu su Vakarais. Senosios idėjos ir prasmės Lietuvai esant ES ir sekuliarizuojantis pasipildo ir naujomis reikšmėmis. Valstybės šimtmečiui pasirinktas pastatymas vėl į pirmą planą sugrąžina nuo Vakarų kenčiančios, negebančios ir nenorinčios ieškoti sprendimų ir susinaikinančios tautos mitą. Jis atitinka bendrą su nuo laisvų lietuvių „apsaugotos“ lietuvybės pavidalą: išorinė grėsmė, nelaimes atnešantis laisvas pasirinkimas ir kolektyvinė žūtis.
Pilėnų istorija simbolizuoja lietuvybę, kuri atskirta nuo laisvės. Apie operą skelbiama, kad ja siekiama „palaikyti patriotiškumo dvasią Lietuvos žmonių, o ypač jaunosios kartos širdyse“. Šiam tikslui ketinama apvažiuoti Lietuvos miestų ir miestelių kultūros centrus, parodyti kūrinį kuo platesniam skaičiui žmonių. Šimtmečio metais šis Lietuvos pastatymas veikiausiai ir taps centriniu lietuvybės kūriniu, o Pilėnų mitas – pavyzdine lietuvybės elgsena.
Artėjantis šimtmetis rodo, kad lietuviškumą, kuris kadaise gimė iš žmonių laisvės ir susivokimo, mėginama paversti stabu. „Lietuvybė“ ar „lietuviškumas“ ir jo gynimas labai dažnai pateikiami kaip galutinis argumentas ar koziris, metamas į bet kurią tapatybės dalykus liečiančią diskusiją. Kai grėsmė lietuvybei gali slėptis kiekviename lietuvyje, tampa reikalingos saugančios institucijos, žyniai ir ritualai.
Sunku buvo numatyti, kad modernios Lietuvos šimtmečio proga su pavydu žvelgsime į tėvus kūrėjus, tautinio atgimimo dalyvius ir valstybės steigėjus. Pavydą kelia ne tai, kad jie atliko reikšmingus žygius. Pavydu, nes jie buvo laisvi formuodami lietuvybę, išryškindami vienus ar kitus jos bruožus. Lietuvybė jiems buvo gyvas dalykas, kurį kėlė į dienos šviesą, rodė kitiems. Vieni nepritarė, kiti jiems prieš akis parodytuose lietuvybės vaizdiniuose tarsi veidrodyje imdavo atpažinti save. Lietuvybė jiems buvo atradimas ir kūrimas tuo pat metu, kad ir kokie keisti šiandien tie sukurti pavidalai atrodytų.
Gyvename tokiu metu ir turime tokias laisves kurti ir ieškoti, apie kurias valstybės tėvai kūrėjai nė nebūtų galėję pagalvoti. Galime bendrai kurti lietuvybę, kuri atitiktų mūsų lūkesčius, derėtų su kiekvieno laisve. Tereikia išsivaduoti iš baimės, kad laisvas lietuvis negali būti tikru lietuviu. Taip pat reikia atsisakyti įstaigų ir institucijų, kurios, prisidengdamos patriotizmo skydais ir gąsdindamos visuomenę, atmeta lietuvių laisvę būti lietuviais, palaiko prievartos režimą, įtvirtina vieną nekoreguotiną lietuvybės pavidalą.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.8
