– Kaip savo vietą radote Naujojoje Akmenėje? Kodėl ne didesnis miestas ar užsienis, kurie dažnai kur kas labiau vilioja jaunus žmones?
– Gimiau ir augau Naujojoje Akmenėje, dešimtoje klasėje išvažiavau mokytis į Kauno KTU gimnaziją. Ją baigęs įstojau į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą.
Po studijų buvau trumpam išvažiavęs į Hamburgą, pasimokiau kalbą. Grįžęs į Lietuvą neturėjau aiškaus plano, ką darysiu toliau. Tiesiog nuėjau užsiregistruoti į darbo biržą. Kaip tik tuo metu vyko darbo mugė ir po pokalbio gavau pasiūlymą.
Tuo metu kaip tik Lietuvoje buvo saulės elektrinių bumas. Pusę metų dirbau vadybininku tuo užsiimančioje įmonėje. Kaip greitai saulės elektrinių banga pakilo, taip greitai ji ir atslūgo. Dirbti privačiam versle man buvo gera patirtis.
– Pradėjote krautis lagaminą grįžti į Vokietiją?
Žmonės šį miestą neteisingai įsivaizduoja.
– Važiuoti vėl į užsienį nesinorėjo. Svarsčiau apie persikėlimą į Vilnių. Sėdėdamas prie kompiuterio užėjau į savivaldybės puslapį ir pamačiau skelbimą, kad vienoje iš seniūnijų siūlomas seniūno darbas.
Buvau baigęs politikos mokslus, todėl nutariau pabandyti. Kai nunešiau dokumentus, sulaukiau nuostabos, kad toks jaunas žmogus nori būti seniūnu. Konkurso nelaimėjau, nes neturėjau vadovavimo patirties, tačiau mano dokumentai liko savivaldybėje.
Greitai sulaukiau mero skambučio. Jis ieškojo mero patarėjo. Norėjo jauno, aktyvaus, kalbas mokančio ir įvairių interesų nesusaistyto žmogaus. Puikiai atitikau šiuos kriterijus. Nuo 2013 m. ėmiau dirbti Naujosios Akmenės mero patarėju.
– Sako, kad prie tokių pareigų dažnai rikiuojasi partinių kadrų eilės?
– Iki to laiko su politinėmis partijomis turėjau mažai bendro. Buvau aktyvus universitete, organizavome renginius, bet nė viena politinė jėga nepatraukė. Visada buvau kairiųjų pažiūrų, nors universitete daugelis bendramokslių simpatizavo dešiniesiems.
Iš savo kurso draugų sulaukiau daug klausimų, kodėl grįžau į Akmenę. Žmonės šį miestą neteisingai įsivaizduoja. Galvoja, kad jis pilkas. Per keletą metų miestas labai pagražėjo ir man jis labai patinka. Čia gyvena mano tėvai, vaikystės draugai.
Be to, mažame rajone yra daugiau galimybių. Kartais pagalvoju, kad Vilniuje tokių galimybių nebūtinai turėčiau. Čia tikrai galiu daryti teigiamus pokyčius ir juos iš karto pamatau pats.
– Gal sostinėje būtumėte pasukęs visai kitu keliu? Kas jus dar domino, be politikos?
Dvejus metus buvau Vilniaus pėstininkų kuopoje, o vėliau man pasiūlė pereiti į žvalgų būrį.
– Dabar įvykių Ukrainoje kontekste suaktyvėjo stojimas ir į Šaulių sąjungą, ir į savanorius. Aš dar antrame kurse įstojau į Savanorių pajėgas. Norėjosi nuotykių. TBe to, studentui buvo svarbi galimybė užsidirbti šiek tiek pinigų mokymų metu.
Dvejus metus buvau Vilniaus pėstininkų kuopoje, o vėliau man pasiūlė pereiti į žvalgų būrį. Jis nebuvo didelis – apie 15 žmonių. Norint į jį pakliūti reikėjo dalyvauti atrankoje. Šis laikotarpis man labai patiko. Būryje buvo rimti žmonės, savo sričių profesionalai. Tai buvo ir verslininkai, ir IT specialistai. Su tokiais žmonėmis žiemą naktimis prie minus 10 laipsnių miegoti miške po eglėmis buvo gera patirtis.
Po studijų ši mano veikla nutrūko, tačiau dabar girdžiu planus, kad Akmenės rajone savanorių kuopa planuoja atsikurti. Norėčiau prie jos prisijungti.
– Jūs dalyvavote ir paskutinėje „Misijos Sibiras“ ekspedicijoje?
– Pirmą kartą į „Misiją Sibiras“ pabandžiau patekti 2011 m. Tuo metu tai buvo daugiau išbandymas sau. Domėjausi šeimos istorija, keitėsi mano paties motyvacija. Turbūt tai tapo savotiška liga. Atrankų nepraeidavau, bet per daug nenusimindavau, nes ir pats atrankinis žygis yra labai įdomus. Ne kasdien turi progą praleisti savaitgalį tarp šimto jaunų, motyvuotų žmonių.
Kiekvienais metais iš naujo pildydavau anketą, kol pagaliau pernai pavyko praeiti atranką. Tai buvo tikrai gyvenimo nuotykis ir labai didelė pamoka.
Pernai vykome į Rusijos Tomsko sritį. Kai nuvažiuoji į Sibirą ir pamatai, kokiomis sąlygomis jie gyveno, pradedi didžiuotis savo krašto istorija ir supranti, kokie stiprūs žmonės gyvena mūsų šalyje.
Taip pat nustebau, kad per dvi savaites gali taip susigyventi nepažįstamų žmonių komanda. Teko daug dirbti kartu. Supratau, kiek nedaug žmogui reikia, kad jis jaustųsi laimingas. Kai sėdi pelkėje, pakanka draugų, kad galėtum judėti į priekį. Kasdieniame gyvenime mes labai dažnai apsikrauname smulkmenomis ir prarandame suvokimą, kas yra svarbu iš tiesų.
– Po tokių ekspedicijų nėra sudėtinga grįžti į darbo rutiną? Ypač kai laukia rinkimų kovos.
– Mūsų savivaldybė nedidelė ir išskirtinė tuo, kad čia nėra aiškios opozicijos, visos partijos – socialdemokratai, liberalai, konservatoriai, Darbo partijos bei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai – dirba kartu. Po rinkimų visos partijos susėdo ir susitarė dėl darbų, kuriuos reikia padaryti. Nuomonės gali išsiskirti, bet nesutarimus visada išsprendžiam.
Kandidatuosiu Akmenės–Mažeikių rinkimų apygardoje. Jos ribos pasikeitė ir tai naujas iššūkis kandidatams. Džiaugiuosi, kad socialdemokratai pasitikėjo jaunu žmogumi.
– Ką veikiate po darbo?
– Patarėjo darbas nėra normuotas nuo 8 iki 17 val. Yra daug veiklų, renginių, kuriuose turi dalyvauti. Turi bendrauti su žmonėmis, kad žinotum, kuo jie gyvena. Laisvalaikiu stengiuosi pasportuoti. Visada buvau arti krepšinio. Baigiau A.Sabonio krepšinio mokyklą.
Mūsų Akmenės komanda žaidžia regionų krepšinio lygoje. Neturiu galimybės sistemingai treniruotis, bet komandą palaikau kitaip. Rungtynių metu esu pranešėjas. Pasiimu mikrofoną į rankas ir stengiuosi užvesti publiką. Krepšininkams įkvėpti daugiau pasitikėjimo.
Šeimos kol kas neturiu, bet jau turiu sužadėtinę. Šiais metais turėtų įvykti mano vestuvės. Puiku, kai yra žmogus, į kurį gali atsiremti ir kuris tave palaiko.
Dar vienas mano pomėgis yra intelektualiniai žaidimai. Į mūsų rajoną proto mūšių virusas atkeliavo šiek tiek vėliau, bet prieš dvejus metus ėmėme organizuoti „Protų kovas“. Subūrėme savo komandą ir kiekvieną savaitę dalyvaujame protų kovose.
Tai geras laisvalaikio praleidimo būdas, o kartu ir papildoma motyvacija domėtis intelektualiniais dalykais. Pradedi rinkti ir įsidėmėti informaciją, kuri gali praversti žaidime.
Beje, tai komandinis žaidimas ir labai svarbu, kad kiekvienas įdėtų savo indėlį. Mums puikiai sekasi. Esame Lietuvoje trejetuke mažų miestelių lygoje, dalyvavome nacionalinio turnyro finale Druskininkuose.
– Tai, kad jūs baigėte politikos mokslus, padeda dabartinėje veikoje?
– Matau gražių pavyzdžių. Nemažai mano bendramokslių yra skirtingų savivaldybių tarybose ir atstovauja skirtingoms politinėms jėgoms. Tai motyvuoja. Politikoje kartos keičiasi. Ateina naujų žmonių, kurie nesiskundžia, kad Lietuvoje blogai ir reikia emigruoti, o imasi keisti situaciją. Kas, jeigu ne mes, turim tai daryti?