Žiniasklaidoje vis pasirodant informacijai apie ikiteisminį tyrimą ryškėja mastai, kurie leidžia manyti, kad „MG Baltic“ yra apraizgęs savo voratinkliu šalies politinį gyvenimą, ypač dešiniosios krypties partijas.
Nors įtarimai pareikšti tik keliems asmenims, bet jau dabar darosi aišku, kad tai yra tik ledkalnio viršūnė. „MG Baltic” siekė ir siekia paveikti Lietuvos politinį gyvenimą savo naudai. Tačiau ne vieną stebintį šiuos procesus apima skeptiška nuojauta, kad eilinį kartą gali būti įgyvendintas blogiausias scenarijus – simbolinės bausmės keliems žiopliams, o tikrieji poveikio mechanizmai dirbs toliau.
Konservatorių rėmėjams didelio džiaugsmo kelti neturėtų aplinkybė, kad jų mylimos partijos programą galima pakoreguoti per vakarienę, o tai gali atlikinėti privataus verslo struktūros atstovai.
Teismai dirbs savo darbą, o iš STT tyrimų nutekintoje medžiagoje mes randame tiesiog netoleruotinų demokratinei visuomenei dalykų. Kalbama ne apie prašmatnius butelaičius politikams, ar dalykinius valgymus su jais. Lobizmas, jei vykdomas skaidriai, yra normalus reiškinys. Daug svarbiau yra, kas vyksta užkandžiaujant ir gurkšnojant vyną.
Pavyzdžiui, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis pats organizavo susitikimą „Stikliuose“, kur koncerno vadovybei pristatė partijos rinkimų programą, jo žodžiais tariant, laukdamas jų siūlymų. Pirmiausia, tokie susitikimai turėtų vykti viešai, žinant piliečiams, kitoms verslo grupėms. Pagaliau konservatorių rėmėjams didelio džiaugsmo kelti neturėtų aplinkybė, kad jų mylimos partijos programą galima pakoreguoti per vakarienę, o tai gali atlikinėti privataus verslo struktūros atstovai.
Galėtume tarti, kad stambusis verslas per visą atkurtos valstybės laikotarpį aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose. Sunku prisiminti vyriausybę, kurios nelaikytų įtakos gniaužtuose verslo grupės, Sunku prisiminti metą, kai tarp stambių verslo žaidėjų nevyko grumtynės pasitelkus politikus. Pavyzdžiui, ir dabar regime Ramūno Karbauskio ir Dariaus Mockaus kautynes dėl galios ir ateities horizontų.
Todėl politikai šiame kontekste atrodo apgailėtinai. Jie vis kažko inkščia, prašo, maldauja iš, be paniekos sąvokai, kapitalistų. Vėl sužinome, kad G.Landsbergis prašė, kad koncernui priklausančios žiniasklaidos priemonės būtų objektyvios. „Prašiau nesudarinėti nepalankių sąlygų viešojoje erdvėje“, – taip per apklausą, „Lietuvos ryto“ šaltinių duomenimis, STT tyrėjams apie savo susitikimus su R.Kurlianskiu aiškino TS-LKD pirmininkas.
Kadangi „MG Baltic Media“ nepaneigė, kad tokių prašymų būta, iškreiptos informacijos šešėlis krenta ant šios žiniasklaidos grupės informavimo priemonių ir jose dirbančių žurnalistų.
LRT studijoje jaunasis Landsbergis apie šių susitikimų tikslą kalbėjo: „Todėl, kad tai yra žiniasklaidos žmonės. Šiuo atveju tai yra vienas žmogus. Žiniasklaidos įtakingi atstovai. Ir aš turiu pripažinti, kad ir šiandien aš darau tą patį.“
Kitaip tariant, politinės partijos lyderis spaudžia žiniasklaidos priemonių savininkus, kad šie žurnalistams nurodytų kaip jie neturėtų nušviesti jo vedamos politinės jėgos veiklą. Tai reiškia, kad politikai bando paveikti žiniasklaidos turinį, kišasi į jos darbą, kad pačią žiniasklaidą vertina ne kaip visuomenės informavimo šaltinį, bet kaip manipuliacijų masėmis įrankį.
Kadangi „MG Baltic Media“ nepaneigė, kad tokių prašymų būta, iškreiptos informacijos šešėlis krenta ant šios žiniasklaidos grupės informavimo priemonių ir jose dirbančių žurnalistų. Kaip visuomenė gali pasitikėti jomis, gal G.Landsbergio prašymas buvo išgirstas? Tokiu atveju visos Naisių žemėlės ir vasarėlės yra tik sienlaikraščiai ir „multikai“ lyginant juos su kasdienėmis informacinėmis injekcijomis per tris televizijos kanalus. Ir jei „naisietiškos“ produkcijos šaltinis kone kiekvienam piliečiui aiškus, tai, kam priklauso LNK, BTV ir InfoTV, retas šalies gyventojas galėtų atsakyti.
Atrodytų, po tokių įvykių žurnalistų gildija turėtų sunerimti, pasišiaušti, jiems atstovaujančios organizacijos reaguoti. Tačiau reakcijų nematyti, tarsi kalbama apie pačius proziškiausius dalykus, o ne apie profesinį orumą. Visiems žinoma, kad esminė žurnalisto pareiga – gerbti tiesą ir visuomenės teisę į ją, puoselėti pasitikėjimą žodžio laisve. Politikų geismas kontroliuoti žiniasklaidos turinį yra ženklas, kad žodžio laisvė, tiesa jiems yra tik abstrakčios sąvokos galių žaidimuose. Tačiau demokratija be jų tik iliuzija.
