Būdama dvidešimties Aleksandra išdrįso prisipažinti mamai, kad yra translytė.
Mergina tikėjosi palaikymo ir supratimo, tačiau tesulaukė patyčių ir pasiūlymo apsilankyti psichiatrinėje ligoninėje. Tėvas, pamatęs Aleksandros nuotraukas socialiniuose tinkluose, ėmėsi fizinio smurto. Galiausiai tėvai jos išsižadėjo.
Aleksandra teigia, kad gyvendama Lietuvoje jaučiasi tarsi zoologijos sode. Gatvėje ji kasdien išgirsta pašaipių komentarų ar grubių keiksmažodžių.
Merginos teigimu, Lietuvos visuomenė niekada nebuvo ir nebus tolerantiška. Nepaisant to, Aleksandra stengiasi nereaguoti į neigiamą visuomenės reakciją ir žvelgia į gyvenimą pozityviai.
Šiuo metu pagrindinis Aleksandros tikslas – gauti translytiškumo diagnozę. Ji suteiktų galimybę gauti legalius, jos sveikatos nežalojančius hormonus. Šiuo metu mergina yra priversta naudoti nelegalius hormonus, kuriuos perka iš vienos Daugpilio vaistinės.
Lietuvoje iki šiol nėra priimtų teisės aktų, kurie reglamentuotų lyties keitimo tvarką. Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijos yra įpareigotos iki 2017 metų rugsėjo 1 dienos parengti teisės aktų projektus, kurie nustatytų dokumentų keitimo tvarką translyčiams asmenims. Šiuo metu translyčiai asmenys nuolat susiduria su sunkumais gaunant naujus asmens tapatybės dokumentus ir yra priversti kreiptis į teismą dėl savo lyties pripažinimo.
Net 60 procentų Lietuvoje gyvenančių translyčių asmenų yra patyrę fizinį ir psichologinį smurtą, o 55 procentai susidūrė su diskriminacija ar priekabiavimu dėl savo lytinės tapatybės.
Aleksandros istorija – vienas iš daugelio „Dokumentikos namų“ videoportretų, skirtų atkreipti dėmesį į translyčius asmenis ir jų padėtį Lietuvoje.
