– Kada nusprendėte, kad nebenorite būti vyru?
– Tą jausmą turėjau nuo paauglystės. Viskas nėra taip, kad sugalvoji tapti moterimi nei iš šio, nei iš to. Norėjosi rengtis ir atrodyti moteriškai. Rengdavausi moteriškai namie, apie tai vėliau sužinojo ir žmona, kuri iš dalies tokį mano pomėgį toleravo.
– Ką jaunystėje pats galvojote apie savo transseksualumą?
– Man tai atrodė kaip silpnybė ar yda. Kai man viskas prasidėjo, Lietuvoje dar niekas nežinojo, kas yra tie transseksualai. Buvo literatūros, kurioje transseksualai vadinti „vištgaidžiais“, turinčiais abiems lytims būdingų organų. Žmonių, norinčių pakeisti lytį, apskritai nebuvo. Nežinojau, kas su manimi vyksta. Daug kartų bandžiau mesti šitą reikalą, kaip žmonės meta rūkyti ar vartoti alkoholį. Užtruko, kol supratau, kad gyvenu ne savo kūne.
Lankiausi ir pas psichologą. Pirmą kartą susitikus, jis nežinojo, ką pasakyti, nes susidūrė su tokiu atveju pirmą kartą. Sakė, kad jam reikia labiau pasidomėti, paskaityti daugiau literatūros ir pakvietė į kitą susitikimą. Tuomet pasakė, kad mano atveju geriausia keisti lytį, nes kitaip nieko gero nebus. Tai išgirdau būdama gal 25-erių.
Patarimą gavau, tačiau nėra taip paprasta imti ir viską pakeisti. Turėjau šeimą, verslą, įsipareigojimus žmonėms, dėl kurių jaudinausi. Drąsos įkvėpė ir bene pirmoji lytį pasikeitusi lietuvė Rita. Mūsų šalis – gana homofobiška, tad žmonių požiūris ir baimė padaro pasikeitimą dar sudėtingesniu.
– Turėjote žmoną?
– Taip. Turėjau žmoną, ir beveik pilnametį sūnų turiu. Kai galutinai nusprendžiau gyventi kaip moteris, žmona mano sprendimo nesuprato ir nepalaikė, tad teko skirtis. Iš tiesų, pasakiau jai, kad esu kitokia, dar prieš mūsų vestuves. Tuo metu ją tai tenkino. Mes abu tikėjomės, kad aš pasikeisiu, tai tiesiog praeis. Daugybę kartų išmečiau visus drabužius ir moteriškus daiktus. Paskui vėl nusipirkdavau. Galiausiai privalėjau keistis. Aš visą gyvenimą stengiausi dėl šeimos ir santykių. Galų gale, gyvename dėl savęs, todėl negalėjau ilgiau savęs slopinti. Žinau, kad sugrioviau jų gyvenimus, tai nėra geras jausmas.
Man tai atrodė kaip silpnybė ar yda.
– Kaip manote, šeimas turinčių transseksualų santykiai dažnai išlaiko lyties pakeitimo išbandymą?
– Labai retai. Tai greičiau išimtis, nei taisyklė. Tik išskirtiniais atvejais šeimos tęsia bendrą gyvenimą ir gražius santykius. Dauguma antrųjų pusių nesugeba suprasti tokio noro. Ir man nepavyko išlaikyti šeimos. Buvo tikrai skaudu. Tiesą sakant, tebėra. Su žmona dar šiek tiek bendraujame, tačiau vaikas labai pyksta. Nenori nei kalbėtis, nei akyse manęs matyti. Turiu mažą viltį, kad jo požiūris į mane ilgainiui pasikeis.
– Kaip reagavo jūsų tėvai, sužinoję, kad norite pakeisti lytį?
– Šeima sužinojo prieš trejus metus. Mama iš pradžių nepatikėjo, paskui bandė mane tempti į Lietuvą, vesti pas psichologus ir išgydyti. Manau, kad ji nesusitaikė kokius metus. Sesuo iki šiol nesusitaikė. Retai bendraujame. Jei kalbame, ji bando su manimi kalbėti kaip su broliu, kreipiasi vyrišku vardu ir kalba tokiomis temomis, kaip anksčiau. Man tai nepatinka. Tėčio neturiu, tad nežinau, kaip jis būtų reagavęs.
