![Tremtiniai per Sekmines. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas. [1949‒1950 m.] Vilhelmo Janiselio fotonuotrauka](https://s1.15min.lt/images/photos/2019/03/25/original/93-5c98bdf1d4f4c.jpg)
Pagalbos tremtiniams klausimą neseniai svarstė Seimo ir PLB komisija.
Reikštas susirūpinimas dėl 72 asmenų – tremtinių šeimų ir jų palikuonių atstovų, iki 2009 metų gruodžio mėnesio 31 dienos pateikusių prašymus dėl grįžimo į Lietuvą bei iki šiol dar negavusių atsakymų.
Kodėl susiklostė tokia situacija, kad šie tautiečiai iki šiol nesulaukia žinių iš mūsų šalies?
Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimą į Lietuvą koordinuojanti ir už perkeltų asmenų integraciją atsakinga SADM pabrėžia, kad tai lemia tam tikros aplinkybės.
Iš viso valstybės parama persikėlimui ir socialinei integracijai 1992–2020 metais buvo suteikta daugiau kaip 5 tūkst. į Lietuvą gyventi grįžusių tremtinių. Tam panaudoti per 7 mln. eurų.
Skaudi istorijos dalis
Klausiamas, kodėl šis klausimas buvo svarstomas, Seimo ir PLB komisijos pirmininkas Jonas Bružas sakė, kad tremtiniai ir jų palikuonys yra Rusijos, Kazachstano ir kitų šalių, į kurias Sovietų Sąjunga trėmė mūsų tautiečius, lietuvių bendruomenių nariai. Tad ir pasaulio lietuvių bendruomenės nariai.
Jis akcentavo, kad trėmimai yra visos lietuvių tautos, kur begyventume, svarbi ir skaudi istorijos dalis, kurios negalime pamiršti ar atleisti, ir tai turime išlaikyti visų mūsų ateities kartų atmintyje.
Todėl su tremtimis susijusios temos yra svarbios bei nuolatinės Seimo ir PLB komisijoje.
Jos, pasak J.Bružo, apima ir žmonių grįžimą, ir lietuvių tapatybės išlaikymą šalyse, kur tremtinių palikuonys liko gyventi, įskaitant lituanistinį švietimą, kultūros renginius, mūsų skaudžios istorijos įamžinimą – kapų bei paminklų išsaugojimą, priežiūrą.
„Tad šių 72 asmenų, pateikusių prašymus grįžti, klausimas iškilo vienos iš diskusijų metu. Niekas nesiskundė“, – aiškino jis.
Kodėl iki 2009 metų pabaigos prašymus grįžti į Lietuvą pateikę 72 tremtinių šeimų ir jų palikuonių atstovai iki šiol nesulaukia atsakymo?
J.Bružo manymu, tokia situacija susiklostė dėl komunikacijos stokos tiek iš institucijų, tiek iš norinčių grįžti.
Seimo ir PLB komisijos pirmininkas viliasi, kad mūsų šalies institucijoms bendradarbiaujant su esą geranoriškai nusiteikusiomis Rusijos lietuvių bendruomene ir Lietuvos ambasada Rusijoje procesas pajudės.
„Bet kuriuo atveju procesų tvarkymas virš 10 metų tikrai yra per ilgas laikas ir niekam garbės nedaro, tačiau, tikiuosi, ir pačios institucijos išnagrinės, kas ir kodėl nesuveikė kaip reikia ir kokias pamokas iš to turime išmokti“, – pažymėjo jis.
Nepaprastas procesas
J.Bružo teigimu, migracijos ir reemigracijos procesai niekur nėra paprasti ar lengvi.
Tai lemia įvairios priežastys – administracinės, teisinės, socialinės, šalies saugumo.
„Žmogui, keičiančiam gyvenimo šalį, tai yra asmeniška, emocionalu – tai yra esminiai įvykiai žmonių gyvenime, kuriuos kiekvienas išgyvena kitaip, bet visiems jie nėra paprasti – kita aplinka, kiti žmonės, išsiskyrimai ir naujos viltys. Į viską tuomet žmogus reaguoja jautriau.
Lietuva sudaro sąlygas, skatina grįžti ir net parsiveža tautiečius iš kritinių sudėtingų kraštų – kaip iš Venesuelos, kuri nepaiso žmogaus teisių ir yra ne tik nepaprastai sudėtinga, bet ir pavojinga šalis gyventi, – Lietuva parsivežė virš 100 tautiečių į jų protėvių žemę“, – komentavo Seimo ir PLB komisijos vadovas.
Ar viskas yra sklandu ir puiku tuose procesuose?
Turbūt ne, sakė J.Bružas, ir pridūrė, jog procesai yra ir vis tobulėja.
„Sklandus pilietybės atkūrimas yra labai svarbus veiksnys grįžtantiems ir reikėtų suvienodinti prašymų, jų peržiūros ir reikalaujamų dokumentų procesus, kad būtų tokie pat kur žmogus besikreiptų – bet kurį Lietuvos Respublikos konsulatą ar Migracijos departamentą“, – akcentavo jis.
Kelios aplinkybės
SADM atstovai, komentuodami, kodėl 72 tremtinių šeimų bei jų palikuonių atstovai iki šiol nesulaukia atsakymo dėl galimybės sugrįžti į Lietuvą, aiškino, kad tokia situacija susiklostė dėl tam tikrų aplinkybių.
Viena jų – dėl ribotų finansinių galimybių esą buvo sudėtinga vienu metu butais aprūpinti grįžtančių tremtinių sąrašuose esančias visas tremtinių šeimas.
Todėl aprūpinimas būstu vyko kiekvienais metais atsižvelgiant į finansines galimybes.
