Kai kurie P.Zakrį pažinoję melnragiškiai negali suvokti, kodėl vyras amžinojo poilsio atgulė kapinių patvoryje, šalia neatpažintų asmenų ir benamių.
Nors vyras gyveno vienas, nebuvo vienišas. Turėjo draugų ir bendraminčių.
„Jis buvo tremtinių sąjungos narys, buvo jūrininkų pensininkų organizacijos narys ir Tėvynės sąjungos narys. Jį pažinojo daugelis žmonių. Jis bendraudavo, dalyvaudavo bendruose renginiuose, ir Ariogaloje kiekvienais metais važiuodavo. Buvo toks savame draugų rate žinomas žmogus“, – LNK žinioms pasakojo P.Zakrio bičiulis Aloyzas Martinavičius.
Vyrams nė mintis nešovė, kad draugą laidos valstybė. Ir laidos taip, lyg laidotų benamį.
Pasak jo, ligoninė, kurioje gulėjo P.Zakrys, turėjo jo kontaktus ir galėjo informuoti apie tai, kad bendražygis mirė. Iš savų šaltinių sužinoję, kad P.Zakrys mirė draugai nuėjo į ligoninę ir prašė leidimo P.Zakrį palaidoti, tačiau nieko nepešė.
„Nebuvo nė medicininio mirties liudijimo, o tai yra pagrindas laidojimo procedūrai pradėti. Na, o kieno prašyti, kad leistų palaidoti? Nėra kieno prašyti. Reiškia, kažkas turės laidoti, matyt, jie žino, kas turės laidoti, mes taip pagalvojome ir neprašėme toliau“, – kalbėjo A.Martinavičius.
Tačiau vyrams nė mintis nešovė, kad draugą laidos valstybė. Ir laidos taip, lyg laidotų benamį. O atsitiko būtent taip. Po poros savaičių A.Martinavičius sužinojo, kada P.Zakrį ketinama laidoti. Atskubėję į laidotuves draugai rado jau supiltą kauburėlį kapinių pakraštyje, prie neatpažintų ir benamių.
Nujaučia, kad parūpo turtas
Todėl bičiuliai iki šiol negali suprasti, kodėl jiems nebuvo sudaryta galimybė užsiimti laidotuvių organizavimu ar bent jose dalyvauti. Jiems kilo įtarimų, kad kažkam parūpo velionio turtas.
„Šitas žmogus gaudavo apie 400 eurų pensiją, kadangi jis jūroje dirbo, buvo tremtinys ir visa kita. Reiškia mirus bet kuriam piliečiui, valstybė skiria 304 eurus pašalpą. Plius viena pensija visiems avansu išmokama. Tai apie 400 eurų. Tikėtina, kad jis negalėjo pasiimti ir einamojo mėnesio pensijos. Tai reiškia, kad ir šita pensija priklausė tam asmeniui, kuris laidojo. Būtų garbingai palaidoję už tą sumą su religinėmis apeigomis“, – LNK „Žinioms“ pasakojo kitas P.Zakrio bičiulis Virginijus Partauskas.
Draugai tiksliai nežino, kiek turto užgyveno buvęs tremtinys. Tiesa, jis turėjo butą Melnragėje, netoli jūros.
Kaimynai sako girdėję, kad vyras turėjo ir žemės sklypų.
Nors P.Zakrio kapas pamirštas, kaimynai aiškina, kad turto paveldėjotas jau radosi.
„Čia kažkoks sūnėnas yra. Atvažiuoja. Aš jo paklausiau, sakau, gal parduosit. Jis sako, kad be metų negali parduoti. Va, ir viskas“, – teigė Adolfas Lotužys, velionio kaimynas.
Skundai atmesti
Savivaldybės atstovai, palaidoję P.Zakrį, sako pasielgę tinkamai. Aiškina, nepasipelnę. Valstybės lėšomis mirusiuosius laidoja konkursą laimėjusi įmonė. Jai už darbus pervedama apie 500 eurų.
„Laidojant valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšomis asmenis, tai yra pirmiausia kreipiamasi į policiją, kad būtų ieškomi artimieji. Jeigu nėra asmenų, kurie norėtų ar galėtų pasilaidoti, tada kreipiamasi į savivaldybę ir teikiama informacija dėl palaidojimo. Pagal nustatytas sutarties sąlygas, palaidojimas turi būti atliktas per dvi paras nuo prašymo gavimo“, – sako Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė.
Esą taip ir buvo padaryta. Tuo tarpu draugai ėmę aiškintis, kodėl negalėjo deramai atsisveikinti su P.Zakniu, kreipėsi į savivaldybę, slaugos ligoninę, teisėsaugą.
Vyrai sako žinantys, kas įstatymas buvo pažeistas.
„Įstatymas numato teisingai, kad laidoja valstybė tik kraštutiniu atveju, kai nėra, kam palaidoti. Yra aiškiai išvardinta, kas turi teisė laidoti: artimi giminaičiai pirmiausia, paskui artimieji, o jie gali būti ir ne giminaičiai, ir tik tada valstybė laidoja. Toje vietoje ir buvo ta tvarka pažeista nustatyta“, – sako A.Martinavičius.
Tačiau jau du teismai skundus dėl P.Zakrio palaidojimo atmetė tikindami, kad prokurorų nutarimas nepradėti ikiteisminio tyrimo motyvuotas. Prokurorai teisės pažeidimų organizuojant palaidojimą ir už jį sumokant, nenustatė. Jie nurodė, kad gydymo įstaigos darbuotojai rėmėsi Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu ir buvo teisūs neišduodami mirties liudijimo velionio draugams.
