Žana Chlebnikova, apžiūrėjusi mane per kamerą, paspaudžia mygtuką ir įleidžia pro sinagogos vartelius. Moteris dabar oficialiai dirba apsaugoje, tačiau sinagogoje sukiojasi nuo vaikystės su savo mama Irena Ivanova, kuri jau 34-erius metus dirba šių maldos namų prižiūrėtoja, anksčiau padedama jau amžinatilsį vyro. Tarp macų miltų dūkdavo ir mažas Žanos sūnus Andrejus, kuriam augant čia taip pat visad atsirasdavo papildomo darbo.
Kol šnekučiuojamės su Žana, atskuba ir jos 71-erių metų mama, kuri labai nustemba išvydusi mane su diktofonu. „Nesakiau jai apie interviu, nes nebūtų atėjusi. Mama kukli ir nemano, kad kitiems reikia viską žinoti...“ – šypsosi dukra. Irena truputį pasibara, bet žodžių traukti iš jos nereikia.
– Kažkodėl ateidama kalbėtis su sinagogos prižiūrėtojomis, tikėjausi, kad jos bus žydės. O Irena – lenkė, Žanos tėvas – rusas. Kaip čia jus taip žydai įsileido?
Žana: Sinagogos negali prižiūrėti žydai, nes per šabą jie negali dirbti jokių darbų – ne tik tvarkytis, bet nei šviesos degti, nei raktu rakinti. Anksčiau, kai nebuvo signalizacijos ir kitų naujovių, sinagoga buvo uždaroma iš vidaus raktu, o raktai likdavo pas mamą iki šabo pabaigos. Ir dabar per šabą sinagogą prižiūrime mes.
Irena: Aš šiame kieme šalia sinagogos gimiau, jame ir Žana užaugo. Prieš mane čia dirbo tokia pani Janė, bet ji paseno ir kaip pamainą pasiūlė mane. Sinagoga ieškojo sąžiningo žmogaus – tai buvo svarbiausia savybė. Pradžioje gal ir patikrindavo – pinigėlius aukų dėžutėje palikdavo, žiūrėdavo, ar nepaimsiu. Anksčiau sąskaitų nebuvo, todėl reikėjo pasitikėjimo – jei ką nupirkdavau, tai tiesiog sumą pasakydavau – tiek ir atiduodavo.
Žana: Žiūrėjome viską kaip savo. Žmonės žinojo: ką paliksi, tą ir rasi. Penktadieniais žydai palikdavo ir stalą su šventomis knygomis. Nieko nepajudindavome, net nuo žemės surinktus į šiukšles panašius popierėlius parodydavome, kol nepasakys – išmesti ar sudeginti. Maža kas ten ką svarbaus užsirašė...
Tik tada, kai būriais pradėjo eiti turistai, nutarėme, kad kai ką reikia slėpti. Dauguma žmonių tik apsižiūri, bet yra ir tokių, kurie kaip iš kalnų nusileidę: viską būtina patikrinti, pačiupinėti, jei guli akiniai, būtinai reikia užsidėti, pasijuokti...
– Kokie buvo jūsų viršininkai, religinės bendruomenės vadovai?
Irena: Mes niekada nesikišome į religinius reikalus, buvome atsakingos tik už tvarką ir švarą. Man atėjus, viskas čia buvo labai užleista, senas pastatas buvo nematęs remonto daugybę metų, tik paskui jį suremontavo, įvedė šildymą. Per savo darbo metus pakeičiau daug gabajų (bendruomenės pirmininkų).
Aišku, kiekvienas turėjo savo tvarką, bet su visais sugyvenau, nesiginčijau nė karto. Ir bartis ant manęs nebuvo už ką – savo pareigas atlikdavau laiku ir gerai. Būdavo, kad pirmininkai su manimi tardavosi, kaip čia ką nors geriau padaryti, ir tų patarimų kartais paklausydavo.
Žana: Jų religijoje visi lygūs, aukštesnis tik Dievas. Net rabinai – tik žmonės. Dažniausiai jie atvažiuodavo iš kitur, čia gyvenančių nebuvo. Buvo toks vienas jaunas rabinas, prie visko kabinėjosi, bet tada minjanas (10 vyrų, sudarančių maldos kvorumą, o kartu ir toks „partinis“ organas) jį pasisodino ir pasakė: jeigu tau kas nors nepatinka, tai tu pats ir pasidaryk...
– Ar sunkus buvo jūsų darbas?
Irena: Gal ir nebuvo paprasta, bet bėgi bėgi – ir susitvarkai. Aš dviejuose darbuose dirbau, sovietų laikais dar skaitliukų gamykloje po pamainą atbūdavau. Tačiau šis darbas – šalia namų, o tai privalumas. Manau, tais laikais netgi buvo, kas man pavydėjo.
Prieš šabą – ypač daug darbo, nes viskas turi būti švaru – reikia visus aukštus išplauti, dulkes nuo visų paviršių nuvalyti. Ateina ir langų plovimo metas, o jie – aukštai, palaipioti tenka. O juk anksčiau ir vandens nebuvo, reikėjo kibirais neštis, lauko praustuvus pripildyti, pečiukus kūrenti. Atvykus rabinams – jų butais, patalyne pasirūpinti.
Kiemo švara – irgi mano reikalas. Anksčiau čia augo gudobelė, vargeli, lapų, uogų pilna... Nuo tų lapų ir laiptai slidūs, neduokdie, kas nors nugrius. O ir žmonės visko per tvorą primėtydavo: nesuvalgė kokių ledų – švyst per tvorą... Žiemą – sniegas. Kasėme ne tik nuo žemės, bet ir nuo stogų – mano vyras ten užsilipdavo. Jis ir staliumi pabūdavo – tai duris reikėdavo patvarkyti, raktą pakeisti, kažką priveržti ir pan.
Anksčiau čia augo gudobelė, vargeli, lapų, uogų pilna... Nuo tų lapų ir laiptai slidūs, neduokdie, kas nors nugrius.
Žana: Kai grindys dar buvo nedažytos, tai reikėjo gerai su švabromis ir milteliais čia trinti. Žydai švenčia saldžiai, dažnai paskui limpančių pėdsakų lieka... Kiek save pamenu, tiek čia mamai ir padėdavau, nes ploto tiek, jog vienam labai sunku apsidirbti. Dabar dirbu apsaugos darbuotoja, nors ir prieš tai įleisdavau ir išleisdavau žmones. Kol nebuvo šios stebėjimo sistemos, su rakteliu per žiemą vasarą bėgiodavau iki vartų.
Irena: Darbas nelengvas, tačiau ir užmokėta visada būdavo laiku. Ir labai sąžiningai: jei darbas papildomas, tai ir atlygis papildomas.
– Kai sinagogoje dar buvo kepami macai, tai būdavo didžiausias darbymetis?
Žana: Juos kepdavo apie mėnesį. Tuo laikotarpiu sinagogoje prireikdavo daug pagalbinių rankų – dirbdavo ir tėvas, ir mama, ir aš, ir dar nemažai kitų žmonių. Viskas skendėdavo miltuose...
Irena: Visi žinodavo, kur kieno vieta. Užsidedame chalatus, nusiplauname rankas, ir prasideda... Leidžiam miltus, maišome tešlą, tuomet mašina ją presuoja ir paverčia plonais lakštais. Juostos subadomos skylutėmis, kad tešla nesumanytų kilti. Tuomet jau juostos keliauja į krosnį, kur kepamos vos kelias minutes, o ištrauktos ir atvėsusios iš karto pakuojamos. Nuleisdavome su tokia virve ant kablio ir čia pat, prie staliuko su svarstyklėmis, pardavinėdavome. Nusipirkti ateidavo ir daug ne žydų. Manęs pažįstami prašydavo macų gauti... Beje, mūsų macai būdavo plonyčiai ir nepalyginamai skanesni už tuos, kuriuos dabar atsiunčia iš Izraelio.
Žana: Toms kepimo mašinoms – jau labai daug metų. Reikėjo jas gerai išmanyti ir prižiūrėti – tai buvo tokio elektriko Semiono darbas. Bet viskas kuo puikiausiai veikė! Ko gero, ir dabar veiktų. Tai – ne dabartinė technika, kuri nuolatos genda... Tiek, kad dabar kepti nebeapsimoka, nebelabai būtų kam parduoti, daugybė žydų išvažiavo...
Irena: O anksčiau iškepdavome po pusę tonos kas dieną!
– Ar labai jaučiasi, kad bendruomenė dabar sumažėjusi?
Irena: Oi, ką jūs! Anksčiau kai po pamaldų Pylimo gatvėje išeidavo minia žmonių, sustodavo eismas, troleibusai. Viršuje, kur meldžiasi moterys, netgi būdavo klijuojamos pavardės, nes žydės, ypač vyresnės, išsipirkdavo sau vietas. O dabar – sėdėk kur nori, vietos pilna...
Žana: Kai augau, šiame kvartale gyveno daugybė žydų, o paskui jie tiesiog vienas po kito išvažiavo. Dabar kai kurie grįžta kaip turistai, anūkus atsiveža.
Irena: Kad jie visi sveiki būtų ir ilgai laimingai gyventų. Kai nebeliks ir šitų senolių, tai nežinau, kas čia tada besimels...
Žana: Taigi ir jaunimas pasens. Visi tada melstis pradeda. Kaip ir bažnyčiose, taip ir sinagogose jaunimo daugėja. Bet galbūt tai kažkaip susiję su pažintimis ir verslo reikalais...
– O kaip šiuolaikinėje visuomenėje jaučiasi žydės moterys, kai joms neleidžiama melstis kartu su vyrais?
Žana: Tik meldžiasi jos atskirai, bet kai sinagogoje šventės – visi būna kartu. Pagal žydų papročius, maldos namuose reikia melstis Dievui, o kad susikaupti nemaišytų gražios moterys, jos turi sėdėti atskirai. Man asmeniškai tai neatrodo žeminantis dalykas, labiau į komplimentą panašus... Be to, jos ir sėdi gi aukščiau, taigi ir arčiau Dievo (šypsosi). Nesijaučia moterys žydės vargšėmis, patikėkit. Nuo jos prasideda žydiškumas – jos vaikai būtinai bus žydai, net jei jų tėvas kitatautis. O jei žydas vyras turi vaiką su kitataute moterimi, jie jau ne žydai.
Pagal žydų papročius, maldos namuose reikia melstis Dievui, o kad susikaupti nemaišytų gražios moterys, jos turi sėdėti atskirai. Man asmeniškai tai neatrodo žeminantis dalykas, labiau į komplimentą panašus...
Irena: Per visą gyvenimą nemačiau, kad žydai skirtųsi. Ir likę našliais retai tuokiasi antrą kartą. Iš tikro tai vyrai žydai viską daro žmonai ir dėl žmonos. Ji ir šeima jiems visad pirmoje vietoje. Ir ta pagarba nesuvaidinta.
– Išduokite, ar visi žydai laikėsi papročių, valgė tik košerinį maistą?
Irena: Būdavo prie sinagogos ir „reznikas“ (skerdikas) – žmogus, kuris pjaudavo vištas košeriniu būdu: kad kraujas nubėgtų ir nupeštų dar šiltą. Kai jis atvažiuodavo, tai pas jį eilė išsirikiuodavo su turguje pirktomis kudakuojančiomis vištomis. Mano vyras, surinkęs užsakymus, ir į Rudaminą važiuodavo, apčiupinėjęs atrinkdavo geresnes ir atveždavo tiek, kiek į mašiną tilpdavo. Būdavo, ir pasprukdavo tos vištos iš rezniko rankų, vaikai kieme gaudydavo.
Jaunesni žydai tai vis mažiau tų papročių prisilaikė, nes sudėtinga buvo sovietų laikais. Dabar tai ir parduotuvėse košerinio maisto rasi, o tada – labai stengtis reikėjo.
Aš ir pati mokėjau košerinį maistą ruošti, kartais toks emigravęs gabajus paprašydavo, kai atvykdavo. Savo puoduose nieko negaminau, pirkau naujus. Bet kartais nebrokijo ir šaltibarščių!
– Per tuos metus, kai gyvenate šalia žydų, turbūt susidūrėte ir su žmonių priešiškumu jiems?
Žana: Anksčiau mama kai ką ir su šluota nuvydavo. Dabar tai jau tikrai niekas pirštais nebado ir neįžeidinėja. Žinoma, ir dabar visokių durnių pasitaiko, praeidami visokių bjaurasčių įmeta. Kažkada atskriejo butelis su žaliu laku, visa kolona ir laiptai buvo aptaškyti. O kartą kažkas per Hitlerio gimtadienį padėjo ant laiptų kiaulės galvą su išpiešta svastika. Mama tą galvą paskui išvirė ir šuniui sumaitino (juokiasi).
Irena: Vaikystėje mus kartais pagąsdindavo žydais. Gyvenome gretimame kieme, o sinagogos vartai būdavo atidaryti, tai lakstėme, kur norėjome. Mus ir vidun įleisdavo, o ten mums labai rūpėjo rasti tas bačkas, kuriose žydai krikščionių vaikus laiko, kad paskui jų kraujo macams turėtų. Kyšt nosį į sandėliuką – nieko, kitur – irgi nieko... Taip ir supratom, kad žmonių kalbos, jog čia vaikus gaudo, yra nesąmonė.
Man asmeniškai per visą gyvenimą niekas nieko blogo apie žydus nėra pasakęs, taip pat negirdėjau komentarų, kad blogai darau, pas juos dirbdama.
– O ar švęsdavote kartu žydiškas šventes?
Irena: Paprastai mes žydiškų švenčių nešvenčiame, savo turime, bet vieni kitus pasveikiname. Kartą per Velykas viršininkas sako: „Ko čia sukiojatės, bėkit kiaušinių dažyti!” Kartais ateidavo siuntinių iš Izraelio – vyno, konservuotos žuvies – kuriuos prieš šventes dalindavo bendruomenės nariams. Vienas gabajus man kaip darbuotojai skirdavo davinį, sakydamas: „Imkite, atšvęskite su mumis“.
Visad su visais sugyvenau, kaip pas savus ateidavau. Paskutiniuoju metu išvis esame kaip šeima, pasipasakojame – jie apie savus, aš apie savus. Dėl jų maldų man niekad galvos neskaudėjo, man labiau rūpėjo, kad pelės išgaudytos būtų.
Žana: Kuo daugiau švenčių gyvenime, tuo smagiau. Sukoto palapinę statydavo pas mus kieme – žinoma, kviesdavo ir mus. Anksčiau čia ir vestuvės vykdavo! Mes tradicijų gerai nežinojome, tačiau pažiūrėti visada smalsu. Gi pučia ragą – šofarą, šokiai, linksmybės! Į bet kokias šventes leisdavo vaikams iš kiemo ateiti, koncertų ar kantoriaus giedojimo paklausyti. O jei langai atidaryti – tai ir ateiti nereikėdavo, viskas girdėjosi. Linksma gyventi buvo!
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.
Projektą remia EVZ fondas ir Geros valios fondas.
