„Tuščių narvų“ įkūrėja G.Vaitkevičiūtė: progresas visuomenėje vyksta per konfliktą

Nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ įkūrėja, aktyvi gyvūnų teisių gynėja Gabrielė Vaitkevičiūtė jau būdama septyniolikos svajojo Lietuvoje sukurti tokią bendruomenę, kuri aktyviai pasisakytų gyvūnų klausimais. Gabrielė atskleidžia, kaip ši svajonė išsipildė, kokia yra organizacijos „Tušti narvai“ vykdoma veikla bei paaiškina, kokį indėlį kiekvienas iš mūsų gali įnešti siekiant ginti gyvūnų teises.
„Tuščių narvų“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė surengė spaudos konferenciją
„Tuščių narvų“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

– Ar Jūs visada buvote aktyvi gyvūnų teisių gynėja?

– Tikrai ne visada – sakyčiau, kad labiausiai nuo „Tuščių narvų“ pradžios. Gyvūnai vaidino didelį vaidmenį visą mano gyvenimą, nes aš nuo aštuonių iki šešiolikos metų lankiau žirgyną, tai, iš esmės, beveik kiekvieną dieną praleisdavau su žirgais.

Mama nuo mažens mokė, kad su gyvūnais reikia elgtis gražiai, neskriausti net boružėlės.

– Tai, galima sakyti, gyvūnų mylėjimas ir gerbimas – iš šeimos?

– Iš šeimos – pagarba, o iš žirgyno – suvokimas, jog kiekvienas gyvūnas yra išskirtinis, kad jie skiriasi savo charakteriu. Kaip žmonės skiriasi, taip ir žirgai – jie yra asmenybės. To neįmanoma nematyti, kai su jais leidi kiekvieną dieną.

Kai sakome žodį „gyvūnas“, dažniausiai įsivaizduojame šunį ar katę, bet didžioji dalis gyvūnų laikomi industrinėse fermose: jie – mažiausiai saugomi ir labiausiai kenčia.

– Prieš devynerius metus įkūrėte organizaciją „Tušti narvai“. Kaip kilo idėja tai padaryti?

– Šią istoriją galima pasakoti įvairiai. Tiesiog tokios organizacijos Lietuvoje nebuvo. Jų buvo Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Susipažinome su aktyvistais iš kitų šalių – jie taip pat skatino įsteigti tokią organizaciją Lietuvoje, kuri kalbėtų apie tuos gyvūnus, apie kuriuos dažniausiai yra nekalbama.

Kai sakome žodį „gyvūnas“, mes dažniausiai įsivaizduojame šunį ar katę, bet didžioji dalis gyvūnų laikomi industrinėse fermose: jie – mažiausiai saugomi įstatymo ir labiausiai kenčia. Tad tie aktyvistai paskatino ir mus įkurti tokią organizaciją čia, Lietuvoje.

– Ar Jūsų gyvenime buvo tam tikras lūžis, momentas, kai supratote, jog jei Jūs nesiimsite veiksmų, tai niekas to ir nepadarys?

– Tokio vieno lūžio kaip ir nebuvo. Kai, būdama septyniolikos, pamačiau vaizdus iš įvairiausių fermų ir skerdyklų, pagalvojau, kaip gaila, jog čia, Lietuvoje, dėl to negali nieko padaryti, nes nėra tam skirtos organizacijos. Tačiau dvidešimties supratau, kad vis dėlto tu gali tai padaryti pats.

– Papasakokite plačiau apie „Tuščių narvų“ veiklą, kaip ji plėtėsi. Ar jau iš pradžių turėjote aiškų tikslą?

– Dažniausiai yra taip, jog tu matai kažkokį labai toli esantį tikslą kaip „per miglą“, nėra aišku, kaip jį pasiekti, bet tiki, kad tai įmanoma padaryti. Puikus pavyzdys – kailinių žvėrelių fermų draudimas.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ soacialinė akcija
Lukas Balandis / BNS nuotr./Nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ soacialinė akcija

Žinojome, kad kitose šalyse šis draudimas jau egzistuoja: tuo metu jau buvo kelios jį įtvirtinusios šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Austrija. Vadinasi, gal ne šiandien, bei tai yra įmanoma. Taigi, po truputį bandai – kai kas išeina, kai kas neišeina, mokaisi iš savo klaidų. 2015 m. turėjome tikslą, jog gyvūnai kailių fermose gyventų geresnėmis sąlygomis, vadinasi, kad nebūtų laikomi viename narve po, tarkime, šešis. Viskas vyksta po mažą žingsnį.

„Tuščių narvų“ veikla ilgainiui ėmė plėstis – vis daugiau žmonių ėmė remti, savanoriauti šioje organizacijoje. Paskui jau buvo galima įdarbinti darbuotojus, nors tris metus dirbome savanoriškai. Taip po truputį organizacija augo, stiprėjo ir pasiekėme draudimą.

Mes norime, kad kandidatai į programas įsidėtų ir gyvūnų apsaugos svarbiausius klausimus. Manau, kad gyvūnai turi tapti politinio diskurso dalimi.

– Organizacija dažnai skelbia ieškanti įvairių darbuotojų. Tačiau ar tikrai visi gali dirbti tokį darbą? Juk tai – labai jautri tema.

– Visai neseniai viena kandidatė praėjo pirmąjį iš kelių etapų; antrasis buvo sukurti įrašą pagal tam tikras nuotraukas. Po kelių dienų ji man parašė, jog vis dėlto negali dirbti šio darbo, nes jai buvo per sunku žiūrėti į tuos vaizdus.

Ta užduotis ir parodo, jog tikrai ne visi gali dirbti tokį darbą, o ypač tie, kurie yra jautresni gyvūnų atžvilgiu. Jie tiktų pagal vertybines nuostatas, bet šie žmonės tokie jautrūs šiam klausimui, kad dirbti su tokiais vaizdai – per sudėtinga. Taip pat, labai svarbu, jog žmogus optimistiškai žiūrėtų į ateitį, jog tikėtų, kad galima pasiekti pokyčių, nebijotų kliūčių.

– Ar ilgai užtrunka darbuotojų paieška?

– Taip, tikrai ilgai. Turime keturis atrankos etapus ir, nors nedaug žmonių pasiekia paskutiniuosius, tačiau jie taip pat užima daug laiko.

– O kiek žmonių šiuo metu savanoriauja jūsų organizacijoje? Ar jų netrūksta?

– Apie dvidešimt. Mes priimame ir naujus žmones, bet savanorių atranka yra panaši į darbuotojų – irgi daug etapų, vyksta interviu. Mes tiesiog nusprendėme, kad geriau – investuoti laiką ir pastangas į žmones, kurie jau yra organizacijoje, ir savanoriams vienas iš reikalavimų – skirti nors penkiolika valandų per mėnesį savanoriškam darbui.

Taigi, tas savanoris, kuris organizacijoje jau yra, sakykime, septynis metus, yra geriau nei trys visiškai nauji, nes jis daug išmano, darbą gali atlikti greičiau, efektyviau.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ soacialinė akcija
Lukas Balandis / BNS nuotr./Nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ soacialinė akcija

– Kaip priklausymas tarptautinėms koalicijoms „Fur Free Alliance“ ir „Open Wing Alliance“ padeda organizacijos veiklai ir informacijos sklaidai?

– Priklausymas joms reiškia, jog dažnai sužinome naujienas dar prieš joms tampant naujienomis. Pavyzdžiui, kad kai kurie didžiausi prekių ženklai atsisakys kailio, mes sužinome anksčiau nei įprasti žmonės.

Taigi, mes turime laiko pasiruošti tos informacijos platinimui. Taip pat labai naudinga, jog galima tiesiog susisiekti su kitų šalių kolegomis ir pasikonsultuoti tam tikrais gyvūnų apsaugos klausimais.

– Viename interviu esate minėjusi, jog „Tušti narvai“ – tik įrankis žmonėms, kuriems rūpi gyvūnai. Organizacija gali iškelti temą, bet didžiąją dalį darbo, kuris atneša gyvūnų apsaugos rezultatų, padarys ne organizacija, o žmonės. Ar daug sulaukiate palaikymo iš jų?

– Palaikymas kiekvienais metais yra tik didesnis: tą galima matyti ne tik iš paramos, socialinių tinklų sekamumo, bet ir iš pačio jausmo, laiškų, žinučių, kuriuos gaunu. Žmonėms tikrai nuoširdžiai rūpi gyvūnai ir manau, kad mes nuo mažens esame linkę mylėti gyvūnus, norėti su jais būti. „Tuščių narvų“ užduotis – tiesiog duoti žmonėms būdą, kaip gyvūnams padėti.

Progresas visuomenėje vyksta per konfliktą. Vieni Seimo nariai sako vienaip, kiti – kitaip: taip mes gauname produktyvų konfliktą ir štai – pasiektas kailių fermų draudimas.

– Kaip dar žmonės gali ginti gyvūnų teises be prisijungimo prie organizacijos?

– Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus pasiruošimo, kiek žingsnių jis nori žengti. Galima pradėti nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, ieškant gyvūno, rinktis iš esančių prieglaudose. Taip pat, galima skirti gyventojų pajamų mokesčio dalį organizacijoms, kurios dirba šioje srityje, ar jas remti reguliaria kasmėnesine parama. Galima ir savanoriauti gyvūnų prieglaudose ar organizacijose.

Yra pasakymas, jog nereikia, kad tobulai gyventų tik keli žmonės. Reikia, kad kuo daugiau žmonių darytų bent mažus žingsnius. Juk kailinių žvėrelių fermos Lietuvoje buvo uždraustos, nes labai daug žmonių rašė Seimo nariams. Taip, tai drąsos reikalaujantis veiksmas, tačiau vien dėl to, kad tų laiškų buvo išsiųsta tūkstančiai, draudimas ir buvo įgyvendintas.

– Ne vieną kartą esate minėjusi, jog susiduriate su Seimo narių nepritarimu. Cituoju Seimo nario Valiaus Ąžuolo žodžius: „Aš no­rė­čiau duo­ti pa­ta­ri­mą žvė­re­lių au­gin­to­jams: ra­miai žiū­rė­ki­te į vi­sas tas ne­są­mo­nes, po me­tų bus ki­ti rin­ki­mai, at­si­ras daugiau svei­ko pro­to Sei­mo na­rių, ku­rių „šla­pių viš­tų per­for­man­sai“ ne­veiks, ir ga­lė­si­te dirb­ti toliau.“ Ar dažnai susiduriate su tokiu ar panašiu požiūriu?

– Taip, gana dažnai, ir kuo toliau, tuo daugiau iš aukštesnes pareigas užimančių asmenų. Tai, mano galva, yra sėkmės matas. Kuo labiau tau seksis, tuo daugiau nepritarimo ir gausi. Klausimas, ar mes norėtume, jog kai kurie Seimo nariai, pavyzdžiui, Valius Ąžuolas, Remigijus Žemaitaitis ar Valdemaras Valkiūnas, pritartų. Manau, kad ne.

Jie yra kitokio mąstymo ir jie tokioms idėjoms, greičiausiai, nepritars. Ir tai yra normalu. Progresas visuomenėje vyksta per konfliktą. Vieni Seimo nariai sako vienaip, kiti – kitaip: taip mes gauname produktyvų konfliktą ir štai – pasiektas kailių fermų draudimas.

– Viename interviu sakėte, kad nesate žmogus, kuris labai myli gyvūnus ir kad yra didelis skirtumas tarp žmonių, kurie dirba gyvūnų teisių srityje, ir žmonių, kurie dirba gyvūnų prieglaudose. Ar galima sakyti, kad jūs esate savotiška gyvūnų advokatė? Ir ar be meilės gyvūnams įmanomas toks atsidavimas savo veiklai?

– Yra daug žmonių, kurie dirba dėl gyvūnų apsaugos ir, aišku, labai juos myli. Man tikrai patinka gyvūnai, tačiau jų teisių gynimas man – labiau apie teisingumą. Taip, galima sakyti, kad visi dalykai, kuriuos žmonės daro jausdami neteisybės jausmą, siejasi su meile. Tačiau aš juk nemyliu visų žmonių. Man atrodo, kad mes privalome ginti vaikus nuo smurto, padėti žmonėms, kurie negali patys savimi pasirūpinti, tačiau tam, kad padėčiau, neprivalau jų visų mylėti.

– Ar kada pagalvojote, jog užsiimsite tokia veikla?

– Aš, būdama septyniolikos metų, galvojau, kad tai – mano svajonė, kuriai nelemta išsipildyti. Tačiau, atsiradus „Tuštiems narvams“, aš negalėjau patikėti savo sėkme. Kad ši svajonė pildosi, kad įmanoma Lietuvoje daryti dalykus dėl gyvūnų, kad yra ir kitų žmonių, kurie to siekia.

Žmonėms tikrai nuoširdžiai rūpi gyvūnai ir manau, kad mes nuo mažens esame linkę mylėti gyvūnus, norėti su jais būti.

– Koks kitas „Tuščių narvų“ žingsnis?

– Dabar pradėjome kampaniją „Įstatymai gyvūnams“. Sukūrėme peticiją, kuria siekiame užtikrinti geresnius įstatymus gyvūnams. Šie metai bus išskirtiniai, nes laukia treji rinkimai Lietuvoje. Mes norime, kad kandidatai į programas įsidėtų ir gyvūnų apsaugos svarbiausius klausimus. Manau, kad gyvūnai turi tapti politinio diskurso dalimi.

Kiekviena partija turi savo nuomonę ir savo žmones, kurie, tarkime, kalba apie švietimą, nacionalinį saugumą, aplinkosaugą, tai, manau, gyvūnų apsauga taip pat turėtų patekti į šį sąrašą, ir partijos turėtų turėti savo žmones, kurie dirba šia tema.

– Kaip manote, ar kada nors gyvensime tokiame pasaulyje, kur gyvūnų teisės bus apsaugotos 100 proc.?

– Per mūsų gyvenimą įmanoma pamatyti labai daug pokyčių, kalbant apie augintinius. Tikrai, kad šunys ir katės dar nėra taip gerai apsaugoti įstatymų. Aš bandžiau prisiminti tokį atvejį, kai kažkas už tai, kad žiauriai pasielgė su gyvūnu, gavo bausmę „atsėdėti“ kalėjime.

Tu gali pririšti šunį su grandine prie mašinos kablio, tempti jį tol, kol jis bus sutarkuotas asfalto, ir tau gali už tai nieko nebūti, nes policininkas, kuris dirba tam tikroje gyvenvietėje, sukurs tam žmogui kažkokį pateisinimą.

Manau, kad mes matysime vis daugiau ir daugiau apsaugos tiems gyvūnams, kurie mums – artimiausi (katėms, šunims, žirgams), tačiau daug prognozuoti yra labai sudėtinga.

Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijanti iniciatyva, kurios tikslas suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išpildyti savo kūrybinį potencialą praktikoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų