Šiandien Aušra studijuoja Vilniaus universitete, o laisvu nuo mokslų laiku atsiduoda savanoriškai veiklai: neatlygintinai dirba muzikos festivaliuose ir nedideliuose renginiuose, be to, prisijungė prie „Jaunimo linijos“ savanorių komandos.
„Kol kas esu organizacijos plėtros savanorė, padedu įgyvendinant projektus, organizuojant renginius ir akcijas. Tačiau norėčiau išklausyti specialius parengiamuosius kursus ir tapti emocinę pagalbą „Jaunimo linijos“ telefoną surinkusiems žmonėms teikiančia savanore“, – ateities planų neslepia Aušra.
Įtampa, baimė ir nuolatinis nuovargis
Padėti į aklavietę patekusiam jaunimui Aušra ryžtųsi dėl asmeninių priežasčių: mergina žino, ką reiškia skęsti depresijoje ir vaduotis nuo vienatvės bei gąsdinančių minčių apie savižudybę.
Gyvenau nuolatinėje įtampoje: visiškai praradau apetitą ir netekau daug svorio. Sutriko miegas, todėl visada jausdavausi nežmoniškai pavargusi.
Prieš kelerius metus septyniolikmetė abiturientė buvo pasiekusi tokią ribą, kai ją užgriuvusios problemos rodėsi neišsprendžiamos, o situacija – be išeities.
„Gyvenau didžiulėje nuolatinėje įtampoje: suprastėjo mityba, visiškai praradau apetitą ir netekau daug svorio. Sutriko miegas, todėl visada jausdavausi nežmoniškai pavargusi: rytais neturėjau jėgų net pakilti iš lovos, nekalbant apie ėjimą į mokyklą ir ruošimąsi abitūros egzaminams. Nenorėjau rodytis žmonėms, tačiau dar labiau bijodavau likti viena“, – prisimena Aušra.
Rodės, žemė ėmė slysti iš po kojų. „Galėjau apie savo emocinę būklę nekalbėti, stengiausi net šypsotis, tačiau tokios būsenos lengvai nenuslėpsi – žmonės vis tiek pajunta, kad kažkas negerai, ir kai kurie ima šalintis. Man atrodė, kad vien savo buvimu keliu aplinkiniams problemų ir nepasitenkinimą, erzinu juos. Jaučiau, kad juos trikdau ir trukdau. Apimdavo nenupasakojamas nereikalingumo jausmas, jaučiausi siaubingai. Maniau, kad visiems ir man būtų geriau, jei manęs visai neliktų“, – praeities išgyvenimais dalijasi „Jaunimo linijos“ savanorė.
 |
| Depresija dažnai pasireiškia rudenį. |
Reaguoja pykčiu arba neigia jausmus
Aušra negali paaiškinti, kodėl ji taip jautėsi. Priežasčių, matyt, yra daug: krūvis mokykloje, įtampa dėl artėjančių egzaminų, šeiminės problemos, pagaliau, jos pačios charakteris: „Persipynė labai daug dalykų – tiesiog jaučiausi niekam tikusi, labai savimi nepasitikėjau.“
Tuo sunkiu gyvenimo periodu apie „Jaunimo liniją“ ir galimybę išsikalbėti savanoriams telefonu Aušra nežinojo. Tačiau suprato, kad ką nors privalo daryti, antraip jos sprendimai gali turėti labai liūdnas neatitaisomas pasekmes.
Kai pats jautiesi toks baisus, o kas nors aiškina, kad viskas yra gerai, tai pasėja abejones: gal aš iš tikrųjų kažką ne taip suprantu?
Bandymai kalbėtis su mama vaisių nedavė. Išgirdusi apie tikruosius dukros išgyvenimus motina pirmiausia supyko, o vėliau sutriko, neišmanydama, ko imtis.
„Kalbėtis su ja buvo neįmanoma: pradžioje tai buvo visiškas mano jausmų neigimas ir nužeminimas, o po to pasipylė patarimai, tačiau jie irgi negelbėjo, nes neigė mano problemas ir tik blogino situaciją. Kai pats jautiesi toks baisus, o kas nors aiškina, kad viskas yra gerai, tai pasėja abejones: gal aš iš tikrųjų kažką ne taip suprantu? Tada kyla sumaištis, kuri padidina įsitikinimą, kad mano buvimas trukdo aplinkiniams. Esą aš viso labo tik įsivaizduoju problemas, kurių iš tikrųjų nėra, ir visus varginu“, – kalba Aušra.
Jos išgyvenimus draugės lyg ir bandė suprasti, tačiau visiškai sutrikdavo, išgirdusios kalbas apie savižudybę: „Tai sukeldavo šoką. Prasidėdavo guodimas ir raminimas, o tai nebuvo efektyvu.“
 |
| Andrejs Strokins BFL/F64 nuotr./Liūdesys |
Būklė nupasakojama, bet neįsivaizduojama
Aušra jautėsi sugniuždyta, tačiau jos atsakomybės ir pareigos jausmas išliko labai stiprus. „Privalėjau susiimti, nes nenorėjau kartoti dvyliktos klasės kurso ar egzaminus atidėti metams. Nusprendžiau ką nors su savimi daryti, todėl pradėjau lankyti grupinės terapijos seansus“, – aiškina mergina.
Tai yra nupasakojama, tačiau žmogui, niekada to nepatyrusiam ir neišgyvenusiam asmeniškai, nesuvokiama. Tai – visai kita jausmų skalė.
Jau po kelių susitikimų Aušra pasijuto tvirčiau: „Pamačiau, kad yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat, kaip aš.“ Be to, ji pradėjo lankyti ir individualias psichologo konsultacijas.
Aušrai atsirado jėgų mokytis, o egzaminai tapo stimulu kuo greičiau įveikti depresiją.
„Ji neatsirado iš niekur – atėjo iš mano gyvenimo įvykių, charakterio, nes esu gana uždaras žmogus. Kas kelias savaites vis dar lankausi pas psichologą, nes noriu viską išsiaiškinti ir nepalikti neatsakytų klausimų – įtvirtinti savo sveikimą“, – sako Aušra.
Šiandien ji net primiršo, kokios būsenos ją kankino prieš kelerius metus: „Tai yra nupasakojama, tačiau žmogui, niekada to nepatyrusiam ir neišgyvenusiam asmeniškai, nesuvokiama. Kartais visi jaučiamės liūdni ar prislėgti, bet negalime įsivaizduoti, ką iš tikrųjų išgyvena nusižudyti norintis žmogus. Tai – visai kita jausmų skalė.“
 |
| Paprastas liūdesys nė iš tolo neprilygsta tiems jausmams, kurie kankina depresijos apimtus žmones. |
Anoniminis skambutis – būdas palengvinti naštą
Teisingiausiu savo žingsniu Aušra vadina sprendimą kreiptis į specialistus. Tai daryti ji siūlo ir kitiems į panašų labirintą patekusiems žmonėms.
„Galima kliautis ir artimaisiais, šeimos nariais, socialiniais pedagogais ar mokytojais, tačiau profesionali pagalba yra efektyviausia. Kai esi sutrikęs, pats nežinai, kas su tavimi darosi, sunku paaiškinti, ko nori, ko tikiesi iš kito žmogaus. Todėl jis gali netinkamai sureaguoti, neatitikti lūkesčių. Kai artimiausi žmonės nepadeda, reikia kreiptis į specialistus“, – patirtimi dalijasi Aušra.
 |
| Psichologas Paulius Skruibis |
Ji ragina skambinti ir į „Jaunimo liniją“: anoniminis išsikalbėjimas – irgi geras būdas palengvinti savo naštą.
Rudenį startuoja „Jaunimo linijos“ socialinis projektas „Tyla žudo“. „Kodėl sakome, kad tyla žudo? Todėl, kad ji žudo, kai mes neišdrįstame prakalbinti kenčiančio žmogaus, kai patys bijome kreiptis pagalbos, arba kai žmogus surenka „Jaunimo linijos” numerį, o ten užimta. Mūsų kampanija skatins veikti. Mums svetimas bejėgiškas susitaikymas su esama padėtimi, todėl kviesime visus padaryti kad ir nedidelį veiksmą, kuris leistų sumažinti tylą“, – aiškina „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.
Kada tylos bus mažiau?
Kaip galima mažinti tylą? Tylos bus mažiau, jei perskaitysite informaciją apie savižudybės rizikos ženklus ir pasidalysite ja su savo draugais: siekiama, kad didžioji dalis žmonių Lietuvoje pažintų įspėjamuosius signalus ir tinkamai į juos reaguotų.
Tylos bus mažiau, jei išdrįsite paskambinti mums arba pasidalysite savo jausmais su šalia esančiaisiais.
Tylos bus mažiau ir užsirašius savanoriauti „Jaunimo linijoje”. Rudens ir pavasario kursams planuojama surinkti 180 naujų savanorių komandą. Viso to reikia, kad per penkerius metus atsiliepiamų skambučių proporcija padidėtų iki 1 iš 3.
„Tylos bus mažiau, jei išdrįsite paskambinti mums arba pasidalysite savo jausmais su šalia esančiaisiais. Tylos bus mažiau, jei skirsite kelis litus „Jaunimo linijos” veiklai – trys litai mums leidžia atsiliepti į vieną skambutį“, – atkreipia dėmesį P.Skruibis.
Organizacijos veiklai ir naujų savanorių rengimui per metus reikia 461 tūkst. litų.
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
|---|---|---|
| Vaikų linija www.vaikulinija.lt | 116 111 | Kasdien 11.00–21.00 val. |
| Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt | 8 800 28888 | Visą parą |
| Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt | 116 123 | Visą parą |
| Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I–V 10.00–21.00 val. |
| „Linija doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba) | 8 800 77277 | I–V 16.00–20.00 val. |
| Dingusių žmonių šeimų paramos centras |
8 800 26161, (8 5) 277 3135 |
I–V 8.00–16.00 val., Visą parą |
| Panevėžio paguodos telefonas | (8 45) 500 965 | I–V 20.00–8.00 val. |
| Vilniaus moterų namų krizių centras | 8 800 22008 | I–V 9.00–17.00 val. |
| Vaiko raidos centras | (8 5) 275 7564 | Visą parą |
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.
