Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją galite stebėti per 15min.
Užsikabinti beveik nebuvo už ko
Kaip pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis, vienintelis dokumentas, už kurio iš pradžių buvo galima užsikabinti – tai 1957 m. surašytas mirties įvykdymo nuosprendis A.Ramanauskui-Vanagui, kuriame parašyta, kad „kūnas atiduotas į žemę“.
Taip pat, pasak E.Peikštenio, ieškant palaikų žiūrėta ne tik archyvinė medžiaga, bet ir laidojimo, įvairių kapinių administracijos knygos, laidojimo knygos, tarp jų ir Našlaičių kapinių Antakalnyje.
Taip pat buvo ieškota laidojimo vietų ne tik Vilniuje, bet ir aplink Vilniaus miestą, tai padėjo rasti, pavyzdžiui, masinę 1941 m. nacių kapavietę. Iš viso atlikta apie 20 tyrimų.
Didelis proveržis įvyko centre pradėjus dirbti istorikui Dariui Indrišioniui, kuris rado kelis dokumentus, kuriuose rašyta, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti du mirties bausme nuteisti kriminaliniai nusikaltėliai. Tai buvo užsikabinimas, kad galbūt čia buvo laidojami ir politiniai kaliniai.
Tada, pasak E.Peikštenio, „kaip Dievo pirštas“ atsirado liudininkė, kuri istorikams papasakojo, kad jos senelis galimai buvo palaidotas Našlaičių kapinėse, nurodė ir tikslią vietą. Tikrinant šią versiją, Našlaičių kapinėse 2017 m. atrasti palaidoti sušaudyti žmonės.
„Atlikome archeologinius tyrimus, išsikėlę tikslą nustatyti, ar čia buvo užkasti ir asmenys, kuriems mirties bausmė buvo skirta pagal politinius straipsnius. Tas įtarimas pasitvirtino“, – sakė E.Peikštenis.
2018 m., jo teigimu, jau buvo ieškota konkrečiai A.Ramanausko-Vanago palaikų, ir paieškos buvo sėkmingos.
Uždirba grašius
E.Peikštenis atkreipė dėmesį ir į nedidelius istorikų atlyginimus. Pasak jo, istorikas D.Indrišionis šiuo metu genocido centre nebedirba, vietoje to dirba nesusijusį su istorija darbą.
„Jaunas žmogus, turi sukūręs šeimą, su žmona nuomojasi butą. Jo atlyginimas į rankas būdavo 460 eurų. Pagalvokite, kaip žmogui su tokiu atlyginimu išlaikyti šeimą?“ – sakė E.Peikštenis.
Kito labai daug prie palaikų radimo prisidėjusio istoriko Daliaus Žygelio atlyginimas į rankas centre, dirbant puse etato, yra 280 eurų, teigė E.Peikštenis. Jo teigimu, D.Žygelis yra vienas iš geriausiai partizaninių kovų judėjimą Lietuvoje išmanančių istorikų, į kurį kolegos nuolat kreipiasi konsultacijų, tačiau jis turi turėti ir kitą darbą, nes turi šeimą su dviem mažais vaikais.
Tokių atvejų, pasak E.Peikštenio, yra ir daugiau, o planai pertvarkyti LGGRTC valdymą ir pakelti atlyginimus stringa Seime.
Padėjo ir laimingas atsitiktinumas
Vėliau kalbėjęs pats D.Indrišionis apie nuveiktą darbą pasakojo detaliau. Jis teigė, kad lūžis ieškant A.Ramanausko-Vanago palaikų palaidojimo vietos įvyko 2015 m. rudenį, kai nagrinėjant Vidaus reikalų ministerijos dokumentus buvo aptikta byla su kriminalinių nusikaltėlių mirties nuosprendžiais 1956–1969 m.
Iš jos paaiškėjo, kad tą pačią 1957 m. dieną kaip ir A.Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudyti du kriminaliniai nusikaltėliai, ir jie buvo užkasti Našlaičių kapinėse. Dėl to padaryta išvada, kad praktiniais sumetimais A.Ramanausko-Vanago kūnas galėjo būti užkastas kartu su jais, nors šiuos sušaudymus koordinavo ir skirtingos struktūros.
Šią versiją dar reikėjo patvirtinti. Kaip pasakojo LGGRTC istorikas D.Žygelis, apžiūrėjus kapines paaiškėjo, kad kauburėlių beveik nesimato, nes kapinės apleistos nuo 1973 m. Neturint papildomų duomenų, svarstyta, kad tikrinti kapus teks atsitiktine tvarka.
Tačiau rasti politinių kalinių kapus netikėtai padėjo ir liudininkai. Visų pirma 2016 m. pabaigoje atsirado žmogus, kuris paliudijo, kad SSRS struktūrų nužudytas jo giminaitis, politinis kalinys, buvo palaidotas Našlaičių kapinėse. Šią informaciją tas žmogus gavo iš buvusio Našlaičių kapinių duobkasio, susijusio su KGB.
„Mes šiandien jį galime įvardinti – tai buvo Našlaičių kapinių prižiūrėtojas ir duobkasys. Jis gaudavo signalus iš KGB, dieną paruošdavo kapus, iškasdavo duobes, naktį atvykdavo į Našlaičių kapines, kūnus sumesdavo į duobes ir užkasdavo. Likimo ironija yra tai, kad jis su tuo nužudytu politiniu kaliniu buvo kaimynas ir jis, įmesdamas į duobę, atpažino savo kaimyną“, – sakė D.Žygelis.
Pasak D.Žygelio, prieš mirtį, jausdamas, kad jo dienos suskaičiuotos, ir graužiamas sąžinės tas duobkasys pasikvietė to nužudytojo sūnų ir parodė jam vietą, kur užkasė jo tėvo palaikus. Parodyta buvo konkreti vieta pietrytinėje Našlaičių kapinių dalyje, ir tai padėjo tyrimui įsivažiuoti.
D.Žygelis teigė, kad rastas buvo ir to KGB duobkasio sūnus, paauglystėje padėjęs tėvui kasti duobes.
„Mes jį nusivežėme į Našlaičių kapines ir jis davė labai vertingus parodymus. Dėl to 2017 m. pabaigoje galėjome pradėti archeologinius tyrimus, pasirinkę tikslingą vietą. Tolimesnė eiga parodė, kad mūsų paskaičiavimai, nuojautos buvo teisingi, kad būtent šiose kapinėse užkasti KGB nužudytų politinių kalinių kūnai“, – sakė D.Žygelis.
Vėliau kalbėjęs Vilniaus universiteto archeologas Gintautas Vėlius parodė kapinių knygų įrašus, kuriais rėmėsi istorikai, taip pat planinių kapinių inventorizacijų dokumentus ir nuotraukas iš vietovės, kur vyko kasinėjimai.
„Apžėlusi kalva, vienoje kitoje vietoje matosi kapeliai. Ir turėjome nurodytą minėto liudininko teritoriją, kokius 300 kvadratinių metrų“, – sakė G.Vėlius.
Tyrinėjant dokumentus, pasak G.Vėliaus, buvo „bemiegės naktys“ rekonstruojant to meto kapinių erdvę, juose buvo daug klaidų, bet jie padėjo nustatyti, kuriuose kapinių plotuose gali būti neidentifikuotų kapų ir išvengti niekuo dėtų asmenų kapų tyrinėjimo.
Ypač padėjo 1962 m. kapinių inventorizacijos planas, leidęs susieti dokumentus su geografine aplinka. Padėjo ir išlikę keli pavieniai paminklai, kurie veikė kaip atspirties taškai.
„Turėdami atspirties taškus nuo paminklo iki paminklo, legaliai palaidotų individų skaičių ir datas, mes galėjome įterpti tuos asmenis, apie kuriuos nėra absoliučiai jokių šaltinių. Ir susieję su geografine erdve, nuvažiuoti ir toje vietoje pradėti archeologinius tyrimus, nedrumsčiant nekaltų kapų ramybės“, – sakė G.Vėlius.
Pirmų metų archeologiniai tyrimai atskleidė, kad politinių kalinių kūnai buvo slepiami įterpiant tarp kitų kapų. Tačiau susiejant iš skirtingų šaltinių gautą informaciją pavyko 2018 m. pradžioje identifikuoti vietą, maždaug kur turėjo būti palaidotas A.Ramanauskas-Vanagas.
Toliau vyko darbas laboratorijoje
Iškasami palaikai buvo tiriami toliau, vieni po kitų. Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas sakė, kad archeologinių tyrimų metu rasti palaikai keliaudavo į Medicinos fakulteto Anatomijos katedrą, kur buvo detaliai tiriami ir aprašomi, o po to tolesniam identifikavimui keliaudavo į Teismo medicinos tarnybą, kurios specialistai lygindavo palaikus su A.Ramanausko-Vanago nuotraukomis iš KGB bylos.
27-osios kapavietės tyrimai buvo sėkmingi. Joje rasti trys kūnai, o trečiojo kūno palaikai, parodė Teismo medicinos tarnybos tyrimai, buvo labai panašūs į tokius, kaip turėjo atrodyti A.Ramanausko-Vanago palaikai. Vertinta kaukolės forma, ją gretinant su partizano rentgenograma, lyginta dantų būklė, ir tyrimai parodė, kad visa tai sutapo idealiai. Tada padaryta išvada, kad tai tikrai turėtų būti A.Ramanausko-Vanago palaikai.
Tuo pačiu metu kitoje laboratorijoje buvo atlikti DNR tyrimai. Jie parodė, kad egzistuoja didesnė negu 99,999 proc. tikimybė, kad šie palaikai yra Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės biologinio tėvo ir Albino Ramanausko biologinio brolio. Tad A.Ramanausko-Vanago palaikų tapatybė buvo patvirtinta dviem skirtingais būdais.
Pasak mokslininkų, pasisekė, kad palaikų būklė buvo gera, skeletas išsilaikęs puikiai. Dažnai politinių kalinių lavonai buvo užpilami cheminėmis medžiagomis, kad taptų neatpažįstami. Kodėl šiuo atveju taip nenutiko, pasak D.Žygelio, neaišku – galbūt tiesiog baigėsi chemikalai arba tai padaryti buvo pamiršta.
D.Žygelis teigė, kad istorikai ir archeologai toliau dirba, siekdami nustatyti kitų palaikų tapatybes. Tikimasi identifikuoti ir kitų partizanų palaikus. Tą pačią dieną, kaip ir A.Ramanausko-Vanago, buvo atrasti ir dar devynių asmenų palaikai, jie tiriami.
„Neprarandame vilties, nenustojame dirbti ir tikrai tikime, kad šiame darbe mus aplankys sėkmė. Anksčiau ar vėliau mes tuos dalykus surasime“, – sakė D.Žygelis.
Taip pat, pasak istoriko, vyksta darbai ieškant masinės kapavietės, kur galėjo būti laidojami 1950-1956 m. KGB rūsiuose nužudytų laisvės kovotojų kūnai.
Džiaugėsi institucijų vienybe
R.Jankauskas džiaugėsi, kad sėkmė parodė, jog Lietuvoje įmanomas sėkmingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas: šiuo atveju tarp Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Vilniaus universiteto kelių fakultetų ir Teismo medicinos tarnybos.
Jo teigimu, tai parodo, kad siekiant bendro tikslo Lietuvoje įmanoma susivienyti ir pasiekti rezultatų.
Pasiektais, anot jos, nepaprastais rezultatais siekiant kolektyvinio tikslo džiaugėsi ir LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
„Faktas, kad mes jau turime vieną vadą įvardintą, leidžia mums svajoti ir apie tolesnius siekius – atrasti ir įvardinti ir tokius asmenis, kurie, atrodo, yra beviltiškai paslėpti“, – sakė ji.
Jos teigimu, svarbu buvo ir tai, kad Vyriausybė pernai skyrė papildomų lėšų paieškoms. Tai, anot jos, leido dirbti išsamiai ir pilnai. T.B.Burauskaitė išsakė viltį, kad bus atrasti ir Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai.
Vilniaus universitete vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas, Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis, Vilniaus universiteto archeologas doc. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Darius Indrišionis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis.
Ieškojo kelis dešimtmečius
Kaip anksčiau pranešė BNS, A.Ramanausko-Vanago palaikai rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų vado A.Ramanausko-Vanago palaikų ieškojo kelis dešimtmečius.
„Tikrinome kiekvieną tikrą ir netikrą žinią, visas galimas versijas ir po truputį artėjome prie tikslo. Labai simboliška, kad daugiametis darbas apvainikuotas būtent šiais metais, kai minime A.Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, kai šiuos metus Seimas yra paskelbęs A.Ramanausko-Vanago metais“, – teigė centro direktorė B.Burauskaitė.
Apie galimai užčiuoptą siūlo galą Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovais pranešė praėjusių metų gruodį. Tyrėjai tuomet paskelbė nustatę, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti nuteistieji mirties bausme 1956–1969 m. laikotarpiu, taip pat ir už politinius nusikaltimus.
Iki tol buvo žinoma, kad šiose kapinėse buvo laidojami negyvi gimę kūdikiai, įvairiose ligoninėse mirę asmenys, neturintys artimųjų, benamiai, neatpažintų asmenų kūnai. Taip pat šiose kapinėse buvo užkasamos medicininės atliekos iš įvairių gydymo įstaigų.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktų tyrimų duomenimis, nuo 1956 iki 1969 metų Vilniuje mirties bausmė įvykdyta 206 asmenims. Iš jų 76 buvo kaltinami politiniais nusikaltimais ir egzekucijos įvykdytos LTSR KGB vidaus kalėjime, 130 nuteisti už kriminalinius nusikaltimus ir sušaudyti Lukiškių kalėjime.
Kol kas Našlaičių kapinėse rasti 27 KGB ir Lukiškių kalėjimuose nužudytų asmenų palaikai. Šiuo metu vyksta šių asmenų identifikavimo darbai. Archeologiniai tyrinėjimai bus tęsiami.
Pasak tyrėjų, tose pačiose kapinėse turėtų būti užkasta ir daugiau garsių Lietuvos partizanų, tarp jų – Pranciškaus Prūsaičio-Lapės, Juozo Streikaus-Stumbro ir kitų palaikai. Tikėtina, kad čia gali būti aptikta ir Antano Kraujelio-Siaubūno, paskutinio Aukštaitijos partizano, kapavietė.
A.Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A.Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
