Lenkų istorikas Janas Dlugošas XV a. rašė, kad 1387 m., Lietuvos krikšto metu, „karalius Vladislovas /Jogaila/ liepė ugnį, vadintą Amžinąją, laikytą Vilniuje, svarbiausiame Lietuvos mieste ir sostinėje, saugotą žynio, jų kalba vadintą Znič /.../ ,ir nuolat kurstomą malkomis dalyvaujant pagonims, užgesinti, o šventyklą ir altorių, ant kurio aukotos jai aukos, nugriauti. J. Dlugošas dar priduria, kad „toje vietoje, kur buvo kūrenama ugnis, vadinta Amžinąja, pastatytas Katedros didysis altorius. M.Strijkovskis taip pat nurodė, kad XIV a. Pilyje, Katedros vietoje, Jogaila liepęs užgesinti šventą ugnį ir „pagoniškąją šventyklą, kurioje stovėjo Perkūno stabas bei jo altoriai, nugriauti, bokštą su langu, pro kurį šventikai bei žyniai teikė apgaulingus atsakymus ir pranašaudavo ateitį, nuversti..., šventąjį mišką, kur yra arklidės ir patrankų liejykla /dabartinės Tilto gatvės rajone/, iškirsti.
Iš metraščių sužinome,kad Gedimino pastatytos Žemutinės pilies viduje buvo ne tik jo, didžiojo kunigaikščio, buveinė, bet ir pagoniškojo kulto šventykla. O Šventaragio slėnis apėmė didesnį plotą, ne tik Žemutinę pilį, bet ir dabartinį Tilto gatvės rajoną. Remdamasis M.Strijkovskio teiginiais, archeologas Adolfas Tautavičius netgi manė, kad „senųjų Vilniaus gyventojų kapinių- garsiojo Šventaragio slėnio-reiktu ieškoti anapus senosios (kairiosios) Vilnios šakos, dabartinėje Tilto gatvėje, Šv.Jurgio bažnyčios teritorijoje. Neatsitiktinai Vilniaus miestas iki antrojo krikščionybės įvedimo 1387 m. nesiplėtė į šią teritoriją.
Kur buvo Mindaugo sostinė, kur galėjo būti statoma naujai krikščioniškai šaliai tinkanti katedra? Atlikdami Natūros tyrimus, Vilniaus katedros požemiuose esame radę pirmosios Lietuvos bažnyčios-Vilniaus katedros pamatus. Nustatėme net keturis šio pastato raidos etapus.
Bus daugiau
