Moksliniame darbe apžvelgiamas pasitikėjimas teisine sistema, valstybės ir savivaldybių institucijomis, sveikatos apsauga, aptariama mokestinė lietuvių moralė ir lyginama pasitikėjimo valdžia raida Baltijos valstybėse.
Autoriai daro išvadą, kad nepaisant pastaruoju metu šiek tiek išaugusio lietuvių pasitikėjimo valstybe, valstybingumo iššūkiai dar nėra įveikti. Didžiausią grėsmę kelia Rytų ir Vidurio Europoje itin pastebimas vienokio ar kitokio valstybės užgrobimo scenarijus.
Vieno iš monografijos autorių, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, politologo Liutauro Gudžinsko teigimu, posovietinė aplinka nebuvo palanki pasitikėjimui valstybe užtikrinti.
„Viena vertus, pačių žmonių požiūris į valdžią buvo ciniškas, apatiškas. Kita vertus, vyravo tam tikra baimės ir įtarumo atmosfera, kuri atėjus iš sovietinių laikų. Tai yra baimės, nepasitikėjimo atmosfera. Be to, pati transformacija, nepriklausomybės iššūkiai buvo tokie dideli, kad institucijos ne visada sugebėdavo su jais susidoroti“, – pastebėjo jis.
„Kai kalbama apie į Europos Sąjungą stojusias valstybes, tai skirstoma dviem blokais: Vyšehrado valstybės ir Baltijos šalys. Vyšehrado šalims transformacija buvo šiek tiek paprastesnė ir lengvesnė. Jos nebuvo Sovietų Sąjungos dalis, jos buvo arčiau Vakarų Europos, o tai leido gauti daugiau papildomų užsienio investicijų, buvusi pramonė didele dalimi išliko, valdžia turėjo galimybių skirti daugiau lėšų“, – pasakojo politologas.
Teko vytis net Vidurio Europą
Tuo metu Baltijos valstybių situacija buvo sudetingesnė. Teko vytis ne tik Vakarų Europą, bet Vidurio Europos valstybes.
„Per pirmąjį dešimtmetį valdymo kokybė ir kiti panašūs parametrai Baltijos valstybėse buvo prastesni“, – konstatavo L.Gudžinskas, išskirdamas Estiją kaip valstybę, kuriai pavyko sėkmingai įgyvendinti pradines reformas. Ekspertas priminė 1998 metų įvykius, kai Vyšehrado šalys ir Estija sulaukė kvietimo pradėti stojimo į Europos Sąjungą procesą.
Kaip vieną iš Lietuvos piliečių menkesnio pasitikėjimo valdžia priežasčių L.Gudžinskas įvardino neišpildytus lūkesčius ir politinio elito neskaidrumą bei neintegralumą.
Estijai padėjo liustracija
Monografijoje pažymima, kad pasikeitimus Lietuvoje sustabdė ir ekskomunistų (Lietuvos demokratinės darbo partijos) pergalė 1992 metų Seimo rinkimuose. Teigiama, kad Lietuvoje komunizmas buvo labiau įsišaknijęs visuomenėje ir įgavęs tautinį atspalvį, o štai Estiją į priekį išvedė greitos sisteminės permainos ir ryžtingai įgyvendintas liustracijos procesas.
„Estijos atvejis parodo, kad net ir esant labai sudėtingoms sąlygoms galima pasiekti gerų rezultatų. Galima sakyti, kad gal estai ir lietuviai subjektyviai vertina savo valdžias, tačiau net ir tarptautinių institucijų vertinimai rodo skirtumą“, – pažymėjo politologas.
Estijos atvejis parodo, kad net ir esant labai sudėtingoms sąlygoms galima pasiekti gerų rezultatų.
„Estijoje 1992 metų pabaigoje, per pirmuosius parlamento rinkimus, dominuojančią persvarą įgijo nepriklausomybinės dešiniosios centro jėgos, kurios iš karto, tą patį mėnesį, kai gavo valdžią, pradėjo vykdyti esmines teismų, valstybės tarnybos reformas. Kalbant apie teismų pertvarkymą, tai buvo sudaryta parlamentinė komisija, kuri vertino teisėjų sąsajas su sovietinėmis represijomis. Bet kuris teisėjas, kuris buvo susijęs, nebegalėjo tęsti karjeros“, – pasakojo jis.
„Estijos liustracijos esmė buvo ne suvesti sąskaitas, o pakeisti pačią organizacinę kultūrą, nutraukti buvusią sistemą. Tuo metu apklausos apie žmonių pasitikėjimą valdžia nevykdomos ir nepalyginamos tarp skirtingų valstybių, bet 1990 metais buvo atliktas Europos vertybių tyrimas, 1992 metais norvegų mokslininkų atliktas Baltijos šalių tyrimas rodė, kad pasitikėjimas teismais, policija ir kitomis institucijomis buvo toks pats. 1993 metais Richardo Rose'o tyrimas jau fiksavo kitokius rezultatus. Kitos apklausos tik patvirtino tendencijas. Estija piliečių pasitikėjimu valstybe gana smarkiai pralenkė kitas Baltijos šalis“, – kalbėjo L.Gudžinskas.
„Galima daryti išvadą, kad žmonės įvertino liustraciją tiek valstybės tarnyboje, tiek teismų sistemoje. Tiek simboline, tiek faktine prasme“, – darė išvadą jis, pridurdamas, kad vėlesni dešimtojo dešimtmečio tyrimai parodė, kad Estijos valstybės aparatas išties buvo mažiau korumpuotas nei Lietuvos ar Latvijos.
L.Gudžinskas pažymėjo, kad Latvijoje 1992 metais taip pat į valdžią atėjo centro dešinieji, kurie su tam tikromis išlygomis valdo ir iki šiol, tačiau, skirtingai nei Estijoje, kur iniciatyvą perėmė jauni, aktyvūs pasipriešinimų dalyviai, studentai, istorikai, Latvijoje „Latvijos kelio“ partiją sudarė jauni verslo atstovai, kurie greitai susaistė valdžios sprendimus su savo interesais.
„Tai skatino oligarchizaciją, kuri Latvijoje gyva ir iki šiol“, – pastebėjo monografijos bendraautorius, paminėdamas Ventspilio oligarchus ar Rygos uosto vadovybę, kuri dažnai būna korupcijos skandalų šešėlyje.
Valdymo kokybės klausimas
Monografijos autoriai išskiria tris esminius kriterijus, kurie lemia žmonių pasitikėjimą valdžios struktūromis. Tai valdymo kokybė, žmonių tarpusavio pasitikėjimas bei socio-ekonominė nelygybė, etninė, religinė ir lingvistinė fragmentacija.
Viena pagrindinių lietuvių nepasitikėjimo priežasčių yra politizacija. Daugeliui institucijų atlikti funkcijas nešališkai trukdo politinių partijų ar politikų bandymas politizuoti.
L.Gudžinsko teigimu, valstybės institucijoje dirbančiu asmeniu galima pasitikėti dėl dviejų dalykų. Jis gali būti kompetentingas, organizuotas, profesionalus. Taip pat jis gali kelti pasitikėjimą, nes yra sąžiningas, nešališkas. Valdymo kokybė gali būti suprasta gerų rezultatų prasme arba procedūrų prasme, žvelgiant, kaip kokybiškai atliekamas pats darbas.
„Savo tyrime mes patvirtiname, kad procedūros netgi svarbesnės nei pats rezultatas. Rezultatai, aišku, svarbūs, jie kuria palankią atmosferą, bet jei kalbame apie teismus, policiją, sveikatos sistemą, tai pagrindinis elementas yra nešališkumas. Kokybiškas valdymas reiškia tai, kad visi valstybės piliečiai vertinami lygiai, nėra diskriminuojami, teikiamos daugiau ar mažiau tokios pačios paslaugos“, – aiškino jis.
„Šiame kontekste, bent jau kaip rodo mūsų tyrimas, Lietuvai yra kur pasitempti“, – pridūrė politologas.
Perdėta politizacija
Viena pagrindinių lietuvių nepasitikėjimo priežasčių yra politizacija. Daugeliui institucijų atlikti funkcijas nešališkai trukdo politinių partijų ar politikų bandymas politizuoti. Į pareigybes, į kurias asmuo turėtų patekti pagal profesionalumą, patenkama pagal palankumą partijai ar valdančioms asmenybėms. Geriausia situacija šiuo klausimu yra Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijos šalyse, kur valstybės tarnautojams mažiausią įtaką daro politizavimas, patronažas.
Viena iš tyrime nagrinėtų sričių – sveikatos apsauga. Čia Lietuvą ir vėl galima lyginti su Estija, kuri dar pačioje nepriklausomybės pradžioje sukūrė Privalomo sveikatos draudimo sistemą. Sveikatos sistemos pinigai pradėti valdyti ne politikų, o tam tikro nešališko draudimo fondo. 2001-2002 metais ši sistema buvo visiškai įtvirtinta, depolitizuota.
Lietuva prie tokios sistemos perėjo tik per ekonominę krizę, 2009 metais, tačiau net ir Valstybinės ligonių kasos vis dar yra priklausomos nuo Sveikatos apsaugos ministerijos, politinės įtakos.
„Pakeisti balansą įsibėgėjus jau nėra taip lengva. Šiuo požiūriu savotiškai naudingos yra krizės, kurios suteikia galimybę padaryti tam tikras reformas. Kalbant apie Baltijos valstybes, nuo 2008-2009 metų mes matome tam tikrą pasitikėjimo valdžia augimą. Visa tai nepaisant krizės. Ji paskatina kovoti su šešėliu, įdėmiau pasižiūrėti į korupciją“, – ekonominės krizės suteikiamas galimybes keisti sistemą pabrėžė L.Gudžinskas.
Kyšininkavimo problema
Estija beveik nesusidūrė ir su kyšininkavimo problema. Eksperto manymu, kyšininkavimo tradiciją sveikatos sistemoje nulėmė sovietinė patirtis ir tuometinė sveikatos politika.
„Sovietiniais laikais sveikatos apsaugos sistema buvo laikoma neproduktyviu sektoriumi ir ji buvo prasčiau finansuojama nei Vakarų Europos šalyse. Tai yra mitas, kad Sovietų Sąjunga rūpinosi žmonių socialine apsauga, o Vakaruose visur vyravo kapitalizmo principai. Vakarų valstybėse sveikatos apsaugai buvo vidutiniškai skiriama 6-7 proc. bendro vidaus produkto, o Sovietų Sąjungoje tik 3 proc.“, – pabrėžė L.Gudžinskas, primindamas, kad dar reikia atsižvelgti ir į bendro vidaus produkto mastus bei neefektyvų sovietų sistemos valdymo modelį.
„Buvo statomos ligoninės, o ne optimizuojamos išlaidos. Planinė ekonomika neturėjo ir to grįžtamojo ryšio, tad buvo ir mažiau resursų, ir mažiau efektyvumo. Esant tokiai situacijai, gydytojai buvo skatinami užsidirbti patys“, – kyšininkavimo bėdą aiškino L.Gudžinskas, pažymėdamas, kad posovietinės transformacijos šią problemą tik paryškino, o jai įsigalėti leido laiku nepadarytos reformos.
„Estijoje įgyvendinus Privalomo sveikatos draudimo reformą buvo galimybė sukaupti pinigus, skirtus tik sveikatos sistemai. Tuo laikotarpiu krizinis finansavimas buvo aukštesnis, kas leido gydytojams mokėti šiek tiek aukštesnes algas nei Latvijoje ar Lietuvoje“, – priminė jis.
L.Gudžinskas pritarė, kad kyšininkavimas parodo gilias pasitikėjimo vienas kitu problemas ir yra svarbus simptomas.
„Kyšininkavimas parodo, kaip gydytojai traktuoja skirtingus žmones, o žmonės mano, kad tik sumokėjęs gausi tam tikras paslaugas“, – teigė jis, pridurdamas, kad dažnai gydytojai atsisako kyšių, tačiau žmonės tiesiog nesupranta, kodėl jie neima, nes tai jau paversta savotiška tradicija.
Nenoras mokėti mokesčius
Dar viena iš tyrime atskleistų tendencijų – lietuvių mokestinės moralės stoka. Nuo 2008 metų lietuvių suvokimas, kodėl reikėtų mokėti mokesčius, auga, tačiau jis vis dar gerokai atsilieka nuo kitų valstybių.
„Žmonių noras mokėti mokesčius susijęs su istorinėmis, kultūrinėmis priežastimis. Bet kalbant apie šiuos laikus, tai labai svarbūs yra valdžios pasiekimai. Jei ekonomika auga, yra tam tikros sėkmės istorijos, nuojauta, kad valstybei sekasi, tai turi tam tikrą teigiamą poveikį tiek pasitikėjimui, tiek mokestinei moralei“, – dėstė L.Gudžinskas, pridurdamas, kad įtaką daro ir nuobaudų bei paskatų taikymas.
„Yra bendras suvokimas, kad pati mokestinė sistema Lietuvoje remiasi neteisingai paskirstyta našta. Mokestinę moralę galėtų pakelti sistema, kuri leistų jaustis, kad daugiau ar mažiau visi įneša ir atgauna po lygiai“, – sakė jis.
Tiesa, ilgai Lietuvos viešojoje erdvėje apkalbėta progresinių mokesčių sistema nebūtinai yra pats geriausias receptas.
Monografijos autorių teigimu, geriausia mokestinė sistema mokestinei moralei kelti yra „plokščia“ (flat rate). Progresyvumas nėra aukštas, tačiau visi moka ir visi gauna tam tikro lygio paslaugas.
„Jei yra didelė ekonominė nelygybė, o socialinė politika orientuota į pačių skurdžiausių aprūpinimą, tai aukštesnioji ar aukštesnioji vidurinioji klasė nebus motyvuota prisidėti prie gerovės, nejaus, kad jiems tokia perskirstymo sistema duoda ką gero“, – teigė L.Gudžinskas.
„Lietuvoje didesnė problema yra ne progresinių mokesčių nebuvimas, o darbo jėgos didelis apmokestinimas ir kapitalo pakankamai mažas apmokestinimas. Tai problema, kuri akcentuojama ir tarptautinių institucijų“, – darė išvadą politologas.
Monografijoje siūlomos mikro lygmens priemonės, kurios paskatintų mokesčių mokėtojus būti sąžiningesnius. Priemonės apima nuo kvitų, čekių loterijų iki sistemos administravimo, deklaravimo sistemos supaprastinimo.
„Trūksta ir to, kad skandalai, kuriuose fiksuojami sukčiavimo, mokesčių nesurinkimo, nuslėpimo atvejai, būtų ir išsprendžiami, o apie sprendimus būtų pranešama taip pat garsiai, kaip ir apie pačius atvejus“, – pridūrė jis.
Trūksta dalyvavimo politikoje
Monografijoje pabrėžiama, kad žmonėms dažnai trūksta pojūčio, kad jie ne tik stebi, bet ir patys dalyvauja valdžios sprendimų procese.
„Tiesioginiai mero rinkimai suteikė šiokį tokį pojūtį, kad žmonių balsas turi didesnę reikšmę, bet rimtesnis žingsnis būtų tiesioginiai seniūnų rinkimai, – sakė L.Gudžinskas. – Savivaldos lygmuo susijęs su konkrečiomis paslaugomis – švietimo, sveikatos priežiūros – kyla klausimas, ar žmonės yra įtraukiami ir ar į jų norus, lūkesčius yra atsižvelgiama, teikiant tas paslaugas?“, – retoriškai klausė ekspertas, pabrėždamas, kad ir čia daug ką jaukia politizacija.
„Lietuvoje mes turime labai prastų atvejų, kai savivalda primena lukašenkinį valdymą. Druskininkai, Širvintos, Pagėgiai“, – vardino L.Gudžinskas, pridurdamas, kad ten egzistuoja įbauginimo atmosfera, žmonės bijo kritikuoti, išsakyti savo nuomonę.
„Pasitikėjimas valdžia galimas tik tuo atveju, jei yra lygiaverčiai santykiai. Demokratinėje sistemoje yra noras išlyginti politiko ir rinkėjo santykį. Priešybė jam yra įbauginimas ir vertikalusis santykis. Tų valdžios vertikalių Lietuvoje savivaldos lygmeniu vis dar nemažai, tai ne pavieniai reiškiniai, o tam tikra sistema“, – teigė jis.
L.Gudžinskas pastebėjo, kad pasitikėjimą politinėmis partijomis Lietuvoje kuria atotrūkis nuo visuomenės.
„Klasikinėse atstovaujamosiose demokratijose partijos betarpiškai susiję su pilietinėmis organizacijomis, profsąjungomis, religinėmis organizacijomis, smulkiųjų verslininkų, ūkininkų susivienijimais. To pas mus nėra. Mūsų visuomenė per daug susiskaldžiusi, atomistinė ir politikai veikia savotiškame vakuume. Jų partneriais tampa verslininkai“, – kalbėjo jis, pridurdamas, kad tokia tendencija darosi ryškesnė.
„Tai įvardinama kaip valstybės užgrobimas. Nuo 2004 metų, kai mes įstojome į ES ir NATO, daugelyje Vidurio Europos šalių valdymo kokybė nepakilo, o korupcijos lygis nesumažėjo, o kai kur net išaugo. Lenkijos ar Vengrijos pavyzdžiai rodo, kaip galima uzurpuoti bendrą valdymą, tačiau yra Čekijos ar Slovakijos, Slovėnijos pavyzdžiai, kur politinės partijos, ar tai būtų kairieji, ar tai būtų dešinieji, yra susiję su tam tikromis verslo grupuotėmis. Jos ateina per tam tikrus partijos skyrius ir vėliau spaudžia centrą, perima valdymą. Partija galiausiai tampa tokių veikėjų įkaite“, – pasakojo L.Gudžinskas.
Baltijos valstybės, esančios nuolatinėse geopolitinėse įtampose, turi šiek tiek rimtesnes paskatas dažniau žvelgti į Vakarus, rimčiau vertinti valdymo kokybę. Rusijos grėsmė tampa motyvuojančiu faktoriumi.
Jis pripažino, kad Lietuvoje panašų vaidmenį savotiškame valstybės užvaldymo scenarijuje bandė vaidinti „MG Baltic“ koncernas, kuris veikė ar bandė veikti visas didžiąsias partijas ir atskirus politikus.
Padeda grėsmė Rytuose
Monografijoje pažymima, kad nepaisant sudėtingos startinės pozicijos Lietuvos situacija pastaruoju metu gerėja, Estija išlaiko savo aukštą lygmenį, o štai Vyšehrado šalyse matoma stagnacija. Prie to daugiausiai prisideda išorinės priežastys.
„Veikia saugumo faktorius. Politinis elitas sukaupia valią valytis, skaidrinti politinius procesus, kai yra juntama tam tikra išorės grėsmė. Baltijos valstybės, esančios nuolatinėse geopolitinėse įtampose, turi šiek tiek rimtesnes paskatas dažniau žvelgti į Vakarus, rimčiau vertinti valdymo kokybę. Rusijos grėsmė tampa motyvuojančiu faktoriumi“, – konstatavo jis.
Narystė Europos Sąjungoje taip pat vaidina pozityvų vaidmenį. „Jei mes suvoktume savo kaip baltarusiai, neturėtume tapatybinės skirties su Maskva, istorinės patirties, nejaustume saugumo grėsmės, tai nebūtume taip siekę integruotis į ES“, – pažymėjo politologas.
„Tas laukinis kapitalizmas, nusikalstamų grupuočių siautėjimas 90-ųjų viduryje ir pabaigoje baigėsi dėl paskatų įtvirtinti skaidrumą, efektyvumą“, – pažymėjo jis.
Tiesa, monografijos bendraautorius pabrėžė, kad Europos Sąjunga netiesiogiai sukūrė ir galimybę plėtotis politikų ir verslo korupciniams ryšiams. Juos suvedė noras pasinaudoti struktūrinių fondų lėšomis ne tik viešajam, bet ir savo interesui.
Apibendrindamas dabartinę Lietuvos valdžią ir visuomenės pasitikėjimą ja, L.Gudžinskas teigė, kad pasitikėjimas pamažu auga nuo 2008-2009 m. Tai iš dalies susiję su pakankamai greitai įveikta ekonomine krize ir atsistačiusiu ekonomikos augimu.
Politinės lyderystės svarba
L.Gudžinskas pabrėžė, kad nemažą vaidmenį pasitikėjimo augime vaidina politinės lyderystės pavyzdžiai.
„Atkreipčiau dėmesį teisinės sistemos pavyzdį. Už teisėjo vardo pažeminimą atleistų asmenų skaičius Dalios Grybauskaitės kadencijų metu yra didesnis nei per visą laikotarpį iki tol. Prezidentė ne sykį yra akcentavusi teisinės sistemos skaidrumą, korupciją ir kalbose, teikė ir įstatymo projektus“, – sakė jis, pabrėždamas, kad prezidentė veikia kaip nepartinė, nešališka jėga, akcentuojanti skaidrumą, sąžiningumą.
Valstiečių ir žaliųjų valdančiosios daugumos veikla, eksperto teigimu, kol kas geriausiai apibendrinama krintančiuose jos reitinguose. Ypač didelio neigiamo dėmesio sulaukia Vyriausybės ministrai, atsakingi už svarbiausias reformas – sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo sektoriuose.
„Pasitikėjimo neprideda prasta reformų komunikacija, nesusitarimas tarpusavyje. Geriausiu pavyzdžiu tapo urėdijų reforma, kurios poveikio vertinimas užsakomas 200 eurų. Tai liudija atsainų požiūrį į struktūrines reformas, jų pagrindimą“, – pažymėjo L.Gudžinskas.
Kol kas valstiečių ir žaliųjų dauguma nekaupia visuomenės pasitikėjimo. Politologo manymu, nesusitarimas su visomis pusėmis, kurias liečia konkretūs klausimai, yra rimta klaida, stabdanti reformų įgyvendinimą.
„Dabartiniai veiksmai nerodo, kad valdantieji rimtai galėtų prisidėti prie pasitikėjimo stiprinimo“, – konstatavo jis.
