Be to, apie 40 proc. apklaustų Norvegijos lietuvių nurodė patiriantys nepasitikėjimą savimi, turintys adaptacijos sunkumų. Kas trečias Norvegijoje gyvenantis lietuvis jaudinasi dėl vaikų auklėjimo.
Šiuo metu Norvegijoje gyvena daugiau nei 35 tūkst. lietuvių, nors vos prieš penkerius metus lietuvių Norvegijoje tebuvo 10 tūkstančių.
Kad ir kas, tvarkosi patys
L.Baltrukonienė pažymi, kad lietuviai norvegams gali atrodyti keisti, mat dauguma jų apsimeta, kad neturi problemų. Iš tikrųjų, pasak pašnekovės, lietuviai bijo klausti, nes baiminasi būti atstumti.
„Pavyzdžiui, mokykloje lietuviai paklausti, ar dalyvaus lydinčioje grupėje, dažniausiai atsako, kad ne. Nors iš tikrųjų jie paprasčiausiai nežino, kas tai yra. O tai tėvų grupė, kuri padeda kitiems tėvams surinkdama pakeliui gyvenančius vaikus ir palydėdama į mokyklą“, – sakė L.Baltrukonienė.
Lietuviams atrodo, kad jei kažkur nesusitvarkai, tai iškart esi bloga mama, blogas tėvas.
Pasak jos, lietuviai, turbūt dar būdami Lietuvoje įpranta patys tvarkytis su savo problemomis ir jokiu būdu neprašyti pagalbos.
Tuo tarpu norvegams visiškai įprasta žmogui padėti kuo tik įmanoma – ar tai būtų mokykla, ar darželis, ar poliklinika.
„Lietuviams į kraują įaugę tvarkytis patiems, kaip tik išmano. Lietuviams atrodo, kad jei kažkur nesusitvarkai, tai iškart esi bloga mama, blogas tėvas. Todėl jie neprašo pagalbos, net nepasiklausia, o tai norvegams nesuvokiama“, – sakė L.Baltrukonienė.
Šeimos modelis skiriasi
Oslo lietuvių bendruomenės vadovė pažymėjo, kad didelė lietuvių klaida yra ir ta, kad jie nepasiruošia emigracijai, nepaskaito apie valstybę, į kurią važiuoja, nesusipažįsta su kultūrinėmis normomis.
O lietuviška ir norvegiška šeimos samprata labai skiriasi. Jei Lietuvoje įprasta, kad vyras yra šeimos galva ir maitintojas, o mama turi rūpintis namais ir vaikais, tai Norvegijoje, pasak L.Baltrukonienės, abu tėvai yra visiškai lygūs.
Pernai net vaikų auginimo atostogų įstatymas Norvegijoje buvo pakeistas taip, kad šeimos nebegali rinktis, kas liks su vaiku. Pusmetį vaikus prižiūrėti turi tėvas, antraip šeima išvis praranda teisę į to pusmečio paramą.
„Vyrams tai sukelia stresą, nes jie turi prisitaikyti, nors viduje išvis abejoja, ar išvis ta norvegiška tvarka yra teisinga“, – apibūdino L.Baltrukonienė.
Jai pritaria ir vaikų teisių apsaugos specialistė Randhi Talset. Ji pastebi, kad šeiminis gyvenimas kai kuriems atvykėliams apsiverčia kūliais.
Atvykus į naują šalį ir taip sunku prisitaikyti, o čia iškart netenki ir šeimos galvos vaidmens.
„Atvykus į naują šalį ir taip sunku prisitaikyti, o čia iškart netenki ir šeimos galvos vaidmens. Be to, supranti, kad toje šalyje nepriimtinas pagarba ir smurtu grįstas auklėjimas, o tarkim, tėvas penkiolika metų rėkė ant savo vaikų. Staiga jis turi pasikeisti. Tai ne tik jam sunku, bet ir vaikai gali pradėti jo nebesuprasti“, – tikino ji.
Tačiau R.Talset pažymi, kad lietuviai prisitaiko gana greitai ir ne taip sunkiai. „Taip, turėjome kelis labai blogus pavyzdžius. Tačiau tai vienetiniai atvejai. Tuo tarpu kur kas didesnės problemos kyla musulmonams ar afrikiečiams, kur visos visuomenės pagrindas – šeima“, – sakė ji.
Finansai neatperka ramybės
Kaip pasakojo L.Baltrukonienė, daugelis lietuvių į Norvegiją išvyksta tikėdamiesi gyventi stabiliau. Tačiau ne visų lūkesčiai išsipildo.
„Vos atvykus paaiškėja, kad nesaugumo yra labai daug. Galbūt ne finansinio, o psichologinio“, – sakė pašnekovė.
Be to, norvegus stebina ir lietuvių ramybė. „Toks jau lietuvių būdas, kad streikai ir protestai jiems nepriimtini. Jei kažko nenori, lietuvis greičiau tyliai susikraus lagaminą ir uždaręs duris išeis, nei garsiai pasakys „nepatinka“. Tačiau tas nepasitenkinimas susikaupia ir kažkada pratrūksta, o tai Norvegijoje jau laikoma nestabilumu“, – teigė L.Baltrukonienė.
Be to, lietuviai labai kenčia ir dėl to, kad patys iš savęs tikisi tobulybės. Tai, anot L.Baltrukonienės, itin būdinga motinoms.
„Mamos lietuvės dažnai siekia būti supermamomis – maitinti vos ne iki penkių metų, dar dirbti, gaminti maistą, tvarkytis ir viską spėti. Tačiau to krūvio jos, visai natūralu, nepaneša“, – sako ji.
Pašnekovė pastebi, kad norvegai iš savęs reikalauja kur kas mažiau – jie nenori uždirbti visų pasaulio pinigų, nenori, kad jų vaikai vilkėtų tik puikiausius drabužius, tačiau visuomet skaičiuoja, kiek laiko skyrė vaikams ir ką su jais veikė.
„Dauguma lietuvių savo rūpestį vaikais suvokia per aprūpinimą – pirkinius. Tačiau norvegas tada būtinai paklaustų, ar besiplėšant per tris darbus tau dar lieka laiko apkabinti savo vaiką“, – 15min.lt sakė L.Baltrukonienė.
