– Žmonės linkę domėtis, nuo ko pradėjo kiekvienas dabartinis profesionalus žurnalistas. Ką teko praeiti, kad atsidurtumėte ten, kur esate šiandien?
Šarūnas Černiauskas („Siena“): Kai 3 kartus nepavyko įstoti į žurnalistiką, teko tiesiog bandyti darbintis. Iš pradžių freelance‘inau tokiame šviežiai atsiradusiame laikraštyje, kuris vadinosi „15min“. Ten nuolatinio darbo, deja, negavau, tad teko realią darbinę karjerą pradėti tokioje siaubingoje vietoje kaip „Respublika“.
Pozityvas yra tas, kad po to niekas nebaisu. Pradėjau dirbti kaip verslo žurnalistas – ten išmokau nemažai dalykų „ant savo durnos galvos“, o po to, ačiū Dievui, pavyko pereiti iš ten į „Vilniaus dieną“. Iš „Vilniaus dienos“ – į „Delfi“, iš „Delfi“ – į „15min“. Galiausiai – į „Sieną“.
Birutė Davidonytė („Redakcija“): Pradėjau nuo sporto žurnalistikos, bet po kelerių metų, pajautusi monotoniškumą, pradėjau ieškoti, kas mane nudžiugintų. Kelias nebuvo trumpas. Iš sporto perėjau į aplinkosaugą („Delfi“). Labai keista, nes buvau „asfalto vaikas“. Tačiau ten ir patyriau pirmąsias tyrimų užuomazgas, todėl perėjau į politiką, aktualijas.
Galvojau, kas į mane rimtai žiūrės, jeigu, būdama sporto žurnalistė, ateisiu į „Delfi“ ir sakysiu, kad noriu apie politiką rašyt. Bet prasidėjo pirmi tyrimai ir tada pavyko pereiti į „15min“ tyrimų skyrių.
Vidmantas Balkūnas (15min): Būdamas paauglys, pradėjau fotografuoti. Pats ryškindavau, darydavau nuotraukas juostiniu fotoaparatu, rašydavau tekstus savo vietiniam laikraščiui.
Vėliau pradėjau dirbti viešuosiuose ryšiuose. Po kurio laiko mane išmetė, nes „esu nevaldomas“.
Ieškojausi darbo žiniasklaidoje ir kaip tik tuo metu nužudė Viktorą Kapočių, „Lietuvos ryto“ fotografą (2007). „Lietuvos rytui“ skubiai reikėjo fotografo vietoje jo ir tuo metu aš tiesiog pasitaikiau.
Taip pasukau į 15min ir kol kas čia puikiai sekasi jau kone 10 metų.
Atėjau į jo poziciją ir pradėjau fotografuoti miesto kasdieninį gyvenimą. Po truputį pradėjau rašyti įvairius straipsnius, filmuoti. Po 7 metų darbo mane ir vėl kaip „nevaldomą“ išmetė. Taip pasukau į 15min ir kol kas čia puikiai sekasi jau kone 10 metų.
Indrė Makaraitytė (LRT): Mokykloje labai norėjau tapti politikos apžvalgininke, todėl įstojau į TSPMI. Politikos apžvalgininkai, mano tuometiniu įsivaizdavimu, domėjosi politiniais procesais ir aiškino juos per žiniasklaidą. Tuo metu iš tikrųjų neįsivaizdavau, kaip kas ką dirba.
– Kodėl pasirinkote žurnalistiką ir kuo ji jus sužavėjo? O kodėl būtent tiriamąją?
Šarūnas Černiauskas: Tai buvo vaikystės svajonė nuo 2 klasės. Visada suvokiau žurnalistiką kaip tą vietą, kurioje galima kažką pakeisti: toks – tas pirminis tikslas. Tyrimais susidomėjau, užsikabinau atsitiktinai.
Viskas prasidėjo nuo vienos istorijos apie finansų piramidę, į kurią pavyko infiltruotis. Čia buvo toks revanšo momentas, kadangi kadaise, dar 90-kažkelintais, mano paties šeima visas santaupas prarado finansų piramidėje. Pradėjus kaip verslo žurnalistui, natūralus posūkis iš verslo į tyrimus, nes tyrimuose labai daug dalykų sukasi apie finansus. Dar reikėtų pridėti elementarų dalyką, kad kompensavau savo deficitus.
Nusprendžiau ieškoti informacijos kitaip: jeigu žmonės su manim nekalba ir aš jiems nepatinku, tai popieriai kalba.
Birutė Davidonytė: Nuo pat pradinių klasių sakiau tėvams, kad noriu būti žurnaliste, bet kodėl – nežinojau. Man buvo labai lengva, nes turėjau vienintelį pasirinkimą, kur ir įstojau. Žurnalisto darbas atrodė labai įdomus ir nuostabus, kur nėra rutinos, sutinki daugybę skirtingų žmonių. Na, ir supratau, kad man patinka labiau gilintis į temas.
Vidmantas Balkūnas: Žurnalistikoje man viskas įdomu, nes gali pakliūti ten, kur niekas kitas nepakliūva, susipažinti su įvairiausiais žmonėmis, plečiasi akiratis. Kiekviena diena tarsi „atostogos kvadratu“ – vis kažkas naujo. Jeigu norisi įdomaus gyvenimo, tai žurnalistika – „afigienas“ pasirinkimas. Nuo mirčių, gaisro iki prezidentų, atominės elektrinės, Seimo posėdžių fotografavimo, dalyvavimo slaptose policijos operacijose, karo zonų, potvynių – pamatai tikrą gyvenimą ir tiek, kad labai retas kuris kitas gali bent pusę visko patirti ir pajausti.
Aišku, natūralu, kad palaipsniui motyvacija keičiasi. Iš pradžių būna „žiauriai įdomu“. Tačiau, kai daug ką pereini ir patiri, natūralu, kad tas įspūdis mažėja. Tada pradėjau kelti klausimą: „Dėl ko tai darau?“ Todėl dabar palaipsniui ateina kita motyvacija – noro padėti kitiems, atskleisti melą, korupciją, neteisybę ir daryti viską, kas nuo Tavęs priklauso, kad būtų apsaugotas visuomenės interesas.
Indrė Makaraitytė: 3 kurse pamačiau skelbimų lentoje, kad politikos savaitraštis „Atgimimas“ ieško bendradarbių. Nuėjau ir pasisiūliau. Bet politologų ten nereikėjo, be to, 3 kurse aš tikrai neturėjau jokios kvalifikacijos. Bet „Atgimime“ galėjau pradėti mokytis praktinės žurnalistikos. Taip prasidėjo mano kelias. Nebeįsivaizdavau geresnės platformos ar terpės kaip žiniasklaida, kur man būtų taip įdomu dirbti.
Nebeįsivaizdavau geresnės platformos ar terpės kaip žiniasklaida, kur man būtų taip įdomu dirbti.
– Bet ar tiriamoji žurnalistika neišgąsdino? Juk nuo 2000-ųjų iki 2020-ųjų būta nemažai žurnalistų mirčių. Apie šias turėtų žinoti kiekvienas: Anna Politkovskaja (2006), Jamesas Coley (2014), Daphne Caruana Galizia (2017), Arkadijus Babčenko (2018 – suvaidinta mirtis, bet į jį rimtai norėta kėsintis), Janas Kuciakas (2018), na, o Vitas Lingys nužudytas anksčiau, bet Lietuvoje (1993).
Šarūnas Černiauskas: Žinoma, niekada nepadarysi, kad būtum milijoną procentų saugus. Nebūsi kaip Nausėda, su ginkluota apsauga, bet gali imtis priemonių toms rizikoms sumažinti. Tikrai nėra taip, kad mes esam kažkokie „rembo“, kurie „raunasi“ ant visų, neskaičiuoja rizikų, galimybių, kad kažkas gali nutikti.
Riziką reikia suvokti, bet nereikia į ją susikoncentruoti tiek, kad tai būtų esminis faktorius.
Riziką reikia suvokti, bet nereikia į ją susikoncentruoti tiek, kad tai būtų esminis faktorius. Jei galvosi apie tai, kas gali nutikti blogai, tai tiesiog „nepaveši“, tau nučiuoš stogas ir tu negalėsi emociškai susitvarkyti su šiuo darbu.
Birutė Davidonytė: Annos Politkovskajos mirtis mane įkvėpė, kad ir kaip tai skambėtų. Tai vienas stipriausių žurnalistinių pavyzdžių, kaip turi dirbti šį darbą ir kaip žmogui žurnalistinė misija tampa svarbiau net už gyvybę. Ji žinojo, kas jos laukė, bet nepasidavė.
Lietuva vis tik – kitokia valstybė. Žurnalistams dirbti nesaugiausia ten, kur kažkuri visuomenės grupė pasijaučia nenugalima. Lygiai taip pat, kai buvo nužudytas Vitas Lingys, tuo metu nusikalstamo pasaulio grupės nebijojo teisėsaugos, jautėsi galingos. Bet Lietuva pasikeitė – mes nebeturim tos grupės visuomenėje. Nebeturim ir tokių mirčių.
Annos Politkovskajos mirtis mane įkvėpė. Tai vienas stipriausių žurnalistinių pavyzdžių, kaip turi dirbti šį darbą ir kaip žmogui žurnalistinė misija tampa svarbiau net už gyvybę.
Vidmantas Balkūnas: Kadangi pradėjau savo darbą nuo kriminalų, lavonų, narkoprekeivių sulaikymų, teisėsaugos, karo zonų, tai požiūris į „bijau – nebijau“ tampa kitoks. Kai neši lavonus, matai kraujus, mirtis, tada tai pradedi vertinti visai kitaip. Reikia skirti du dalykus: baimę ir saugumą. Gali nebijoti, bet saugotis vis tiek reikia.
Indrė Makaraitytė: Negąsdina, nes tai – prasmingas darbas. Kai pasiūlė nerti į šią sritį giliau, iš karto sutikau. LRT Tyrimų skyriuje tikrai nesvarstome liūdniausių scenarijų – mes tiesiog dirbame savo darbą.
Esame sulaukę ne vieno grasinimo, kaip ir bet kuris žurnalistas, ėmęsis rimtesnių temų. Bet Lietuvoje, tikiu, tie grasinimai yra tik bandymas pagąsdinti.
– Ar sutiktumėte su dominuojančia nuomone tarp jaunimo, apklausto manęs (t.y. apie 50 žmonių), jog tiriamosios žurnalistikos Lietuvoje – mažai? Kodėl taip manote?
Šarūnas Černiauskas: Ne, nesutinku. Prieš 10 metų jos praktiškai iš viso nebuvo. Augimas yra eksponentinis. Tai skirtingi žanrai. Būtų nerealu tikėtis, kad kiekviena redakcija turėtų po tyrimų skyrių.
Visų pirma, tai – finansinis nuostolis, garantuotas ir neišvengiamas. Kitas dalykas, nėra tiek daug žmonių, kurie tuo norėtų užsiimti. Pats ieškojau žmonių, kuriuos būtų galima prisivilioti į „Sieną“, klausdamas: „Ar negalvoji keisti darbo?“. Buvo 2 dominuojantys atsakymai: „Ne, man čia viskas gerai, patogu ten, kur esu.“ Ir: „Taip, galvoju keisti darbą, nes metu žurnalistiką.“
Daug kvalifikuotų žmonių galėtų eiti į tyrimus, tačiau jie tiesiog pavargsta nuo žurnalistikos. Bet kiekio prasme mes turim keletą tikrai pakankamai stiprių tiriamosios žurnalistikos komandų. Yra ir pavienių žurnalistų, kurie tuos darbus daro tikrai kokybiškai. Išskirčiau ir Vytenį Miškinį iš „Delfi“: jo pagrindinis darbas yra kriminalai, bet kai jis prisėda ir pakapsto, tai skaityti – vienas malonumas.
Birutė Davidonytė: Nesutikčiau – dabar kiekvienoje žiniasklaidos priemonėje turime po komandą. Suprantu, kad žmonės nori skaityti, žiūrėti tyrimus net kasdien. Tą poreikį akivaizdžiai matome dėl visų skaičių, bet tai – sunku įgyvendinti: tiriamoji žurnalistika reikalauja daug laiko.
Lietuvoje išgyvename tokį laikotarpį, kai ši sritis auga ir tampa panašesnė į Vakarų šalis. Anksčiau mes tyrimais vadindavome tai, kas gimė savaitę pasėdėjus prie medžiagos. Neseniai grįžome iš mokymų, kur viena žurnalistė pasakojo, jog 12 žmonių 8 mėnesius darė tyrimą. Mes dabar vienam tyrimui skiriam 4-5 mėnesius. Tai bandome paaiškinti ir auditorijai – kitu atveju tai būtų „savaitės apžvalga“.
Vidmantas Balkūnas: Iš dalies. Manau, kad Lietuvoje tiriamoji žurnalistika stipriai atsigavo. Tačiau dirba gana specifinėje srityje – registrai, dokumentai, sankcijų apėjimai, kitaip tariant, kabinetiniame darbe.
Manau, kad žmonėms, kurie skaito ir domisi, trūksta arčiau žmonių esančios tiriamosios žurnalistikos. Labai gerai, kad žurnalistai išaiškina, kas ir kaip apeidinėja sankcijas, bet tam, kuris gyvena kaime ar kur nėra taip susijęs, išprusęs politiškai ar finansiškai, daug aktualesnės temos esančios arčiau jo, ten kur jam skauda. Mano manymu, Lietuvoje trūksta ne pačios tiriamosios žurnalistikos, bet jos formų įvairovės.
Labai gerai, kad žurnalistai išaiškina, kas ir kaip apeidinėja sankcijas, bet tam, kuris gyvena kaime ar kur nėra taip susijęs, išprusęs politiškai ar finansiškai, daug aktualesnės temos esančios arčiau jo, ten kur jam skauda.
Indrė Makaraitytė: Jos tikrai yra mažai, nes ne visi žurnalistai gali tuo užsiimti. Ne visi turi tiek kantrybės ir noro dirbti mėnesiais prie vienos temos ir nematyti rezultato. Galbūt kelių mėnesių rezultatas nebus toks, kiek darbo įdėjai.
Kita vertus, tai – labai brangi sritis. Jei komercinė žiniasklaida investuoja į tyrimų žurnalistiką, jie nori rezultato, o rezultatas kartais nėra pasiekiamas taip greitai. Tai – labai reikalinga, bet nelabai patogu.
– Kokie jūsų darbo pavojai, grėsmės? Juk turėjote gauti ir įvairių grasinimų?
Šarūnas Černiauskas: Visada begalinis pavojus – teismai. Yra labai negerų pavyzdžių iš užsienio, kai iš tikrųjų tiriamosios žurnalistikos organizacijos tokiu būdu buvo sužlugdytos. Nes tiesiog kažkas pinigingas kreipiasi į teismą, pritaikomi turto, sąskaitų areštai ir po pusės metų jie negali sumokėti algų. Viskas, „užsikali langus lentomis“ ir tavo darbas baigtas.
Ačiū Dievui, yra tarptautiniai fondai, kurie duoda finansavimą, kai tu turi tokį „SLAPP‘ą“ (angl. Strategic Lawsuit against Public Participation). Taip iš tikrųjų pavyksta – teisinė sistema Lietuvoje veikia gana neblogai. Nors užtrunki dvejus, trejus metus, bet apsigini.
Fizinis susidorojimas – čia jau aukščiausias pavojaus lygis: tada tikrai reikia imtis priemonių. Čia, beje, galbūt gelbsti ir praktika, ir patarimai iš daug protingesnių žmonių. Mūsų tarptautinės organizacijos vadovas yra labai gerai pasakęs, kad kai tu konfrontuoji su tuo, apie ką darai medžiagą, kuris bus garantuotai nepatenkintas tuo, ką tu publikuosi, tu turi jam parodyti, kad nesi jo priešas – tu tiesiog dirbi savo darbą.
Darbas komandoje irgi sumažina rizikas, nes negeri žmonės negerus dalykus suvokia kaip verslo operacijas. Negeri dalykai, susiję su smurtu, kainuoja, paprastai – pinigus, o kad investicija atsipirktų, reikia, kad tikslas būtų pasiektas.
O jeigu tu nusitaikai į vieną žmogų, kai informaciją turi penki, tavo investicija neatsipirks. Vieną kartą vos negavau į „dūdą“, Miglė išgelbėjo. Tai buvo šiurkštūs (pirmiausia iš mano pusės) saugumo procedūrų pažeidimai, neįvertintas pašnekovas, nors žinojome, kad jis yra su polinkiu į smurtą. Ta aplinka, apsitarimas, kad „kai mes einam pas tą žmogų, kur jau kur, bet į namus neisim“, bet užėjom, idiotai. Tada, tik Miglės šaltakraujiškumo ir neįtikėtinos diplomatijos dėka, likom „neatbaladoti“.
Birutė Davidonytė: Užmėtymas teisiniais skundais“, politikų bandymas paveikti reputaciją, kai prezidentas sakė, kad mūsų tyrimas „užsakytas“ (kalbama apie Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“).
Tokių menkinimų, kad mes užsakyti, nuolat girdim, bet nebuvo situacijų, kuriose jausčiausi nesaugi. Buvo juokinga, kai su dronu rinkome medžiagą apie nelegalius namus parkuose – tai ir šunimis buvo užpjudę, ir su apsauga buvo problemų, nors įstatymų jokių nepažeidėm. O bijoti politikų yra sovietmečio palikimas – to nesuprantu.
Vidmantas Balkūnas: Yra buvę, kai mane sekė, kai pokalbio metu patarė „saugiau pereiti gatvę“. Tačiau tokiu atveju vertini ne tik tą vieną „subtilaus“ grasinimo epizodą, bet ir visą aplinką, sferą. Taip pat yra tekę bėgti ir kad į snukį negaučiau, savigynai panaudoti dujas, pasikapoti žodžiais ir būti ant fizinio akto ribos.
Indrė Makaraitytė: Vienas garsiausių grasinimų buvo, kai Celofanas sakė, kad mane reikia nužudyti. Jis neišgąsdino, bet parodė, kad Lietuvoje viešas kalbėjimas neretai peržengia raudonas linijas ir nėra tinkamai įvertinamas.
Daugiausia paveikia emociškai, ypač socialiniuose tinkluose, kai mūsų herojai gindamiesi naudoja įvairias priemones, o jų gerbėjai visą atsakomybę suverčia žurnalistams, pradeda menkinti ir temos svarbą, ir darbą atlikusius žurnalistus.
Po garsaus Klaipėdos uosto tyrimo mus buvo užpuolę visais įmanomais teisiniais ieškiniais vienas didžiausių Klaipėdos oligarchų Igoris Udovickis. Buvo įdomesnis atvejis, kai visos jam pavaldžios ir palankios įstaigos, net valstybės įmonės, pradėjo siųsti skundus – jų buvo virš 50.
Vienas garsiausių grasinimų buvo, kai Celofanas sakė, kad mane reikia nužudyti. Jis neišgąsdino, bet parodė, kad Lietuvoje viešas kalbėjimas neretai peržengia raudonas linijas ir nėra tinkamai įvertinamas.
Buvo paleista, užsukta didžiulė kampanija prieš LRT tyrimų skyrių, bet galiausiai mes laimėjom teismą. Taip, tam buvo išeikvota daug energijos, kurią galima buvo nukreipti darbui, bet viso pasaulio žurnalistai susiduria su didesniu ar mažesniu spaudimu.
– Kaip apsisaugoti, nebijoti?
Šarūnas Černiauskas: Informacijos apsauga ir dalijimasis – labai svarbūs faktoriai. Jei būsi vienišas vilkas, taikinys ant tavo nugaros padidės kelis kartus. Kiti žmonės turi žinoti, ką tu darai, jeigu tu eini į pokalbį, kuris turi bent jau kažkokią hipotetinę riziką. Tu turi žmogų, su kuriuo tu komunikuoji, kuriam tu pasakai, kad „aš einu čia, tokiu adresu, susitikimas vyks nuo tada iki tada“.
„Jeigu per valandą po numatyto laiko aš tau neparašau, skambink policijai“ – čia viena iš elementarių procedūrų. Kita elementari procedūra: kad tą informaciją, kurią turi, turėtum ne vienas.
Birutė Davidonytė: Tiesiog negali bijoti. Žurnalistika – profesija, susijusi su drąsa, tuo, kas nėra patogu, iššūkiais. Man kartais tampa nuobodu, kai nesusiduriu su iššūkiais – tai neįsimena. Žurnalisto pagrindinės savybės ir turi būti ryžtas, drąsa, maištingas neklausymas kitų nuomonės, gąsdinimų. Turi pats patikrinti ir išbandyti.
Be proto geras jausmas, kuris viską atperka – kai nuo tavo daryto tyrimo valstybėje kažkas pakinta.
Vidmantas Balkūnas: Saugumas, suvokimas kaupiasi per patirtį. Tam labai praverčia darbas su teisėsauga, karo zonos, sudėtingos socialinėse situacijos. Kuo daugiau tų neigiamų patirčių, konfliktinių situacijų, skirtingų darbo zonų, tuo daugiau patirties įgyji ir, iš kitos pusės, tampi saugesnis.
Pirmieji mano išvažiavimai į karo zonas buvo „nuogu užpakaliu į dilgėlės“ – nieko nežinai, nesupranti, nemoki nei kaip suteikt medicininę pagalbą, nei kaip elgtis, nei kaip tą liemenę užsidėt.
Kitas dalykas – mokymai, ko Lietuvoje iš tiesų šiek tiek trūksta. Dabar situacija jau kiek geresnė, bet seniau, važiuojant į karo zonas, lietuvių niekas specialiai nemokė. Nė viena užsienio agentūra neišleis savo darbuotojo į pavojingą zoną, kol jis nepraėjo specialių mokymų: taktinės medicinos, kaip elgtis apšaudymų metu, kaip slėptis nuo snaiperių, ką daryti, kai tave pagrobia ir pan.
Pirmieji mano išvažiavimai į karo zonas buvo „nuogu užpakaliu į dilgėlės“ – nieko nežinai, nesupranti, nemoki nei kaip suteikt medicininę pagalbą, nei kaip elgtis, nei kur bėgt, nei kur slėptis, nei kaip tą liemenę užsidėt galų gale.
Kai po to po truputį supratau, kolegom organizavom mokymus: kaip elgtis karo zonoje, kaip įveikti stresą, kaip elgtis, kai tave pagrobia, ką reiškia, kai tave kankina, kai daro psichologinį spaudimą. Man ir pačiam teko slėptis nuo artilerinio apšaudymo, bėgti nuo snaiperių ir kt., tačiau apskritai, tokiame darbe turi atrasti viduriuką tarp per didelės savisaugos ir per didelės rizikos.
Indrė Makaraitytė: Niekada kvailai ar iš garbėtroškos nerizikuoti ir nerašyti, ko nežinai, negali pagrįsti. Jei kyla abejonių ir tai yra tik versija, tai reikia daryti viską, kad ji pavirstų faktu. Net keliant versijas, jos turi būti pagrįstos ne tik fantazijomis.
Niekada kvailai ar iš garbėtroškos nerizikuoti ir nerašyti, ko nežinai, negali pagrįsti.
– Kaip manote, kuo Jūsų tyrimų skyrius skiriasi nuo kitų?
Šarūnas Černiauskas: Aš mėgstu sakyti, kad mes esame žurnalistikos pankai. Mes, būdami visiškai nepriklausomi, pasileidę plaukus, kartais išeiname iš rėmų. Mes galime sau leisti „paleisti į eterius“ tokį dalyką, kaip „F**k off na**ui my life!“.
Mes žurnalistiką matome kitaip. Tyrimus matome ne tik kaip galimybę kažką pakeisti, bet ir kaip galimybę įtraukti visuomenę. O jeigu tu padarysi kitaip, jeigu tu padžiazuosi, padarysi rokenrolo, žmonėms bus įdomiau. Jeigu žmonėms bus įdomiau, vadinasi, daugiau jų susidomės, o jeigu daugiau susidomės, tai galbūt bus didesnis potencialas, kad kažkas pasikeis.
Elementariausias, akivaizdžiausias skirtumas, kad mes, tokie nykštukai, esame pirmaujanti žiniasklaidos organizacija Lietuvoje pagal tarptautinius tyrimus. Kalbant apie sankcijas, mes tapome efektyviausia organizacija – tuo labai džiaugiuosi. Turime žmonių praktiškai beveik kiekvienoje Europos valstybėje. Bendradarbiaudami, net būdami tokie mažiukai, mes galime nuversti kalnus.
Birutė Davidonytė: Pateikimas ir temos, jų pasirinkimas. Turime savo stilių, formato tradiciją: ilgas dokumentinis pasakojimas. Mums patinka pasakoti istorijas. Didžiausias malonumas gauti atsiliepimus, kad „buvo labai lengva suprasti“, nes pastebiu tokią tendenciją, jog tiriamoji žurnalistika suprantama kaip „labai sudėtingų istorijų raizginys“.
Vidmantas Balkūnas: 15min turi tą išskirtinumą, kad naudoja pakankamai daug priemonių, kurias naudoja ir žvalgybos institucijos – palydovinių nuotraukų analizę, sekimus su dronais, gps‘ais, slaptas kameras ir kt. Tai nereiškia, kad esam geresni už kitus, tiesiog turim kitokį veidą.
Lietuvoje yra daug gerų tiriamųjų žurnalistų, tik norėtųsi, kad būtų platesnis priemonių taikymas: tai, kas užsienyje yra, bet nedaryta Lietuvoje. Pavyzdžiui, apsimesti darbininku ir įsidarbinti įmonėje, kuri išnaudoja darbuotojus. Viską patiri „savo kailiu“, aprašai, slapta nufilmuoji ir atiduodi skaitytojams.
Indrė Makaraitytė: Skirtingos komandos, skirtingi ir jų stiliai, skirtingas matymas, specializacija. Mes esame didžiausia komanda. Labiau analizuojame Lietuvos vidaus politiką. Kadangi esame LRT, turime pareigą imtis ir nišinių, mažiau populiarių temų.
– Kaip įvertintumėte sunkumą gauti informacijos ir interviu?
Šarūnas Černiauskas: Su interviu tai taip, visko būna, nes žmonės paprastai nelabai nori šnekėti, bet darbas yra toks: tu turi užduoti tuos klausimus, čia absoliuti privalomybė.
Išankstinės nuostatos – labai didelė mina, ant kurios galima užlipti: „O, va šitas tai vagis!“ „Pasižiūrėk, gal šitas vagis pasakys, kad kitas yra dar didesnis.“
Išankstinių nuostatų nebuvimas ir profesionalus komunikavimas su kritikos subjektu kartais transformuojasi ir į šaltinius. Blogi žmonės yra geri šaltiniai. Blogi dalykai yra irgi verslas: jie turi konkurentus ir gali atnešti informacijos apie savo konkurentus, kurie irgi yra blogi žmonės. Tam blogam žmogui šaltinio apsauga galioja lygiai taip pat, kaip šventajam.
Sunkumas gauti medžiagą – užsispyrimo ir duomenų prieinamumo klausimas. Lietuvoje šiuo metu informacijos prieinamumas yra tikrai dorame lygyje. Mes galime gauti praktiškai beveik viską, ko reikia apie finansinę, turtinę pusę.
Dėl valstybės institucijų visokių dokumentų – ten būna visko. Problemų su BDAR‘u (Bendruoju Duomenų Apsaugos Reglamentu) turime visi, jie sugalvoja absurdiškiausius „atmazus“. O užsispyrimas ir žinojimas, ką daryti, įsijungia, kai informacija yra nevieša, bet ją įmanoma gauti.
Su pokalbiais – turbūt 50 proc. žmonių, kai išgirsta su kuo kalba, padeda ragelį, bet bandai visaip belstis į duris. Jeigu jie pasirenka neatsakyti, tai yra jų pasirinkimas. Tačiau jei mes nepadarysime šios darbo dalies, tai bus neprofesionalu ir neetiška iš mūsų pusės.
Birutė Davidonytė: Tai – amžina tema. Valstybės tarnautojai bijo žurnalistų: kai žurnalistas kažko paklausia, būna „pasakykim, kad asmens duomenys, neturėsim jokių problemų; jei kažką atskleisi žurnalistams, paduos į teismą“. O aš jiems atsakau, kad ir aš galiu valstybės tarnautojus paduoti į teismą pagal įstatymą – tada jie supranta, kad ir čia gali būti problemų.
Toks valstybės sistemos požiūris į žurnalistus: jeigu žurnalistui kažką atskleisi, jis būtinai viską paskelbs, net žmogaus asmens kodus, kas yra nesąmonė – taip nevyksta. Dėl interviu, bendravimo priklausomai nuo temos – nemažai tyrimų darėme socialiai jautriomis temomis: tai be proto sudėtinga, natūralu.
Lietuvoje didelė baimė pasakoti apie savo patirtis. Dažniausia mintis: „Kas, jei mane atleis ar su manim susidoros“.
Vidmantas Balkūnas: Viskas priklauso nuo temos, tavo sugebėjimo, žinių ir vardo. Jei dirbi su registrais, tai siekiamybė prieiti prie duomenų bazių, jei su žmonėmis – turi mokytis bendravimo psichologijos – kaip susipažinti, gilinti santykį, motyvuoti žmogų ir išsiaiškinti jo motyvus.
Kai esi žinomas, formuoji savo įvaizdį žmonėms, perteiki savo mąstyseną, todėl tavimi labiau pasitiki. Būna daug lengviau: tau nereikia prie kiekvieno žmogaus atskirai prieidinėt – tada žmonės patys atneša informaciją, o kartais tiesiog „atidaro duris“, nors nežinai, kodėl.
Man taip buvo ne kartą. Kalbėjo tik dėl to, nes žinojo, atpažino ir pasitikėjo. Tačiau žinomumas turi ir neigiamų aspektų – slapta dirbti tampa beveik nebeįmanoma.
Indrė Makaraitytė: Jeigu mums labai reikia, mes informaciją gauname, nes toks mūsų darbas. Bet tikrai reikia įdėti daug pastangų. Ir iš tikrųjų gelbsti tai, kad mes, visi 5 žurnalistai, turim didžiulę patirtį žurnalistikoj.
Turim šaltinių, žinių, ką daryti, jei vienos durys užsidaro, kaip atverti tą kitą langelį.
Žurnalistų profesionalų asociacijoje keliame informacijos prieinamumo klausimą, kad visi registrai būtų atidaryti žurnalistams, nes tai – darbo įrankis. Tai labai padeda. Žurnalistai įrodė, kad jie nenaudoja informacijos ne pagal paskirtį. Manau, kad Lietuvoje nėra blogiausia situacija su informacijos gavimu – daugelyje Europos šalių yra sudėtingiau gauti informaciją.
Mūsų tikslas: kad visi kalbėtų, pateiktų savo versijas, nes tik taip mes galim sudėlioti kuo tikslesnį vaizdą. Jeigu viena pusė kalba, o kita tyli, tai yra tik vienpusiškas paveikslas.
– Ar trūksta tyrimų temų, kurias galėtumėte atskleisti, ar visada turite daug variantų, ką tirti? Kur gaunate medžiagą?
Šarūnas Černiauskas: Ši sritis, žanras – ne apie konkurenciją. Mes visi dirbame dėl to, kad kažkas pasikeistų. Reikia bendradarbiauti. Visada bus, ką tirti. Jei neturi, ką tirti, tai kažkas su tavimi yra labai negerai arba gyveni tobuloje valstybėje, kur viskas yra „fantastika“ – nėra tokios valstybės pasaulyje.
Mūsų atveju, dažniausiai iš dokumentų ateina tyrimai, bet būna ir kad kreipiasi žmonės. Būna, iš smalsumo sugeneruoji idėją, bet dažniausiai tu tiesiog dirbi ir randi dokumentuose, kas tau atrodo svarbu ir įdomu.
Vidmantas Balkūnas: Visą laiką tikrai gali kažką daryti, o daryti tai, kas tau patiktų, matytum bėdą, problemą ir iš viso to dar būtų galima padaryti įdomią medžiagą... tokių reikia paieškoti.
Indrė Makaraitytė: Temų visada yra, mes nespėjam visko padaryti.
– Ar buvot nepaskelbę kažkurio tyrimo, ar nepradėję jo nagrinėti dėl tam tikrų pavojų ar grasinimų?
Šarūnas Černiauskas: Visiškai ne.
Birutė Davidonytė: Ne, neskelbiame informacijos vieninteliu atveju, jei ją patikrinam ir paaiškėja, kad tai netiesa.
Buvo juokingas įvykis, kai darėm „furų vergų“ tyrimą. Jie paskambino mūsų kolegai ir sako: „Gal galite neskelbti šios informacijos apie mus. Kiek jums reikia? Mes jus paremsim.“ Mes ne tik paskelbėme informaciją, bet ir paskelbėme, kad jie bandė mus papirkti.
Vidmantas Balkūnas: Dėl šito – tikrai ne, bet yra viena tema, kurios nepradedu daryti, kadangi manau, kad jos išviešinimas šiuo metu atneštų daugiau žalos negu naudos. Ta atskleista negerovė gali būti daug mažesnė nei paskui esantys įvykiai, kurie sukels dar didesnes negeroves.
Indrė Makaraitytė: Taip niekada nebuvo, yra buvę tik kad nepasitvirtino versija.
