Ignas prisipažįsta, kad gaisrinė jį traukė kaip magnetas dar nuo vaikystės. Kitaip gal ir būti negalėjo, nes joje dirbo jo senelis Antanas Bertašius, visada rasdavęs jam laiko. Beje, jų giminėje – net kelios gaisrininkų kartos! Gaisrus gesino ir Igno prosenelis Romualdas Bertašius, o Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ugniagesiu dirba ir jo tėvas Vidmantas Gužauskis. Igno sūnus Nedas, beje, taip pat žada sekti tėčio pėdomis. Kas žino, gal šios giminės vyrai savyje iš tiesų nešioja ugnies geną, nes tokios ugniagesių dinastijos Lietuvoje veikiausiai ir su žiburiu nerastum, skelbiama „Ugniagesių bendruomenės“ feisbuke.
O ugniagesiu Ignas tapo, baigęs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Gaisrus jis gesina jau beveik penkerius metus.
„Šiame darbe vienodų situacijų nebūna. Iki šiol prisimenu savo pirmąjį gaisrą. Buvo pranešta, kad maždaug už 10 km esančiame kaime, dega gyvenamasis namas, kuriame gali būti vaikų. Tas automobilis GAZ- 66, kuriuo važiavom, buvo ir už mane gerokai „vyresnis“, neturėjom ir kvėpavimo aparatų“, – pasakoja Ignas, neslėpdamas, kad ne koks jausmas apima, kai žinai, kad galimybės padėti yra ribotos.
Būta ir tokių iškvietimų, kai pirmą valandą nakties dėl gedimo automobilyje į gaisrą teko vykti be šviesų. Vis dėlto Ignas pasidžiaugia, kad yra ir gerų pokyčių. Kaltinėnų ugniagesių komandoje į gaisrus dabar vykstama neseniai gautu gaisriniu automobiliu KAMAZ 43502, pagamintu 2017 m.
Be to, ugniagesiai, sudarę grandį, su kvėpavimo aparatais jau eina ir į degančius pastatus, o gelbėjimo darbų metu dirba su hidrauline įranga. Deja, už tokį pat darbą savivaldybių ugniagesių atlyginimas yra gerokai mažesnis nei statutinių gaisrininkų.
Ignas neslepia, kad jų rajone būtų sunku surasti ugniagesį, kuris po tarnybos nebūtų priverstas imtis kito darbo. Jis pats dirba elektriku pagal verslo liudijimą. 2016 m. kolegijoje yra baigęs elektros inžineriją.
„Esu dar ir savanoris ugniagesys. Nesvarbu, ar vidurnaktis, ar 25 laipsniai šalčio, jei tik turiu galimybę, metęs visus darbus ar šokęs iš miego, vykstu padėti. Savanorystė mūsų rajone veikia puikiai. Būna, kad gaisre dirba tiek pat savanorių, kiek ir tądien budinčių ugniagesių. Nors iš pradžių ir buvo skeptikų, net ir labai negatyvių atsiliepimų, bet gyvenimas parodė, kad pilietiškai mąstantiems žmonėms iš tiesų rūpi saugumas“, – sako jis.
Tiesa, nors žmonės ir bijo gaisrų, bet pasirūpinti, kad gaisras nekiltų, kartais vis laiko neranda. „Štai vieną vakarą užsidegė gyvenamojo namo stogas. Pasirodo, kad jau nuo vidurdienio kamine liepsnojo suodžiai, bet namo šeimininkas, nors apie tai ir žinojo, bet nieko nedarė,“ – pasakoja jis. Nepratę žmonės ir gaisrinių durų varstyti, kad patarimo paprašytų. Veikiau norėtų, kad ugniagesiai jais pasirūpintų.
Ignas žino, kad atšalus orams ir pradėjus kūrenti krosnis, vienas po kito pasipila gaisrai ar net žūsta žmonės. Jo nuomone, kad netektų braukti ašarų ir prarasti namų, galvoti apie kaminų ir dūmtraukių valymą reikėtų ne tada, kai ugniagesiai degantį būstą gesina ar kai dūmai iš krosnies į vidų virsta. Nereikėtų ir degaus skysčio, kad greičiau įsidegtų malkos, ant jų pilti, o į plastikinį kibirą – pelenų, kad po to netektų stebėtis, kodėl naktį kilo gaisras.
