Kauno ugniagesių gelbėtojų penktoji komanda iš kitų išsiskiria tuo, kad joje dirba narai. Būtent jie yra pagrindinė gelbėjimo grandis, kuomet tenka dirbti vandens telkiniuose ar žiemą traukti lede įlūžūsius nelaimėlius.
Paprastai į įvykio vietą išskuba arčiausiai esantys ugniagesiai, ne visi turi patirties dirbti su specialia, narų gelbėtojų naudojama įranga ar tiesiog stokoja įgūdžių traukiant žmones įlūžusius užšalusiame vandens telkinyje.
Šaltukui paspaudus ir vandens telkiniams apsitraukus plonu ledo sluoksniu surengtos pratybos. Jų metų narai gelbėtojai dalijosi žiniomis su „sausumoje“ dirbančiais kolegomis.
Pratybas organizavusios Kauno penktosios komandos, ketvirtos pamainos vadas Artūras Petrovas sakė, kad toks ledas kaip dabar būna tik sezono pradžioje ir sezono gale. Jis yra plonas, lengvai lūžtantis. Ant jo galima pajausti ribą, kada galima eiti, kada šliaužti, o kada reikia bėgti.
„Jeigu įlūžome ir pavyko užsiropšti atgal ant ledo, reikia grįžti tuo pačiu keliu ar kryptimi, kaip ir atėjome. Jeigu priėjome iki įlūžimo vietos, tai, vadinasi, iki jos ledas buvo pakankamai storas, kad mus išlaikytų, juo reikia ir grįžti. Negalima bandyti eiti dar neišbandytomis vietomis“, – patarė A.Petrovas.
Patyręs gelbėtojas pataria lipant ant ledo su savimi turėti gelbėjimosi liemenę. Pasak vyro, šiuo metu jų yra įvairiausių, yra ir tokių, kurios kainuoja kelias dešimtis eurų, tačiau puikiai gali išgelbėti gyvybę.
Antras būtinas dalykas – peikenos ar smaigai. Jeigu jų nėra, galima pasinaudoti bet kokiu kitu aštriu daiktu, padėsiančiu užsiropšti ant ledo, jei nutiktų nelaimė. Tam tinka peilis ar net paprastos šakutės.
„Pastebime, kad vis daugiau žvejų šią priemonę jau turi. Taip pat labai svarbu turėti virvę. Lipant ant ledo nereikia galvoti, kad neįkrisiu, o galvoti, kad įkrisiu 100 procentų. Kai žmogus pasiruošia, tai jis ne tik kitaip jaučiasi, bet ir elgiasi atitinkamai“, – sako ugniagesys gelbėtojas.
Žvejai, stengdamiesi išlaikyti atstumą, vienas nuo kito dažnai atsisėda ne tik 10, bet ir 100 metrų atstumu. Gelbėtojai pataria nepamiršti vieniems kitų ir bent akies krašteliu stebėti aplinką.
„Pamačius skęstantį kolegą pirmiausiai skambinti tarnyboms ir tik tuomet, jei esi paruošęs, bandyti eit link skęstančiojo“, – kaip elgtis nutikus nelaimei, patarė A.Petrovas.
Vyras pasakojo, kad nutikus nelaimei žmonės pasimeta, pamiršta, kad šalia yra automobilis, o jame yra dalių, kurios iš dalies gali atstoti ugniagesių naudojamas priemones. Pavyzdžiui, salone esantis automobilio bagažinės uždangalas, padėtas ant ledo, padės paskirtstyti svorį, šliuožiant ant jo sumažės tikimybė įlūžti.
„O jeigu eidami ledu pajusite bangavimą, tai – pirmas ženklas, kad ledas itin plonas ir galima įlūžti bet kurią akimirką. Reikia kuo skubiau apsisukti ir trauktis tuo pačiu keliu atgal į krantą“, – patarė gelbėtojas.
Pratyboms artėjant į pabaigą suskambo gelbėtojų racijos. Operatorės balsas pranešė, kad netoliese, kitame krante, esanti moteris tarnyboms pranešė apie lede įšalusią gulbę.
Narai netruko reaguoti ir pasileido pakrante į kitą ežero pusę. Tačiau pradėjus šliaužti ledu link paukščių, šie lyg niekur išskleidė sparnus ir pakilo. Pranešimas nepasitvirtino.
