Feisbuke aktyviai dalijamasi Lauros Valionienės, Kauno autizmo asociacijos valdybos pirmininkės, ir jos auginamo ypatingo vaiko drama.
Sekmadienio vakarą, apie 21 val., pranešta, kad Ariogalos seniūnijoje atvira liepsna dega namas. Pastatas – vieno aukšto su mansarda, apmūrytas. Kaip informavo ugniagesiai, gaisro metu nudegė pastato stogas, išdegė vidus. Sudegė šeimos augintas šunelis. Iš namo išnešti du dujų balionai.
Ugnis išplito nevaldomai
Kaip 15min pasakojo L.Valionienė, sekmadienio vakarą vaikas jau miegojo. Vyras buvo išvykęs į darbą. Moteris tvarkėsi buityje, kai išgirdo pokštelėjimą. Pamanė, kad prabudęs vaikas kažką daro, todėl garsiai paklausė: „Ką darai?“.
Į kambarį įlėkė verkiantis sūnus ir sušuko: „Ugnis!“.
Moteris pati bandė gesinti ugnį pildama vandenį. Tačiau ugnis plito, pagavo putplastį, kuriuo buvo išklijuotos lubos. „Lijo ugnimi. Stoviu ant lovos, o iš po lovos veržiasi ugnis. Suvokiau, kad situacija nevaldoma ir reikia iš čia bėgti“, – prisiminė sekmadienio įvykius namo šeimininkė.
Name neseniai buvo keista elektros instaliacija. Bet vis tik pirminė gaisro priežasties versija – būtent elektra. Svarstoma, kad gaisrą galėjo lemti ir paprasčiausias telefono kroviklis, nors aparatas tuo metu ir nebuvo kraunamas.
L.Valionienė yra įsitikinusi, kad jei vaikas tą vakarą nebūtų atbėgęs pasakyti apie ugnį – vargu ar būtų pavykę išsigelbėti: sekundės lėmė viską.
„Mano vaikas mus išgelbėjo“, – tikino autistiško berniuko mama.
Į sniegą – basi
Suvokusi, kad išgelbėti namo nepavyks, moteris greitai čiupo sūnų už rankos ir išsivedė jį basą į lauką, ant sniego. Dar svarstė, ar bėgti į namą pasiimti telefono pagalbai išsikviesti.
Visa teritorija, saugant autistišką vaiką, yra aptverta ir rakinama. Be raktų negalima išeiti iš kiemo. Raktai buvo pakabinti šalia durų. Moteris juos bandė čiupti, bet šie buvo tiek įkaitę, kad ji nudegė visus kairės rankos pirštus.
Tačiau visas namas skendėjo dūmuose, per juos nieko nebuvo matyti.
Telefoną pasiimti atrodė pernelyg rizikinga. Tačiau nusprendė paimti bent raktus: visa teritorija, saugant autistišką vaiką, yra aptverta ir rakinama. Be raktų negalima išeiti iš kiemo.
Raktai buvo pakabinti šalia durų. Moteris juos bandė čiupti, bet šie buvo tiek įkaitę, kad ji nudegė visus kairės rankos pirštus. Net ir prabėgus kelioms dienoms po nelaimės ji dar negali nieko liesti. Rankas ir veidą šeimininkei aptaškė ir nuo lubų lašantis putplastis.
Deja, raktų nepavyko nukabinti. Moteris išbėgo atgal pas sūnų, galvodama, ką daryti.
L.Valionienė ėmė šauktis kaimynų pagalbos, šaukėsi ir šuns. Tikėjosi, kad keturkojis atbėgs iš juodų dūmų pilno namo. „Palikau duris, tikėdamasi, kad gal dar atbėgs, gal atšliauš. Tačiau tai nepadėjo, gaisrui davė oro... tas noras išgelbėti gyvybę. Uždariau duris tik pasidavusi, kad nebeatbėgs“, – jausmingai pasakojo Raseinių rajono gyventoja.
Pasižadino kaimynus
Supratusi, kad kaimynų negalės prisikviesti, L.Valionienė perlipo 1,5 metrų aukščio tvorą ir nubėgo į artimiausią namą. Šeimininkė miegojo. Pasižadinusi paprašė iškviesti pagalbą.
Belaukiant ugniagesių jau ėmė degti namo stogas. Viskas vyko labai greitai.
„Nežinau, per kiek laiko ugniagesiai atvažiavo, gana greitai, nors man kiekviena sekundė buvo labai ilga. Iš Čekiškės, Ariogalos, Raseinių... vartus turėjo išsipjauti pirmiausia...“ – prisiminė sekmadienio įvykius moteris. Gaisrą jie gesino beveik iki 1 valandos nakties. Namo šeimininkė prisiminė, kad ir kitą rytą gaisravietėje dar krito anglys.
„Visiems kilo klausimas, kaip šeima mane išgirdo, kaip susiekiau su artimaisiais. Vienintelis telefono numeris, kurį prisiminiau atmintinai, buvo brolio. Ir jam pirmam pasakiau, kad gaisras kilo, prašiau paskambinti vyrui mane pasiimti, kad nebestovėtumėm basi ant ledo“, – tragediją prisiminė moteris.
Sekmadienio vakarą šeimos maitintojas buvo išvykęs į miestą, kur pirmadienį turėjo anksti būti darbe.
Atvykęs tėtis apgobė sūnų savo striuke, tuo metu medikai moterį įsuko į folijos antklodę. „Taip ir pralaukiau vyro mašinoje, visa juoda, aprūkusi nuo galvos iki kojų. Kai vyras nuvežė pas mano tėvelius, jau buvo bene vidurnaktis. Mama surado savo drabužių, kelnes, megztinį. Rado mano vaikystės porą rūbų – mano sūnui tiko, taip tą pirmą naktį ir praleidome“, – prisiminė.
Drabužius aukojo klasės draugai
Kitą dieną vaiko klasės draugai ėmė aukoti drabužius. Aukojo ir žaislų, nuo muilo iki rankinukų. Vienas žmogus pažadėjo ir šaldytuvą, pilną jautienos. „Tai daiktų šiuo metu turime pakankamai“, – pasakojo ji.
Šeima laikinai apsistojo pas tėvus.
„Dabar gyvename vaiko būsena. Labai svarbu, kad vaikas yra sveikas. Mano veidas, rankos sugis, randus uždengs plaukai. Šuns be galo gaila, jis buvo mūsų šeimos narys. Labai mylėjome“, – pasakojo moteris.
Vaikas vis atsineša pliušinį šuniuką, žiūri į akis ir sako: „Ugnis. Ugnis buvo.“
„Tai tokie momentai skaudžiausi“, – sakė mama.
Vaikui vis dar sunku suprasti, kas ir kodėl nutiko. Sunku suprasti, kad ugnis kilo šalia jo, bet jis nekaltas dėl to.
„Dar tie mano žodžiai „ką tu ten darai?“ vaikui įstrigo. Nežinau, kaip paaiškinti, kad tikrai ne jis kažką padarė. Jis tikrai supranta, kas įvyko, kelis kartus per dieną prieina ir sako: „Namas. Ugnis.“ Bando suprasti, ką daryti su tuo, kaip tvarkytis...“ – pasakojo L.Valionienė.
Gyvenimas atrodė suplanuotas
Sodybą šeima įsigijo tėvų, brolio pagalba. Norėta, kad vaikas daugiau laiko būtų gamtoje. Tačiau apsigyventi sodyboje neskubėjo: laikėsi Kaune, kad vaikas gautų daugiau specialistų pagalbos.
Vis tik prieš porą metų nuspręsta, kad vaikui geriau gamta ir erdvė, gyvūnai.
„Išsikėlėme dėl sūnaus į kaimą, sausį bus dveji metai. Mačiau, kad sūnui labai gerai – jo nervų sistema rimsta, kalba lavėja, raida eina žymiai greičiau į priekį, kad jis mokosi komunikuoti geriau, mes supratome, kad jam tai besąlygiškai naudinga. Kūrėmės, pirmaisiais metais gyvūnų įsigijome, šiemet tvarkėmės patį namą, vietoje lauko virtuvėlės kūrėme vyrui darbo kabinetą, praėjusį savaitgalį klijavome šiltinimą“, – pasakojo moteris.
Visi klausia šeimos, ar namas draustas. „Planavome iki Kalėdų susitvarkyti, pabaigti išsipakuoti daiktus, fotografuoti namus draudimui ir... nespėjome“, – apgailestavo moteris.
Šeima turėjo planą: vyras dirbtų nuotoliniu būdu, vaikui planuotas ugdymas šeimoje. „Ir visi trys būtume jaukiai gyvenę...“ – svajojo ji.
Visi klausia šeimos, ar namas draustas. „Planavome iki Kalėdų susitvarkyti, pabaigti išsipakuoti daiktus, fotografuoti namus draudimui ir... nespėjome“, – apgailestavo moteris.
Ugniagesiai teigė, kad namas jau neremontuotinas.
Darbas – padėti kitiems
„Pavasarį matysime, kokia situacija. Su negalią turinčiu vaiku statybose gyventi yra, švelniai tariant, nepatogu. Norisi grįžti į kaimą, kaime sūnui tikrai gerai. Gal keliausime tik vasaromis. Bet dabar tikrai nežinau, kas bus toliau“, – atviravo pašnekovė.
L.Valionienė – aktyvi autistiškų vaikų mamų bendruomenės narė. „Mano darbas – padėti kitiems. Tai daugiau neatlygintinas darbas, savanoriška veikla. Kai nesi koncentruotas į pinigus, tai rūmų ir neturėjome, nors gyvenome šiltai, sočiai ir pakankamai patogiai“, – teigė aktyvi moteris.
Ji dėkojo visiems už pagalbą. „Mes esame nepratę jos gauti iš aplinkos, kartai ir labai nejauku atrodo, nesitikėjome tiek pagalbos. Ir ji ne tik materialinė. Svarbu, kad ir nesijauti toks vienišas“, – kalbėjo L.Valionienė.
Padėti Laurai ir jos šeimai galite aukodami:
LT757044090101685156 Laura Valionienė SEB bankas
Paskirties laukelyje SVARBU NURODYTI „Auka nukentėjus nuo gaisro“
