Joniškio krašto lygumos, Padirvonių kaimo apylinkės. Iš tolo šviečia sodyba su geltonai dažytu namu. Bronislovas ir Viktorija Rimkevičiai aprodo savo ūkį. „Mes visus gyvūnus turime mylėti. Tokia profesija“, – sako V.Rimkevičienė.
Ji ir jos vyras – abu profesionalūs veterinarai. Studijuodami šį dalyką ir susipažino.
Kieme pilna pūkuotų katinų, vampsinčių šunų. Tvarte – kumelė ir pulkas įvairaus dydžio ožkų. Kol kas tik kelios melžiamos. Pieno nepakanka net sau, nes viską sulapnoja du netyčiukai. Jauna ožka jų susilaukė visai neplanuotai.
Šeimininkė pridaro sūrių. Dauguma vaikų ir anūkų mielai geria šviežią ir raugintą ožkos pieną. Kai kurie šiek tiek raukosi.
„Paprastai ožkos ožiuojasi pavasarį, tačiau dabar taip jau nutiko – daugiau netikėtų rūpesčių turim. Pavasarį, kai atsives kitos ožkos, turėtų būti apie 30 ožkų“, – skaičiavo V.Rimkevičienė.
Viena pieninga ožka paprastai duoda apie du ar tris litrus pieno per dieną. Šeimininkė pridaro sūrių. Dauguma vaikų ir anūkų mielai geria šviežią ir raugintą ožkos pieną. Kai kurie šiek tiek raukosi.
„Kartą įdėjau lauktuvių du butelius – vieną ožkos, o kitą karvės. Vėliau klausiu – ar patiko ožkos pienas. Nustebo – galvojo, kad ten buvo tik karvės. Kai nežinojo, skirtumo nepajuto. Iš tiesų aiškesnis skirtumas yra tik tuomet, kai pienas dar neatvėsintas“, – prisimena savo pokštą V.Rimkevičienė.
O gal apsimokėtų parduoti – gal ožkos pieną pirktų labiau nei karvės? „Parduosi – ir pats neturėsi. O juk anūkai auga. Beje, karvės pienas kūdikiams nerekomenduojamas, o štai ožkos – tinka“, – garsiai svarsto B.Rimkevičius.
Šeimininkas įvardijo dar vieną priežastį, kodėl ožkų neatsisakys, kol jėgos leis: „Žmonės, iškeliaudami į ilgą kelionę, pasiimdavo ožką. Bus pieno – nepražus ir nebadaus. O pašarui ji neišranki.“
Karvė – ne lenktynių mašina
Kieme pasitinka kelių mėnesių telyčia Vapsva. Šokinėja ir džiaugiasi svečiais tarsi šuo. Vapsva – laisvas sodybos gyventojas. Jos motina pririšta atvirame tvarte – bent kol nėra šalta. Telyčia bėgioja po kiemą ir žinda pieną kada tik užsimano.
B.Rimkevičius sako, kad rekomenduojama bent iki pusės metų karvių nerišti. Tai teigiamai atsiliepia viskam – jos sveikatai, pieningumui. Smalsioji Vapsva bus veislei auginama karvė.
B.Rimkevičius ne juokais kalba apie laisvai auginamas karves. Jo nuomone, visi didieji ūkiai ir pramonė yra orientuota tik į pelną.
„Karvidėms svarbiausia yra pienas. Girdžiu – iš vienos primelžė septynis tūkstančius litrų per metus. Iš kitos – net dešimt. Viskas baigiasi tuo, kad taip alinama karvė po ketvirto veršio nebeapsivaisina – keliauja į mėsos kombinatą. O mūsų karvės atveda 12 veršiukų ir daugiau“, – aiškina sodybos šeimininkas
Vyras, nors ir baigęs rimtus veterinarijos mokslus, bei turintis daug patirties, daugiau kalba ne apie mokslo atradimus karvės našumui pagerinti, o apie įsiklausymą į gamtos dėsnius. Jei karvė duoda be proto daug pieno – tai jau nėra labai gamtiška.
Dabartinės karvės, anot B.Rimkevičiaus, gyvena panašiai kaip sportiniai automobiliai – tik tiek, kad joms draudžiama bėgioti ir net daug vaikščioti. Jos šeriamos koncentruotu pašaru, su kuriuo kartu ryjami ir įvairūs priedai, skatinantys virškinimą: „Mūsų karvės miltų gauna tarsi vaikai saldainių.“
Dar visai neseniai Rimkevičiai visai neblogai pragyveno iš karvių pieno – tiekė jį Joniškio ligoninei. „Gaudavome apie 1,60 lito už litrą. Stengėmės išlaikyti aukščiausią kokybę. Vargo buvo, bet uždirbome“, – mena nesenus įvykius B.Rimkevičius.
Myli visus gyvūnus – tokia profesija
Sodybos šunys – maži, lojantys ir sargūs. Tačiau tas lojimas įtartinas – darbinis. Daugelis šunų čia yra atklydę ir priglausti. Gal dėl to jie stengiasi bent prieš šeimininką suvaidinti, kad saugo savo namus.
Dažnai aplinkiniai žmonės net naudojasi šių ūkininkų gerumu. Jei neturi kur dėti katinų ar šunų, atveža, arba tiesiog paleidžia netoliese. Užuos maistą – patys susiras sodybą.
„Nė vieno neišvarome. Pusiausvyra vis tiek nusistovi – kaip ir priklauso gamtoje. Kačių šerti nereikia. Galima tik pieno įpilti. Šunys sau maisto nesumedžioja. Kartais ir kauliukų iš turgaus parnešame“, – aiškina B.Rimkevičius.
Net kačių kaimo sodyboje nebus per daug. Vyrui teko išklausyti vieną rimtą paskaitą apie kačių ir dobilų derliaus ryšį. Pasirodo, katės išgaudo peles, kurios neišdrasko kamanių lizdų. Kamanės – labai svarbus vabzdys dobilų apdulkinime. Jei daug kamanių – bus geras dobilų sėklų derlius.
