Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas šiemet jau prognozavo, kad derliai nebus prastesni nei įprastai. Tiksliau – prastas bus vasarojus, o žieminių javų, kurių pasėta gerokai daugiau, gali būti ir rekordinis.
Ūkininkai iš tiesų pluša skaičiuodami kiekvieną grūdą ir sekundę. Joniškietis Rimvydas Vasiliauskas su visa šeima nuo senų laikų valdo apie 400 hektarų. Jis teigia, kad sausra jam buvo nebaisi dėl vienos priežasties – jis pasirinko tokį ūkininkavimo stilių, kurį netrukus bus priversti rinktis ir visi kiti, agresyviai sunkiantys žemės galias.
400 hektarų – daugiau ir nereikia
Vyras sako, kad 400 hektarų yra būtent tiek, kiek gali kokybiškai „apžioti“ vienas ūkininkas su pulku pagalbininkų. Jei vienas ūkis turi daugiau hektarų, atsiranda išlaidų, kurios daro ūkininkavimą mažiau patrauklų.
Ūkininkas turi du nuolatinius darbuotojus, kurių, sako, pilnai neaprūpina darbu, tačiau jie yra ūkiui būtini. Dar daugiau – jie nėra apkraunami remonto darbais. Tai turi daryti atvykstantys specialistai.
Šiuo metu, kai pats darbymetis, tenka samdyti ir šešis darbuotojus. Tiesa, visi darbuotojai pagal susitarimą dirba dviejų ūkių laukus, todėl per sezoną nukuls ne 400, o apie 700 hektarų. Taip kooperuojasi nemažai ūkių.
Ūkininkas juokauja, kad davė per mažai krūvio, tai darbuotojai rado kitos veiklos.
O ką daro darbininkai, kai darbo nėra? Kartą darbuotojai atėjo prašyti padidinti atlyginimą – šeimos pagausėjo. Ūkininkas juokauja, kad davė per mažai krūvio, tad darbuotojai rado kitos veiklos.
Jis laikosi tokios nuostatos, kad geriau turėti mažiau nuolatinių darbuotojų, tačiau jiems mokėti solidžius atlyginimus ištisus metus.
Pašnekovas savo ūkininkavimo stiliaus nevadina ekologišku, – tai vadinamasis minimalios chemizacijos ūkininkavimas. JAV tokių ūkių jau esama per 60 procentų. Europoje – apie trečdalis. Lietuvoje – apie 10 procentų. Tokių ūkių tik daugėja.
Toks „stilius“ gali būti ir pelningesnis už agresyvią chemizaciją, tačiau aukštesnį lygį galima pasiekti per keletą metų. R.Vasiliauskui teko viešėti panašiame ūkyje Bulgarijoje, kur buvo kuliama 12 tonų iš hektaro – kone dvigubai daugiau, nei šiemet kulia mūsiškiai.
Ekonomika tampa ekologiška?
Pradėjus pokalbį apie derlių ir sausros poveikį jam, ūkininkas lenkia kalbą kiek netikėta linkme. Jis tvirtina, kad sausra parodo, kaip dirba dauguma mūsų ūkininkų – pila daug chemijos ir trąšų, o paskui verkia – didelės išlaidos ir menkas pelnas.
Kaip aiškina pats ūkininkas – tai be galo plati tema, tačiau trumpai galima apibūdinti taip – pasaulyje keičiasi ūkininkavimo tendencijos. Stengiamasi žemei sugrąžinti kuo daugiau to gėrio, kurį ji pati augino, pilti mažiau chemijos ir trąšų. Vieno teisingiausio recepto nėra – kiekvienam ūkiui ši metodika yra individuali.
Taip daroma ne dėl ekologijos, o dėl ekonomikos. Per daugybę metų ūkininkai visiškai nualino savo laukus. Viskas auga tik iš tų brangių medžiagų, kurios dirbtinai supilamos.
„Įsivaiduokite kaip veikia hidroponika – augalų šaknys skendi vandenyje, kuriame yra ištirpintos trąšos. Viskas lyg ir gerai, bet šiemet trąšų pripilta, o vandens nėra. Maistas nepasiekia augalų“, – supaprastintai aiškino ūkininkas.
Tai reiškia, kad menkiausias gamtos susvyravimas ir – derliaus nebėra. R.Vasiliauskas teigia, kad šiemet praktiškai visi ūkininkai iš hektaro kulia panašiai – apie penkias tonas kviečių ir tris tonas rapso.
Tai gana žemi rodikliai. Lietuvos ūkininkai tikisi iškulti bent jau aštuonias tonas kviečių ir keturias rapso. „Aš šiemet išgyvensiu, nes tręšiau mažiau. Nežinau kaip kiti. Tas, kuris tikėjosi 8 tonų – vargs“, – konstatavo pašnekovas.
Aš šiemet išgyvensiu, nes tręšiau mažiau. Kuris tikėjosi 8 tonų – vargs.
Jis dar kartą priminė, kad intensyviai naudojama žemė kasmet eina prastyn ir palaipsniui pradeda degraduoti. Vėliau tai pasimato ir ant derliaus, kad ir kiek betręštum.
R.Vasiliauskas dėl sausros nesijaudina jau senokai. Jei bus prasti metai, tiesiog bus mažesnis pelnas, nes finansiniai indėliai į žemę nėra dideli. Visa paslaptis yra tame, kad ūkininkas jau kelinti metai stengiasi sugrąžinti žemei kuo daugiau viso gėrio, ką ji užaugino. Tam yra daugybė būdų, kurių paprastai ūkininkai nežino.
Kodėl nežino? Ūkininko manymu, šalyje praktiškai nėra laisvų agronomų. Jie visi dirba vienai ar kelioms bendrovėms, gaminančioms trąšas ar specialią chemiją. Natūralu – yra suinteresuoti būtent tokiu agresyviu būdu didinti sau ir ūkininkams naudą. Ypač sau.
Jei myli žemę – ji atsako tuo pačiu
R.Vasiliauskas nėra iš tų poetiškų asmenybių, kurie meilę žemei suvokia kaip J.Marcinkevičiaus eilėraštį, tačiau ir jis pats sako, jog mylima žemė atsako tuo pačiu.
„Prieš dvejus metus užsibrėžėme sumažinti išlaidas. Neliko besaikio žemės tręšimo, tarpinės kultūros, paliekamos laukuose. Tai mažina išlaidas, šiek tiek stabdo investicijas, tačiau mažesnis derlius jau nėra taip baisu.
Beatodairiškas chemijos naudojimas ir agresyvus dirbimas pradėjo mažinti žemės našumą.
Pastebėjome, kad per daugelį metų tas beatodairiškas chemijos naudojimas ir agresyvus dirbimas pradėjo mažinti žemės našumą. Žinome, nes atliekame tikslius skaičiavimus“, – tvirtina ūkininkas.
Dabar yra sudėliota visai kitokia ilgalaikė vizija. Naudojama chemija minimaliai ir tikslingai. Pastebėta, kad derlingumas ir kokybė išlieka ta pati ir net aukštesnė – mažiau toksinų.
R.Vasiliausko šeimos ūkis Joniškio rajone garsėja dar viena jau senokai veikiančia inovacija – saulės ir vėjo jėgaine. Kadaise buvo nemažai investuota, tačiau dabar tai veikia kaip saugiklis ir amortizatorius sudėtingais metais – bus iš ko mokėti atlyginimus darbuotojams.
„Vėliau tai bus mūsų pensija“, – šypteli R.Vasiliauskas, saulės ir vėjo pagamintą elektros energiją pavadindamas „neišvengiamomis pajamomis“.
Ūkininkas neabejoja, kad prie tokio ūkininkavimo stiliaus jau netrukus turės prisijungti kone visi. Tiems, kas tai pradės anksčiau, bus lengviau.
„Jau dabar, važiuojant per Ispaniją, gali pamatyti didžiulius apleistus ir nualintus vynuogynų laukus. Tiesiog atėjo laikas, kai jau neapsimokėjo ten dirbt. Taip bus ir pas mus. Žemę galima visiškai nualinti per penkerius metus, o dauguma mūsų tai darome ilgiau nei du dešimtmečius. Visi žemę turės atkurti ir gaivinti. Bus sunkiau tai daryti, kai ji bus visai nepelninga. Kai ūkis nepelningas, bus daug sunkiau jį perduoti ateinančioms kartoms – vaikams. Jie nenorės čia likti, kai žinos, kas laukia. Tik laiko klausimas“, – tvirtino ūkininkas R.Vasiliauskas.
