Karas Ukrainoje prasidėjo 2022-ųjų vasario 24 dieną, o jau kovo 1-ąją Karolis Sankauskas vyko su pirmąja misija į Ukrainą su reikalinga technika, maistu bei kita būtina pagalba.
„Kai pabudau ir sužinojau, kad Rusija užpuolė Ukrainą, pasakiau tuometinei draugei: „Karas.“ Nuo tos sekundės jau – antri metai, kuomet negaliu ramiai užmigti“, – karo pradžią prisiminė K.Sankauskas.
Anot pašnekovo, pradžioje didelę dalį humanitarinės pagalbos pavyko nuvežti tiesiai į Kyjivą, taip pat – į Lvivą ir į jo apskrityje esančius karo pabėgėlių centrus.
„Pradžia buvo greita ir efektinga: buvo aišku, kad užsitarnautas didelis žmonių pasitikėjimas ir kad atsitraukti nepavyks“, – pasakoja K.Sankauskas.
Apie jo globojamą karo pabėgėlių centrą
Per pastarąsias, 64-ąją ir 65-ąją, misijas verslininkas kartu su bendražygiais vyko į Mykolajivo mieste esantį jo globojamą karo pabėgėlių centrą, į kurį atkeliauja karo pabėgėliai iš okupuotų miestų ir miestelių.
Anot K.Sankausko, šis centras pajėgus vienu metu aptarnauti iki 100 žmonių: jiems suteikiamas maistas, higienos priemonės, nakvynės vieta. Centre ruošiami ir kariai, kadangi iš kiekvienos gyvenamosios srities į karo frontą turi keliauti tam tikras kiekis žmonių, kurie privalo būti specialiai parengti, apmokyti.
„Šių misijų metu į centrą vežėme daug maisto, higienos paketų, drabužių, antklodžių. Visi karo centrai išsilaiko dėl gerų žmonių iniciatyvos: pavyzdžiui, patys ukrainiečiai prisideda, mokėdami už elektrą ar vandenį“, – dalijasi K.Sankauskas.
Pastarųjų misijų metu pirmiausia buvo aplankytas Mykolajivo mieste esantis centras, tada – Kyjivas, kur savanoriai susitinka su kariais, perduoda techniką, įrangą, transportą. Dažnai keliaujama į pafrontės miestus, kur taip pat susitinkama su kariais.
„Didžiuojuosi atstatyta mokykla Borodiankoje. Buvau iniciatorius, pateikiau projektus, įtikinėjau, kad reikia tvarkyti, statyti. Pati mokykla dar neatidaryta, tačiau darbai jau beveik baigti“, – pasakoja Karolis.
Egzotiškas keliones iškeitė į misijas Ukrainoje
Egzotiškas keliones – džiungles, paplūdimius, kurortus – K.Sankauskas iškeitė į misijas į Ukrainos karo frontą: tai tapo jo neatsiejama dienos dalimi.
Pašnekovas atvirauja, kad ir jo paties tėvai jo klausia: „Sūnau, ką tu darai?“
Karolio atsakymas paprastas – jis važiuoja padėti: „Viską lydi altruistinis siekis. Daugumai tai keista, nes tu tiek duodi, turėtum kažką gauti mainais. Bet ne, nebūtina kažką gauti. Jeigu tu viską darysi tik siekdamas naudos, tu niekada nieko gerai ir nepadarysi.“
Daugumai tai keista, nes tu tiek duodi, turėtum kažką gauti mainais. Bet ne, nebūtina kažką gauti.
Padeda atvykti ir į Lietuvą
Jau dvejus metus aktyviai Ukrainai padedantis Karolis su gausia komanda iš karo nusiaubtų Ukrainos miestų Lietuvą padėjo pasiekti daugiau nei 2000 žmonių: pasirūpino jų apgyvendinimu, patogumais, daliai padėjo susirasti darbus.
„Labai gera ir smagu, kai sutinki žmones, kuriems padėjai pasiekti Lietuvą, jau dirbančius, įsikūrusius, gyvenančius naują gyvenimą. Tada prisimeni, kad tu padėjai tam žmogui jo likimą pakreipti tinkama linkme“, – su šypsena veide dalijasi K.Sankauskas.
Karolis atvirauja, kad jį kartais užplūsta vienatvės jausmas dėl žmonių užmiršimo aukoti, prisidėti, ir tikina, jog altruistiškas elgesys skatina ir kitus žmones padėti.
„Karas tęsiasi, tačiau nužudymai, išžaginimai negali tapti normalia kasdienybe. Vienišumo jausmą išsklaido apie 100 savanorių komanda, jie pasirengę padėti ir prisidėti. Savanoriai padeda, kaip kas gali: keičia pavarų dėžes, krauna generatorius, dronus, kitus daiktus“, – pasakoja pašnekovas.
Pagalba neapsiriboja materialiais dalykais, o mes, žmonės, galime labai daug padaryti susibūrę ir susitelkę bendram tikslui.
Supratęs, kad turi daug galimybių, gebėjimų, kontaktų ir naudingos patirties, verslininkas tvirtai pasiryžo daryti kuo daugiau. Nors Karolis prisipažįsta, kad neįmanoma visų išgelbėti, o jo tikslas – kuo daugiau padėti kariams, nes „jiems pagalba – būtina“.
Gyvena rūsiuose
„Šešios AM“ įkūrėjui teko lankytis pas žmones, kurie liko gyventi Ukrainos miestuose.
„Jie gyvena rūsiuose ir labai prastomis sąlygomis, ne tik kalbant apie maisto kokybę ar higieną, bet ir – apie psichologinę būseną. Teko išklausyti daugybės žmonių istorijų, kurios dažniausiai turi arba blogą, arba labai blogą pabaigą. Visas istorijas išklausydavau ir išgyvendavau savyje, bet po kurio laiko supratau, kad visko tiek daug, kad vienas žmogus tiek negali pakelti.
Renku „karmos taškus“ ir, turbūt, jau surinkau ne tik keliems metams į priekį, bet ir – kelioms ateities kartoms“, – pasakoja Karolis.
K.Sankauskas pastebi, kad mūsų visuomenėje trūksta pagarbos tiems žmonėms, kurie daro gerus darbus.
„Net sulaukiau kaltinimų, kad neva vykdau karo turizmą, nors nuvežti savanoriai iškrovė daiktus, dirbo, savo noru padėjo suteikti pagalbą. Apkaltina vien dėl to, kad savanoriai, pavyzdžiui, pasidaro nuotrauką, nors jie prisiima nemažą riziką, aukoja savo laiką ir resursus.
Svarbiausia – jie išklauso žmonių istorijas ir grįžę jomis dalinasi“, – akcentuoja K.Sankauskas.
Nemažai įvertinimų ir padėkų Karolis susilaukia Ukrainoje: „Gaunu ne tik diplomų, padėkos raštų, bet dažnai tenka ir kariams paspausti ranką ir įteikti diplomus už narsą ir drąsą. Tokie momentai įsimena ir išlieka.“
Svarbu – nepamiršti aukoti
„Ta pagalba – nebūtinai piniginė auka. Žmonės gali prisidėti ir savo darbu: tu ateik, padažyk, padėk sukrauti, iškrauti, pervežti.
Pagalba neapsiriboja materialiais dalykais, o mes, žmonės, galime labai daug padaryti, susibūrę ir susitelkę bendram tikslui“, – skatino K.Sankauskas.