Vilnietis vos prasidėjus karui užsiregistravo svetainėje „Stiprūs kartu“. Pasiūlė savo pagalbą gabenant žmones, vieną savo šeimos narių kambarį.
Tačiau iš organizacijos vis nesulaukė žinių.
„Sakoma, kad geri dalykai daromi tyliai, tačiau šioje situacijoje kaip tik tai, kad pamačiau draugo Andriaus Kildos įrašą feisbuke apie kelionę iki Varšuvos, buvo paskatinimas. Vėliau, jau po manęs, kai parašiau ir aš apie savo kelionę, į Varšuvą nuvyko dar vienas draugas. Taip prasidėjo grandinė“, – pasakojo Dalius.
Iš Varšuvos – su verkiančiu kūdikiu
Vilnietis Andrius Kilda, vadovaujantis vienai odontologijos klinikai, pasakojo taip pat pasiūlęs pagalbą per organizaciją „Stiprūs kartu“. Tačiau vis nesulaukė žinių.
Savaitgalį pakalbėjęs su draugu sužinojo, kad reikalinga pagalba parvežant karo pabėgėlius iš stoties Varšuvoje. Todėl nieko nelaukęs pasiryžo važiuoti. Išvyko naktį, kad kitą rytą jau būtų Lenkijos sostinėje.
„Suprantu, kad organizacija užversta darbais, kad negali atsakyti į visus laiškus. Tačiau pamačiau, kad galima padėti ir nelaukiant. Žmonės Varšuvos stotyje stringa paromis. Mamos su kūdikiais, nemiegoję. Ten tiek žmonių, kad atrodo, jog nebėr kur padėti rankinės“, – įspūdžiais dalinosi A.Kilda.
Žmonės Varšuvos stotyje stringa paromis. Mamos su kūdikiais, nemiegoję. Ten tiek žmonių, kad atrodo, jog nebėr kur padėti rankinės
Būtent moterį su mažu vaiku jis ir paėmė į savo mašiną. Į mašiną priėmė ir dar dvi keleives. Neslepia – kelionė nebuvo lengva. Kelių mėnesių kūdikis vis verkė. Mirtinai išvargusi atrodė ir jo motina.
„Vienos moters tolesnė kelionė buvo į Rygą. Motina su vaiku toliau norėjo keliauti į Minską. Gal ir keistai atrodo toks pasirinkimas. Bet kaip supratau, ji ten turi, kas laukia. Nemalonumai tęsėsi Vilniaus stotyje, kur moterį apšaukė autobuso vairuotojas. Jis klausė, kur šios viza“, – įspūdžius pasakojo A.Kilda. Tačiau galop moteris vis tik įsėdo į autobusą.
A.Kilda buvo jai davęs savo telefono numerį ir prašė paskambinti, jei kelionėje būtų nesklandumų. Moteris nepaskambino. „Daiktų ji turėjo tiek, kad net aš būdamas vyras vos pakėliau nuo žemės. Kaip ji visa tai panešė ir dar su vaiku ant rankų – sunku pasakyti. Nepaskambino, tad lieka tikėtis, kad ji savo tikslą pasiekė“, – pasakojo vilnietis.
Grįžęs po kelionės ir beveik 30 val. nemiegojęs jis apie savo kelionę parašė feisbuke. „Jei užsiregistravot „Stiprūs kartu“ ir laukiat, kol tėvynė pašauks – nelauki, važiuokit“, – rašė jis.
Pats dar svarsto kelionę pakartoti.
Stebėjosi, kur „Lada“
Į Varšuvą taip išsiruošė ir įrašą perskaitęs Dalius Dulevičius. Jis taip pat buvo užsiregistravęs per organizaciją „Stiprūs kartu“. Buvo pasiūlęs pavežėjimo paslaugą ir laisvą kambarį savo šeimos bute.
Perskaitęs apie bičiulio patirtį jis pasiruošė plakatą, kad veža į Vilnių, įsidėjo vaikišką kėdutę, jei kartais vežtų vaiką, ir tą pačią naktį išvyko į Varšuvą.
Stotyje vos atsistojęs su plakatu per minutę surinko ekipažą: dvi moteris ir motiną su dvylikamečiu sūnumi.
Dvi moterys prašė būti nuvežamos iki Kauno. Motina su sūnumi norėjo toliau keliauti į Rygą. Tačiau tądien kelionių nebuvo, tad Dalius, nors ir sunkiai kalbėdamas rusiškai, pasiūlė permiegoti savo namuose.
Vilnietis su žmona, auginantys du vaikus, buvo numatę galimybę pabėgėliams skirti vieną vaikų kambarį.
„Mes su žmona buvome sutarę, kad neklausinėsime jų nieko. Tik tokius buitinius dalykus. Tačiau žiūri į juos ir matai akyse. Vaiko kitaip nei mamos. Ji vieną dieną dirbo, sudarė metinius planus, kitą dieną prasidėjo karas, o dabar net to pastato, kur darbas buvo, nebėr. Vaikas tai vaikas. Klausė, ar pas mus yra „Lada“ automobilių, stebėjosi, kad tiek daug vakarietiškų mašinų“, – pasakojo vyras.
Kitą rytą mama su sūnumi išvyko. Su dviem kuprinėmis – viena jai, kita sūnui.
Kaip pastebėjo juos iš Lenkijos į Lietuvą pargabenęs vyriškis, panašu, kad Varšuvoje puikiai dirba savanoriai. Ukrainiečiai buvo sotūs, teigė gavę puikų maistą.
Perskaitęs D.Dulevičiaus įrašą į Lenkiją, Lodzę, parvežti pabėgėlius išvyko ir jo bičiulis.
