Kitaip nei su emigrantais iš Anglijos, Airijos
Žiežmarių gimnazijos direktorė Ieva Mažulienė pasakoja, kad pernai pavasarį atėjo seniūnijos atstovė ir pranešė, jog miestelyje ketina apsigyventi šeima, kurioje – mama ukrainietė ir trys jos vaikai.
„Mes iš tikrųjų labai bijojome, nes neturėjome tokios patirties. Bet labai rekomendavome vaikams mokytis pas mus, vasarą jie nuotoliniu būdu su mūsų lietuvių kalbos mokytojais šiek tiek mokėsi. Tačiau kai atėjo rugsėjo 1-ąją, matėme – jiems labai nedrąsu. Kai atvažiuoja vaikų iš Airijos, Anglijos, grįžta su tėvais iš emigracijos, tai jie kalba angliškai, kaip ir gimnazijos vaikai, tai visiškai kitokia yra integracija.
O čia ukrainiečiai. Labai sudėtinga. Pasikonsultavome su Lietuvių namais Vilniuje, jie turi tokios patirties. Net mamai buvome rekomendavę, galbūt vaikai galėtų vienerius metus ten pasimokyti. Bet mama nenorėjo“, – pirmųjų nuogąstavimų neslėpė direktorė.
Į gimnaziją atėjusi mokytis vyriausia mergaitė yra devintokė, jos brolis septintokas, o mažoji – priešmokyklinukė.
„Geriausiai sekasi būtent jai, priešmokyklinukei. Vaikai vieni su kitais bendrauja, labai greitai ten viskas vyksta. O dėl kitų yra taip, kaip yra. Mes pirmiausia priėmėme tokius sprendimus – nuo rugsėjo mėnesio taip sudėliojome du trečdalius ugdymo proceso, kad abu vaikai vienu metu galėtų mokytis lietuvių kalbos. Juos viena mokytoja per tas pamokas mokė tik lietuvių kalbos ir tada jie eidavo į kitas pamokas, kaip jiems priklauso.
Pasitikrinę po rudens atostogų, lapkritį mes truputėlį pamokų skaičių sumažinome. Mokytoja sakė, kad vaikai jau pradeda kalbėti, kai dviese, jie jau visai gerai kalba. Kai klasėse, su kitais mokytojais, jau yra kitaip, nedrįsta. Bet tai natūralu, juk ir mums kalbėti užsienio kalba irgi nėra lengva. Po Naujųjų metų esame dar sumažinę pamokų skaičių“, – kalbėjo direktorė.
Mokytoja: reikėjo didžiulio pasitikėjimo
Lietuvių kalbos mokytoja Neringa Ašmenaitė mokykloje, kaip pati šypsosi, irgi tam tikra prasme naujokė. Bet tik kaip mokytoja, nes yra baigusi tą pačią gimnaziją.
„Jie atėjo į mokyklą visiškai nekalbėdami lietuviškai. Kai per pirmą pamoką paprašiau surašyti visus žodžius ar visas raides, ką moka, tai jų buvo visiškai mažai. Berniukas parašė tik raides. Tai, ką jis pasiekė, yra labai daug. Kaip mokytojai sako, per pamokas jis tik linksėjo, manęs klausia – kaip jis su tavim kalbasi? Mes iš tikrųjų kalbamės, bet tam reikėjo užmegzti didžiulį pasitikėjimą, parodyti, kad aš nesijuoksiu. Aš nemoku nei rusiškai, nei ukrainietiškai. Mes susikalbėdavome rankomis, piešiniais ir anglų kalba, kurią jis silpnai moka.
Lygiai tai pat su seserimi. Mes esame draugai. Nesu jiems mokytoja, nors jie mane vadina mokytoja Neringa. Jie susirgo ir aš nunešiau knygelę, kurią su Aleksandru kartu vertėme, tai jie atėjo, apsikabino. Jie labai šilti vaikai. Ir per pertrauką, jeigu maigo telefoną, tai vos suskamba skambutis, iš karto padeda ir visą dėmesį sutelkia į pamoką“, – pasakojo mokytoja Neringa.
Jie atėjo į mokyklą visiškai nekalbėdami lietuviškai. Kai per pirmą pamoką paprašiau surašyti visus žodžius ar visas raides, ką moka, tai jų buvo visiškai mažai.
Todėl ir rezultatas yra, įsitikinusi mokytoja. Ji sako, kad berniukas labai daug supranta, tik kalbėti sunkoka, nedrįsta.
Daugiau prabilti trukdo ir būdas
Tą patį sako ir istorijos mokytoja Danguolė Augustinavičienė, teigdama, kad berniukas ramaus būdo, galbūt todėl ne visada išdrįsta kažką pasakyti, daugiau kalbėti.
D.Augustinavičienė yra septintokų, tarp kurių ir berniukas iš Ukrainos, auklėtoja.
Ji pasakoja, kad šiuo metu jau galinti pasidžiaugti tuo, jog pertraukos metu ką nors mokiniui pasakiusi rusiškai sulaukia atsakymo lietuvių kalba: „Aš taip pasidžiaugiu, kad jis jau bent bando. Nes pradžioje jis tik linksėdavo galva. Tų iššūkių buvo, tik tiek, kad vaikai priėmė draugiškai. Aš jų klausiu, kaip jie per kūno kultūrą kviečia jį kartu pažaisti, ar jis supranta. Tai jie atsako – „Auklėtoja, mes jam sakom lietuviškai ir rankom.“ Ir jis supranta, viskas gerai.
Jis dalyvauja, daro, ką tuo metu darome visi, atsako, jeigu tai kokia papildoma ugdymo veikla. Pamokose sunkiau. Aš istorijos mokytoja ir, gal ir sau palengvinti, įjungiu jam „Eduka“ kompiuteryje rusiškai. Bet jis man sako, kad nori tokio paties vadovėlio kaip visų, lietuviško. Jis stengiasi, tikrai stengiasi.“
N.Ašmenaitė šypsosi, kad net mama savo sūnų vadina partizanu – esą iš jo viską tenka ištraukti.
Nėra lengva
„Mergaitė drąsesnė, ji geriau kalba angliškai, tai mes daugiau bendravome angliškai. Aš pradėjau su jais dirbti rugsėjo vidury, dar pati tokia žalia, tik ieškau būdų, kaip vietinius mokyti lietuvių kalbos, o čia užsieniečiai... Bet na ką, drebančiomis rankomis pradėjau ir pamačiau, kad jie taip pat bijo. Ryšys užsimezgė. Kartais pasitaiko ir pašaipėlių, matydavau, kad ateina užverktomis akimis, tai mes pasikalbėdavome, jis man papasakodavo, kaip mokėdamas, kas nutiko.
Judame į priekį, bet tai nėra lengva. Ir mokytojams nėra lengva dalykų mokyti. Aš mokau nuo pradžių – nuo gyvūnėlių, daiktų, kuriuos matome. O kai ateina į matematiką, tai nekalba apie meškiuką ar didelį kambarį. Sunkiau su tuo buvo, mokytojai prisitaikė irgi“, – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.
Auklėtoja juokiasi – berniukas jai iš karto prisipažino, kad labai mėgsta istoriją: „Sakiau, kad tai labai gerai. Jis vis papasakoja, ką jau žino, ką mokėsi, nes turime bendrų temų.“
„Pagrindinis dalykas, kaip užmegzti pasitikėjimą, yra ieškoti bendrumų. Iki tol man Ukraina tiesiog buvo. Žinojau, kad Kaišiadoryse dirba ukrainiečiai, iš artimųjų girdėdavau. O dabar aš žinau, kad ten gražūs pavasariai, kad ir ukrainietiška lapė, ir lietuviška lapė yra gudrios. Visa tai susieja ir sustiprina ryšį.
Mes labai daug mokėmės žaisdami. Internete yra laisvai prieinamų vadovėlių, tačiau jie skirti mažesniems vaikams. Kartais net truputį gėda duoti tas užduotėles, kur reikia nuvesti liniją nuo lėlytės iki mamos ar pan. Taip, žodžius išmoks, bet jau gal net nepagarbu. Galvojau pati užduotis, pirkau vadovėlį studentams, derinau. Bet labai daug išmokome ir žaisdami. Štai skaičius išmokome žaisdami UNO“, – tokie šios mokytojos metodai.
Pagrindinis dalykas, kaip užmegzti pasitikėjimą, yra ieškoti bendrumų. Dabar aš žinau, kad ir ukrainietiška, ir lietuviška lapė yra gudrios.
Jos teigimu, daiktavardžius išmokti nebuvę sunku, tik su galūnėmis sudėtinga. O štai veiksmažodžiams suveikė atmetimo reakcija vos išgirdus, kiek ir kokių laikų lietuvių kalboje turime, tad mieliau renkasi bendratį.
Patirtis pravers
Ar visa šita patirtis galėtų būti pritaikyta mokant visus nuo karo Ukrainoje pabėgusių šeimų vaikus?
Direktorė įsitikinusi, kad bent šį bei tą tikrai bus galima pritaikyti: „Jau turime vieną, kuris ateis mokytis (Žiežmarių gimnazijoje lankėmės kovo vidury – red.past.), dešimtmetis. Tai jau kalbėjomės su pradinių klasių mokytoja, nes nepradėsi vaiko mokyti matematikos, lietuvių kalbos ar dar kažko iš karto, reikia gal per dailę įvesti. Turime dvi ketvirtas klases, tai galbūt galėtų vaikas migruoti per pamokas.
Tokiems vaikams tikrai reikės mokytojų padėjėjų, galbūt ir mamos tai galėtų, jeigu atsirastų tokių.“
I.Mažutienė įsitikinusi, kad pagalbos prireiks – variantų, kaip galima būtų integruoti vaikus, yra, tačiau esą ne paskutinis žodis bus ir tėvų. Nes galbūt vienos šeimos galvos apie galimybes čia likti, tuomet vaikus reikės mokyti rimčiau lietuvių kalbos. O kiti galbūt galvos po kelių mėnesių grįžti į Ukrainą, su tokiu vaiku esą daugiau bus dirbama siekiant jį nuraminti, išsklaidyti karo sukeltą stresą.
„Žinoma, ta patirtis, kurią turime su mūsų ukrainiečiais, tikrai padės. Manęs ir kiti mokyklų vadovai klausia, kadangi didžiausias nesupratimas ir buvo, kad ateina vaikas su tokia kalba, kurios niekas aplinkui nemoka. Čia yra didžioji bėda, nes daugiausia patirties turima su angliakalbiais vaikais“, – sakė Žiežmarių gimnazijos direktorė.
