„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2022 10 15

Ukrainos fronto išminuotojas R.Armaitis papasakojo, ką patyrė: „Karas nemėgsta labai drąsių ir bailių“

Išminuotojas Rimas Armaitis ką tik grįžo į Lietuvą iš Ukrainos fronto. Lietuvis yra baltarusių K.Kalinausko pulko instruktorius ir išminuotojas fronte. Praeityje R.Armaitis du dešimtmečius dirbo Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ išminuotoju ir turėjo nemažai sudėtingų atvejų. Ukrainos fronte, anot jo, viskas daug paprasčiau, bet yra labai svarbi aplinkybė – bet kurią akimirką gali būti apšaudytas. Ir jei tuo metu paskubėsi – viskas. R.Armaitis išskirtiniame interviu 15min pasakoja apie savo patirtį fronte ir pasekmes, apie kurias vengiama kalbėti.
Rimas Armaitis
Rimas Armaitis / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Svarbiausios interviu temos

  • Mokymas be mokomųjų medžiagų.
  • Koks yra išminuotojo darbas fronte?
  • Į pilkąją zoną pirmieji įžengia išminuotojai.
  • Išminuotojo slėptuvė nuo apšaudymo – pakelės griovys.
  • Kokių sprogmenų išminuotojai dažniausiai randa?
  • Jei išminuotojas skuba – jis greitai žus.
  • Kokius spąstus išminuotojams spendžia priešas?
  • Kokią grėsmę kelia bepiločiai orlaiviai?
  • Ko trūksta fronte savanoriams kariams?
  • Dėl ko būna skaudu Ukrainoje kariaujantiems lietuviams savanoriams?
  • Kaip fronte vertinami lietuviai kariai?
  • Kaip karas veikia žmonių psichiką?
  • Kokias pamokas iš karo Ukrainoje privalo išmokti Lietuva?

– Gal galėtumėte papasakoti, kaip jūs atsidūrėte Ukrainos fronte ir ką veikiate?

– Kai prasidėjo karas, aš jau iš anksto buvau nusiteikęs, kad reikia važiuoti ir reikia ukrainiečiams padėti. Puikiai įsivaizdavau, kad, sakykim, mano srities specialistų ten labai trūks, nes karas jau tęsiasi ilgai ir, kaip įprasta, geriausi visada žūsta pirmieji.

Tai reikėjo tiktai išsiaiškinti, kur važiuoti, kokios sąlygos manęs laukia ir prie kokios grupės prisijungti, nes užsieniečiai gali tarnauti tik Užsieniečių legione, bet ten yra atskiros grupės – amerikiečių, meksikiečių, gudų, moldavų, gruzinų ir taip toliau. Aš nutariau, kad važiuosiu į gudų batalioną, tai yra gudų pulką, tada dar buvo batalionas. Atvykęs aš iš pradžių buvau instruktorius.

– Kokia jūsų specializacija?

– Aš esu bombų technikas arba išminuotojas, paprasčiau sakant, 20 metų atidirbęs „Are“ būtent pagal šitą specializaciją.

Kai atvykau į mokymo centrą, neturėjome jokių mokomųjų medžiagų, kone visi mano užsiėmimai buvo per projektorių rodyti, kaip tai atrodo. Tai čia tas pats, kaip rodyti: va, koks puikus automatas, kaip jis puikiai šaudo. Bet kažkokių medžiagų, kad galėčiau parodyti, kaip tai atrodo, nebuvo.

– Tai pačioje pradžioje jūs buvote kaip instruktorius, mokėte karius?

– Taip. Jie ten išeina maždaug mėnesio dviejų parengiamąjį kursą: kaip naudotis ginklu, kaip vykdyti komandas, evakuaciją, taktinė medicina ir taip toliau. Tai yra tokie baziniai dalykai.

Atsidūrę fronto linijoje jie taip pat gali susidurti su visokiomis minomis, spąstais, atatampomis. Mokiau, kaip jas aptikti, kaip jas surasti. Tai įeidavo į bazinį kursą. Bet kai neturi medžiagų, ką gali daug paaiškinti, parodyti?

Kitas dalykas – jei nebuvai fronte, nelabai žinai situacijos, su kuo realiai susiduria tie kariai.

Tai aš tiesiog supratau, kad niekur nieko negausiu, supratau, kad reikia pačiam važiuoti į frontą ir iš ten parsigabenti. Taip ir išėjo. Išvažiavau į frontą ir beveik iš ten neišlendu.

Jeigu po komandiruotės, sakykim, duoda savaitę poilsio, tai aš važiuoju į mokymo centrą, dirbu su jaunimu. Maždaug taip: frontas, jaunimas, frontas, jaunimas.

– Tai jūsų darbą galima skirstyti į dvi dalis: viena dalis – kaip instruktorius naujus karius, kurie bus siunčiami į frontą, mokote, kaip atpažinti minas ir elgtis su sprogmenimis, o kita dalis – važiuojate į frontą. Ką ten veikiate?

– Ten daugiausia užsiimame takų, kelių žvalgybai pramynimu. Kitaip tariant, atsiranda kažkokia kryptys, kur veiks mūsų padalinys. Prasideda pajėgų dislokacija, sustiprinimas. Iš pradžių atvažiuoja žvalgyba, po to – lengvoji artilerija, kulkosvaidininkai ir visa kita. Jiems reikia paruošti vietas, kur jie bus, – patikrinti pamiškes, kur jie kas apkasus, įrengs pozicijas, kad tai nebūtų užminuota. Toliau turi būti patikrinti visi keliai, kuriais reikės važiuoti.

Žvalgybai, kai ji rengiasi išeiti, irgi reikia „praminti“ takus. Kai mes buvome Huliaipolėj (neseniai išlaisvintas miestas Pietų Ukrainoje, Zaporižios srityje, – red. past.), ten, kur tu nepastatyk žingsnio, visur viskas užminuota. Tai mes tris savaites dirbome po 5, po 8, po 9 valandas per dieną išminuodami takus, kelius ir panašiai.

Kai atvykstame į frontą, mūsų pagrindinis darbas yra pasiruošimas šturmui. Mes viską paruošiame, bet pačiam šturme nedalyvaujame, mūsų darbas iki to.

Daugiausia, kai vyksta šturmas, mes būname rezerve arba prisijungiame prie evakuacijos grupės, jeigu ten yra sužeistųjų, padedame jiems.

– Jūs esat patys pirmieji, kurie įžengia į priešo teritoriją?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs