Grupelė lietuvių yra tarp tūkstančių užsieniečių, kurie atsiliepė į prezidento Volodymyro Zelenskio kvietimą padėti Ukrainai gintis nuo Rusijos puolimo.
Ukraina jiems įkūrė Ukrainos teritorinės gynybos tarptautinį legioną. Nors tikslius skaičius įvardyti sudėtinga, valdžios pareigūnai ir ekspertai mini 20 tūkst. savanorių, daugiausia – iš Europos ir Šiaurės Amerikos.
– Gal galite papasakoti apie save, kaip viskas prasidėjo ir kokie motyvai lėmė, kad atsidūrėte priešakinėse karo su Rusija linijose?
– Esu kaunietis, man 27-eri metai. Tarnavau Lietuvos kariuomenėje ir turiu beveik penkerių metų patirtį. Neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes tai turbūt būtų stabdis daryti tai, ką aš dabar darau.
Artimieji į mano išvažiavimą reagavo liūdnai, bet jie žino mane, mano motyvaciją ir mano vertybes. Jie paliko mane su ašaromis akyse, bet jie mane gerbia. Ir gerbia mano pasirinkimą.
Jeigu mes neužkirsime kelio Rusijai, ji gali priartėti prie Baltijos šalių
O motyvas buvo, kad labai gaila pačių ukrainiečių, nes jie yra mūsų sąjungininkai. O antra, jeigu mes neužkirsime kelio Rusijai, ji gali priartėti prie Baltijos šalių. Tai yra dėl meilės savo Tėvynei. Nes jeigu jų nesustabdysim čia, tai gali ateiti prie tavo durų.
– Kokias procedūras teko įveikti norint patekti į priešakines linijas?
– Procedūros buvo labai paprastos. Visų pirma nuvykimas prie Lenkijos ir Ukrainos sienos. Po to susiradome koordinatorių, kuris yra iš legiono ir koordinuoja visus karius. Atvykus į Lvivą buvo didelė betvarkė. Nebuvo nei karininkų, nei puskarininkių. Tuomet susirinkome grupę, kurie turi karinės patirties, ir pasakėme, kad mes atvažiavome ginti šią šalį, o ne kažką mokyti. Yra civilių, kurie neturi jokios karinės patirties ir tas mokymas labai ilgai užtruktų.
Šiuo metu yra trys grupės. Pora operacijos grupių jau yra išvykusios ir dirba savo atsakomybės rajonuose. O mes irgi jau ruošiamės išvykimui.
– Ar daug lietuvių yra pačiame legione?
– Pačiam legione, ne instruktorių, kurie išvažiavę į frontą, man teko sutikti penkis. Tačiau jų dar atvyks, tikrai atvyks. Man teko kalbėtis su buvusiais tarnybos draugais, tai pasiryžimas didelis.
Mes esame skirtinguose padaliniuose. Jie yra legionieriai, o aš nesu legionierius. Mano sutartis su legionu buvo nutraukta. Aš išvykstu į priešakines linijas, o jie dar treniruosis.
Yra biurokratiniai dalykai, vedama statistika, kas atvyko, kiek atvyko, iš kur atvyko. Tada pasirašai sutartį, ji yra iki šio karo pabaigos, ir tuomet tavimi rūpinasi legiono administracija.
Aš atvykau padėti savo broliams ukrainiečiams ir nelabai noriu žaisti karo, nes karą jau žaidžiau penkerius metus Lietuvos kariuomenėje. O dabar reikia visus įgūdžius užtvirtinti mūšio lauke.
Dabar aš kraunuosi ekipuotę viena ranka ir jums duodu interviu. Aš išvažiuoju į operacijos rajoną ir nežinau, ar aš grįšiu. Geriau kažką dabar padaryti, negu atidėti vėliau. Nes vėliau gali būti labai netinkamas laikas.
– Kiek laiko pats esi kovos lauke?
– Galima sakyti neilgai – savaitę laiko tik. Nuo pradžių.
– O kokios sąlygos legione – gyvenimo sąlygos, atlyginimas ir kt.?
– Kiek teko girdėti, atlyginimas – 400 eurų tiems, kurie yra vietoje, ir 800 eurų tiems, kurie išvyks į frontą. Kiek tai yra oficialu – negaliu pasakyti, nes nesu pasirašęs jokių popierių ir neturiu sutarčių su jais. O aš išvykstu ir už tai negausiu nė cento. Pinigai man nėra svarbiausias dalykas gyvenime.
– O kaip atrodo tarnybos diena?
– Mūsų rutina tokia, kad ruošiamės operacijai. Bandome patys treniruotis, visi planuojame bendroje operacinėje komandoje.
Kiekvienas ateina su savo mintimis, su savo pasiūlymais ir ieškome to viduriuko. Nes yra žmonių iš Brazilijos, Kolumbijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės. Kiekvienas turi skirtingą patirtį. Ieškom to bendro viduriuko, kuris visiems tiktų ir visi viską suprastų.
Tarkime, Lietuvoje kariuomenėje vieno moko, o kolumbiečių kariuomenėje – kito. O mums reikia kuo paprasčiau ir kuo efektyviau padaryti, kad visi viską suprastų. Kai kulkos virš galvos skraido – nėra laiko galvoti kažko naujo.
Dabar mums vadovauja karys iš Prancūzijos užsieniečių legiono. Jis turi realios kovinės patirties. Bet tuo pačiu esame visi vadai, turime galvas ant pečių, visi priimame sprendimus, nes mūšio lauke labai daug ką reiškia individualūs tavo įgūdžiai.
Mūsų gyvenimo sąlygos yra kariškos. Man jos tikrai nėra baisios. Turime šildymą, turime karšto vandens, turim dušus. Kai keisim operacijos rajoną, atvyksiu tenai – negaliu pasakyti, kur aš būsiu ir kokias sąlygas turėsiu. O šiuo metu sąlygos yra tikrai nuostabios iš kariškos pusės, bet tai nėra civilinės sąlygos.
– Ar legionas duoda ekipuotę?
– Duoda, tačiau ji nėra labai geros klasės. Aš pats savo ekipuotę vežiausi ir dar gavau iš kitų padalinių. Dabar ji yra žymiai geresnė. Bet, jeigu nebūtų davę, būčiau kovojęs su tuo, kas duota. Naudoji tai, ką turi, o ne ko norėtum.
– Kaip su socialinėmis garantijomis nelaimės atveju?
– Labai sunku pasakyti. Vyksta karas. Ligoninės yra apšaudomos. Dabar tikrai nėra galvoje socialinės garantijos. Aišku, mūšio lauke kažkas suteiks pirmąją pagalbą, bet pamirškite apie tas socialines garantijas, kurias jūs turite Lietuvoje. Dabar esu Ukrainoje ir mano pirma mintis yra kaip išlikti gyvam, o ne socialines garantijas gauti.
– Kaip lietuviai vertinami legione?
– Daug lietuvių atvyko jau turintys patirties. Mes neišsiskiriame, mes dirbame savo darbą. Į mus žiūri kaip į profesionalus, o mes tokie ir esame. Tiesiog atliekame savo darbą, dirbame tyliai – daugiau darbų, mažiau kalbų. Nėra išskiriama žmogaus tautybė. Čia yra atvykusių ir iš Rusijos, ir iš Baltarusijos. Mus visus sieja vienas tikslas – kuo greičiau pabaigti šį karą.
– Ar pačiam teko dalyvauti koviniuose veiksmuose?
– Jau teko dalyvauti... Pirmas įspūdis – baimė! Tai normalus dalykas. Visiškai normalus dalykas. Tu pagalvoji apie savo gyvybę, apie savo sveikatą ir pradedi kitaip reaguoti į situaciją. Kiekvienas karys, kiekvienas žmogus su tuo susiduria. Jeigu nebijotum – nebūtų normalu. Kartais baimė padeda išsaugoti tavo gyvybę. Kai bijai – pradedi ieškoti priedangos, pradedi galvoti, kur saugiau, kaip pakeisti poziciją, pradedi matyti, kur yra apšaudoma ir kur kulkos skrenda. Tai yra visiškai tikras dalykas.
– Ką patartumėte tiems, kurie planuoja atvažiuoti?
– Aš patarčiau, kad važiuotų tie žmonės, kurie turi patirties, kurie galėtų ją perduoti. Nes čia – legione instruktorių labai trūksta. Didelės širdies ir mažai proto neužtenka. Reikia rasti tą viduriuką, kuris galėtų padėti mūšio lauke. Jeigu turėsi vieną iš šių dviejų – nieko gero nebus. Jeigu turėsi didelę širdį ir mažai proto – būsi tik našta savo komandai, jeigu būsi sužeistas arba nukautas.
