Krašto apsaugos ministras šį vakarą jau turėtų grįžti į Lietuvą, prieš tai jis lankėsi beveik šalia fronto Ukrainoje – Charkive ir jo apylinkėse.
Specialiai 15min jis telefonu papasakojo apie tai, ką matė karą su agresore Rusija kariaujančioje valstybėje ir ką aptarė su Ukrainos gynybos ministru Oleksijumi Reznikovu.
Jis savo ruožtu, A.Anušauską įvardino kaip „drąsų draugą ir kolegą“ ir greičiausiai ne veltui – Vakarų šalių atstovai Ukrainos rytuose, kur vis dar tęsiasi karo veiksmai, lankosi pakankamai retai.
Kartu su tekstine interviu versija jūsų patogumui pateikiame ir pokalbio garso įrašą bei svarbiausių pokalbių temų sąrašą.
Suprasti akimirksniu
- Vizitas – Ukrainos gynybos ministro kvietimu
- Rusija vis dar terorizuoja Charkivo apylinkes
- Dauguma Charkivo gyventojų grįžo namo
- Aptartas Ukrainos kontrpuolimas
- Vakarai negali daryti pauzių ginkluotės tiekime Ukrainai
– Ką šiuo metu veikiate Ukrainoje, kokiu tikslu ten išvykote?
– Pirmiausia, turiu pasakyti, kad išvykau pakviestas Ukrainos gynybos ministro Oleksijaus Reznikovo. Jis pakvietė apsilankyti rytinėje Ukrainos dalyje, Charkivo srityje, nes iki šiol į rytus užsienio delegacijos neatvykdavo, nepasiekdavo – tikrai toli, gana sudėtinga logistika.
Jis paprašė apsilankyti, pamatyti vietoje, kokia yra situacija, kai pasibaigia aktyvūs karo veiksmai, bet Rusijos okupantai vis dar terorizuoja sritį.
– Ką pamatėte, ką aplankėte?
– Programa buvo gana intensyvi, pamačiau tikrai daug – nuo karo ligoninių iki pasienyje esančių kaimelių, miestelių, kurie buvo apgriauti per karo veiksmus, vėliau buvo apšaudomi okupantų, dar kartą sugriauti, buvo mėtomos fosforinės bombos, deginami kaimai – vaizdas yra baisus, bet gyventojai sugrįžta.
Be abejonės, atkurti įprastą gyvenimo ritmą vietos valdžiai yra sudėtinga, bet, pavyzdžiui, į patį Charkivą jau yra sugrįžę daugiau nei du trečdaliai visų gyventojų, kurie čia gyveno iki karo.
Tas žmonių pasiryžimas atkurti savo miestą yra pakankamai įspūdingas ir net apgriautuose, sugriautuose kaimuose radome keletą gyvenančių žmonių, tai turiu pasakyti, kad ukrainiečiai tikrai nepraranda humoro jausmo – aplink užminuoti laukai, jų namo stogas kiauras, sugriautas, namas apgriautas, o jie vis tiek gyvena, kabinasi už gyvenimo, prašo paramos iš vietos valdžios, bet nepraranda ir optimizmo.
Aplink užminuoti laukai, jų namo stogas kiauras, sugriautas, namas apgriautas, o jie vis tiek gyvena, kabinasi už gyvenimo, prašo paramos iš vietos valdžios, bet nepraranda ir optimizmo
– Frontas šiuo metu nuo ten pakankamai toli?
– Jeigu žiūrėtume nuo Charkivo, tai toli – virš 100 kilometrų, tačiau už 20 ar 30 kilometrų, jeigu žiūrėtume nuo miesto centro, yra siena su Rusija, kuri iš anos pusės kiekvieną savaitę 15–20 ar 30 gyvenviečių ir kaimų apšaudo nuolat, reguliariai.
Ir dabar ten žūsta ar yra sužeidžiami žmonės. Raketomis apšaudomas ir pats Charkivas, o reaktyvinėmis ugnies sistemomis ir artilerija apšaudomi pasienio kaimai ir miesteliai – kovos veiksmai tebevyksta.
– O ką aptarėte su Ukrainos kolega, gynybos ministru?
– Be paramos Ukrainai – artėjantis Vilniaus NATO viršūnių susitikimas, svarstomi klausimai, tarp kurių ir klausimas, tiesiogiai liečiantis Ukrainą, nes ukrainiečiai norėtų pakankamai aiškaus signalo dėl jų ateities ir santykio, ryšio su Aljansu.
Be abejonės, ir jiems patiems reikia daug įdirbio padaryti, bet dar yra trys mėnesiai, dar yra laiko ir mes esame jų rėmėjai, tačiau tai nėra tokia paprasta situacija, nes dabar Aljanse 31 valstybė nuo vakar ir išties kol kas skirtingi valstybių požiūriai į galimą, būsimą Ukrainos narystę – nesvarbu, kada ji būtų, bet kol kas išlyginti požiūrių nepavyko, todėl čia reikia daug padirbėti.
Žinoma, kalbėjome ir apie kitus reikalus – dvišalį bendradarbiavimą, kuris tikrai pakankamai intensyvus, nes mūsų žmonės dirba su Ukraina ir dirba gynybos reformų srityje.
Nepaisant karo, vis dėlto, gynybos reformos Ukrainoje vykdomos, perimami NATO standartai – tuo teko pačiam įsitikinti, nes teko lankytis ir kariniuose daliniuose.
– Grįžtant prie karo veiksmų, Ukraina ir jos atstovai viešai skelbia apie planuojamą kontrpuolimą, o kas jums apie tai žinoma?
– Mes apie tai kalbėjome, be abejonės, tačiau detalių dabar negalėčiau pasakyti.
– Kalbant apie ginklų tiekimą Ukrainai, kaip manot, kiek tų ginklų Ukrainai dar reikia, ar jų jau suteikta pakankamai?
– Ginkluotė yra toks dalykas, kad ji išeina iš rikiuotės, ji genda, sunaikinama mūšiuose. Tiekimas, kol vyksta aktyvūs kovos veiksmai, negali sustoti – negali pasakyti, kad dabar jau suteikėme tiek ir tiek tankų bei šarvuočių ir viskas, taškas, tegul toliau ukrainiečiai tvarkosi patys. Ne, nes ginkluotės, šaudmenų ir amunicijos tiekimas, aprūpinimas neturi sustoti – Ukraina kariauja sunkų karą ir matosi, kiek pastangų, nepaisant jų optimizmo, tai kainuoja ir jie už tai moka labai brangiai.
Teko lankytis ir karo ligoninėje – turiu pasakyti, kad ukrainiečiai labai stengiasi savo sužeistuosius gydyti: ir naujos technologijos, ir įranga, ir visa kita. Sužeistųjų yra tikrai daug ir tai yra kaina, kurią moka ukrainiečiai. Be sužeistų, dar yra ir žuvusių ukrainiečių karių, tai tas Vakarų, demokratinių valstybių rėmimas negali daryti pauzių.
– Ačiū jums, ministre.
