Jeigu kiekviena tokių užtvankų būtų remontuojama biudžeto lėšomis, valstybę greit „nuvarytume nuo kojų“. Tad aplinkos ministro pozicija, kad nefinansuos užtvankų remonto, o tik griovimą – labai sveikintina, nes tai ilgainiui spręstų ne tik griūvančių užtvankų, bet ir aplinkos problemas.
Apie poreikį demontuoti užtvankas aplinkosaugininkai, mokslininkai ir visuomenininkai kalba jau ne vienerius metus. Užtvankos užtveria migracijos kelius žuvims, dėl to jos nyksta. Europoje per 50 metų migruojančių žuvų populiacijų sumažėjo 93 proc., pagrindinė priežastis – užtvenktos upės. Lietuvos upių būklė šokiruoja – net 63 proc. neatitinka geros ekologinės būklės standartų, o užtvankų demontavimas yra prioritetinė priemonė šalies upių būklei gerinti.
Pašalindami juos, suteiktume gamtai galimybę sugrįžti į savo prarastus namus. Tai taip pat tai būtų ilgalaikė investicija į gyventojų saugumą. „Ekrano“ avarijos pavyzdys tik parodė, kad neprižiūrimos užtvankos kelia grėsmę ir priminė būtinybę įvertinti tokių užtvankų būklę ir kur galima jų atsisakyti.
Europos šalyse užtvankų demontavimas jau tapo įprasta praktika, ir dažniausiai tai daroma gamtosaugos tikslais. Pavyzdžių netgi nereikia ieškoti labai toli. Štai Estijoje stovėjęs Sindi upės slenkstis sovietiniais laikais aptarnavo vilnos fabriką. Taip pat kaip ir kaip „Ekranas“, vilnos fabrikas užsidarė. Todėl Estijos aplinkosaugos institucijos šį slenkstį pašalino, beje, kartu su keliomis kitomis užtvankomis ir taip atvėrė virš 3000 km upių migruojančioms žuvims.
Kitas draugiškumo gamtai pavyzdys – Prancūzijoje ir Suomijoje šalinamos netgi veikiančios hidroelektrinės, kadangi pastarosios yra mažiausiai efektyvi atsinaujinančios energetikos rūšis. Jos pagamina nedaug elektros, tačiau jų žala aplinkai – milžiniška. Šiose šalyse vertinama, kiek reikės investuoti į užtvankos saugumą, ir kokia yra užtvankų sukeliama ekonominė žala gamtai.
Tose vietose, kur žala gamtai atsveria kitas užtvankų sukuriamas naudas, užtvankos pašalinamos. Siekdama atverti migracijos kelius lašišinėms žuvims, 2019 m. Prancūzija pašalino šimtą metų stovėjusią, 36 metrų aukščio „Vezins“ hidroelektrinės užtvanką.
Nesvarbu kokia užtvanka – paprasta ar hidroelektrinės, jei ji netvarkinga ar jos žala gamtai didesnė, nei visuomenei sukuriama nauda, ji negali būti „neliečiama“. Mažųjų hidroelektrinių užtvankų yra vos apie 100, jos bendrai pagamina mažiau nei 1 proc. šalyje sunaudojamos energijos.
Jeigu hidroelektrinės operatoriai nepajėgūs užtikrinti užtvankos saugumo, kaip kad pavyzdžiui 2016 m. įvykus Dvariukų hidroelektrinės Pakruojo rajone avarijai, jeigu jie neplanuoja švelninti poveikio aplinkai ir įsirengti žuvų pralaidų ir jose nuolatos pasikartoja aplinkosauginiai pažeidimai – tokių hidroelektrinių veikla turėtų būti nutraukiama, o užtvanka – pašalinama.
Lietuvoje užtvankos jau yra šalinamos. Štai visai neseniai pašalinta Salanto upės užtvanka, atverti migracijos keliai šlakiams ir upinėms nėgėms. Lietuva yra parengusi planą, kuris parodo, ko reikia imtis, kad gerinti upių būklę ir išlaisvinti upes nuo užtvankų. Deja, vandensaugos planų įgyvendinimas šalyje vyksta nepakankamais tempais, kad pasiektume ES Vandenų direktyvos tikslų, ar išvengtume tolimesnių avarijų.
