Su nemenką tarptautinę patirtį turinčiu T.Jonauskiu kalbame apie didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą.
– Pradėkime gal nuo to – kas yra urbanistika. Kol kas lietuviams tai dar mažai suvokiamas terminas. Kaip jūs pats apibūdintumėte savo darbą?
– Natūralu, kad lietuviams tai nauja, nes tokios urbanistikos, kaip mes ją suvokiame, Lietuvoje dar nėra arba jis vos vos prasideda. Kaip sakome – nešienautos pievos. Bet būtent todėl čia ir grįžau – daugiau saviraiškos galimybių. Didžiąją dalį laiko praleidau Olandijoje, ten urbanistika labai pažengusi, bet dirbti nėra lengva. Susitikti su miesto meru nelengva, prioritetas – mokėti jų kalba. O čia šiuo klausimu lengviau – ir su meru susitikti, ir papasakoti savo vizijas. O juolab – ir dirbti man įdomiau.
Man labiausiai patinka, kai urbanistai vadinami moderatoriais, kurie architektūrinėmis priemonės vizualizuoja tai, ką visuomenė nori matyti.
Kalbant apie tai, kas yra urbanistika, reikėtų pasakyti, kad ir pasaulyje dar nėra tikslaus apibrėžimo. Man labiausiai patinka, kai urbanistai vadinami moderatoriais, kurie architektūrinėmis priemonės vizualizuoja tai, ką visuomenė nori matyti ilgalaikėje perspektyvoje, ir suderina visų poreikius.
Privalu sukurti tam tikras strategijas, kuriomis miestas vystomas. Negali pristatyti ko nori ir kur nori. Miestas keičiasi, keičiasi žmonės ir jų poreikiai, o miestas turi juos atitikti. Būtent tai ir yra mūsų darbas – tas strategijas sugalvoti ir padėti planuoti jų vykdymą. Etapas po etapo prisijungia ir verslas, ir miesto pinigai, o tada ir gaunamas rezultatas. Noriu pabrėžti, kad tai nėra darbas siekiant galutinio produkto, tai – nesibaigiantis procesas, nes miestas, kaip minėjau, nuolat keičiasi.
– Ar egzistuoja miestų mados? Ar dangoraižiai vis dar populiarūs? Kaip mūsų didieji miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – atrodo šiame kontekste?
– Tiesą sakant, mes dar nemokame gyventi miestietiško gyvenimo. Mes vis dar norime visi turėti po mašiną ar kelias, sklypą ir pan. Taigi šiuo klausimu – skiriamės nuo kitų miestų, kur žmonės jau atsisėdę ant dviračių, daugiau vaikšto pėsčiomis ir būtent tokiais infrastruktūrai kelia prioritetus,– Įdomi tema – ir pats buvau ją palietęs. Daugelyje miestų dangoraižiai atsirado dėl paprastos priežasties – žemė brangi, o žmonės nori būti būtent toje vietoje. Taigi – stato aukštus pastatus, kad jiems atsipirktų. Vilnius šiuo atveju skiriasi, jame dangoraižiai atsirado tik iš mados, su minėta problema tikrai nesusiduriame. Mano nuomone, tie dangoraižiai sostinėje visiškai nebuvo reikalingi ir prie miesto jie neprigijo.
Lyginti Lietuvos miestus su kitų šalių – nelengva. Galbūt į akis labiausiai krenta tai, kad miestai beveik neturi savo veido, jie nesiekia išskirtinumo. Sakykime, Olandijoje, miestai gal ir turi kažkokį bendrą stilių, bet šiaip iš pažiūros kiekvienas turi bent minimalų savo braižą. Vienas gali pasižymėti dangoraižiais, kitas – žaluma, trečias – žemais ir spalvotais pastatais, kalbu apie konkretų akcentą.
Vilnių išskiria senamiestis, Klaipėdos senamiestis taip turi savitą stilių, bet visai kita – vienoda. Parodytum nuotrauką ir žmogus tikrai neatskirtų, apie kurį miestą kalbame, ypač jei imtume gyvenamuosius rajonus. O potencialo turime per akis. Klaipėda turi jūra, kurią yra atskyrusi nuo miesto, Kaunas – neišnaudotą Nemuną, Vilniaus krantinės šiek tiek gyvesnės, bet galimybių dar apstu.
Galbūt į akis labiausiai krenta tai, kad Lietuvos miestai beveik neturi savo veido, jie nesiekia išskirtinumo.
Kalbant apie pagrindinius urbanistinius kriterijus, šiuo metu miestams keliami uždaviniai atsigręžti į žmogų. Miestas – vieta, kuriame vyksta žmogaus gyvenimas, taigi – jis turi būti tam visokeriopai pritaikytas.
– Gal galėtumėte įvardinti konkrečiau, ko trūksta Lietuvos miestams, kas reikalauja didžiausio dėmesio?
– Atsakyti vienareikšmiškai sunku, neretai miestai neatitinka pagrindinių šiuolaikiško žmogaus poreikių. Visų pirma, atrodo, kad miestuose yra daug žalumos, tačiau parkai ar skverai labai retai atlieka savo funkciją. Lietuviai jau nori gyventi vakarietiškai – išeiti su vaiku bent trumpam pabūti visai šalia namų, bet sutvarkytoje erdvėje. Per pietus – pavalgyti parke, pusvalandžiui prisėsti paskaityti knygą. Galiausiai, pasivaikščioti po miestą.
Iš tiesų, išskyrus Laisvės alėją, kuri reikalauja rekonstrukcijos, daugiau pėsčiųjų promenadų neturime. O tai labai žavu ir svarbu! Miesto žmogui svarbu turėti galimybę bet kuriuo paros metu pasivaikščioti po miestą, kad aplink nebūtų mašinų, laisvai pasivaikščioti. Gabaliuką, tiesa, turi ir Klaipėda, bet Vilnius – ne. Žmonės mėgsta vieni kitus stebėti, prisėsti ramiai atsigerti kavos. Vilniuje tam puikiai tiktų Gedimino prospektas, jo eismas – tiesa, nėra labai intensyvus. Bet įsivaizduokite, jei jis būtų tik pėsčiųjų – visai kitas reikalas.
Su parkais ir skverais taip pat. Visi miestai turi po kelias zonas, kurios lyg ir atitinka žmonių poreikį pasivaikščioti, pabūti. Bet didžioji dalis – ne. Visų pirma, reikėtų pabrėžti, kad žalumos niekada nebus per daug. Lietuvoje žaliųjų zonų yra per mažai, ypač daugiabučių rajonuose. Kiekvienas žmogus eidamas pėstute turėtų pasiekti artimiausią parką per kokias 5–10 minučių, tai jau būtų arti tikslo. O dabar – viena vertus, toli gražu taip nėra, antra – neretai ir tas pasiektas parkas nekokios būklės. Pradedant nuo takelių ir suoliukų išplanavimo, o baigiant elementaria priežiūra.
Kiekvienas žmogus eidamas pėstute turėtų pasiekti artimiausią parką per kokias 5–10 minučių, tai jau būtų arti tikslo.
Tokie sodai kaip, sakykime, Bernardinų, yra geras pavyzdys. Bet kol jis vienas toks – per mažai. Dabar žmones jau atbaido tai, kad ten mažoka ramybės, visi kas nori lopinėlio žalumos – keliauja ten.
Aišku, turi būti labai smarkiai vystoma ir dviračių kultūra. Tai – turi tapti kone pagrindiniu miestiečio simboliu. To pliusų veikiausiai ir vardinti nereikia.
– Sakote, viena iš problemų – daugiabučių rajonai. Kaip siūlytumėte juos gaivinti?
– Yra dvi šio klausimo pusės. Visų pirma, aišku, gražinti juos vizualiai – ir bent kosmetiškai renovuojant pačius pastatus, ir tvarkant aplinką. Į šį procesą turi įsijungti ir patys gyventojai, tik tada bus pasiektas maksimalus rezultatas. Dažnai gyventojams nekyla rankos todėl, kad jie nesupranta – kur kurio daugiabučio teritorija, bet reikėtų kooperuotis.
Padaryti tai savo lėšomis, ne taip ir sunku. Sakykime, įsirengiama trinkelėmis nuklota, kokybiška automobilių stovėjimo aikštelė. Patys gyventojai už stovėjimą ten kas mėnesį moka, sakykime, po 5 eurus. Ilgainiui jau atsiras pinigų ir mini parkeliui, šviestuvui, ir suoliukui, ir kam kitam. Tereikia ugdyti suvokimą, kad patys esame atsakingi už tai, kur gyvename.
Dabar man šių rajonų ateitis kelia nerimą. Jei nieko nedarysime, tikėtina, ten pradės gyventi tik žemos socialinės klasės žmonės, o tuo pačiu didės nusikalstamumas ir pan. Kol kas to nėra, bet tokiu būdu „tamsieji“ rajonai ir gimsta. Dabar dar turime vilties užkirsti tam kelią. Daugelis miestų būtent tokią taktiką ir naudoja, siekia, kad rajonuose gyventų mišrios grupės – ir studentai, ir vyresnio amžiaus žmonės, ir šeimos su vaikais.
Turime suprasti, kad nenugriausime visų tų daugiabučių ir nepakeisime naujais, taigi – reikia daryti viską, kad jie būtų malonūs gyventi visiems žmonės. Tiesa, nėra jie ir tokie blogi – tik labai netvarkingi. Būtent nuo to, mano galva, ir reikėtų pradėti.
