Keiksmažodžių dar neišmoko
35-erių urugvajietis į susitikimą atėjo be matės puodelio, kurį dažnai nešiojasi kartu su karšto vandens termosu, tačiau su šilta striuke. Pajuokavus, kad žieminius drabužius jau galėtų kabinti į spintą, Nico (taip jį vadina draugai), nusikvatojo: „Manęs šiluma nepribaigsi“ ir prisiminė, kad pirmą žiemą Lietuvoje ištvėrė sunkiai.
Panašu, kad šie išbandymai urugvajiečio neįveikė: jis šiandien gyvena Lietuvoje ir puikiai kalba lietuviškai. Iš kitų kalbų moka tik gimtąją ispanų ir anglų, dar gali susikalbėti portugalais. „Nesuprantu, kaip gali gyventi šalyje ir nekalbėti jos kalba. Aš turiu prisitaikyti prie Lietuvos, o ne atvirkščiai“, – samprotavo pašnekovas. Nuo tikrų lietuvių jį skiria nebent tai, kad dar neišmoko rusiškų keiksmažodžių.
Lietuvių kilmės yra tik Nico pusbroliai, mat jo tėčio sesuo ištekėjo už išeivių palikuonio. Pirmiausiai į lietuvių bendruomenės veiklą įsitraukė vyresnė pusseserė, prisijungė prie vaikų tautinių šokių ansamblio, tuomet – jos brolis, galiausiai įsitraukė ir Nico su broliu.
Šiedu gyveno emigrantų kvartale gimtajame Montevidėjuje, netoli lietuvių bendruomenės pastato, todėl bičiuliaudavosi su lietuviukais. Nico vis prisijungdavo prie jų. Pritrūkus žaidėjų, kartą buvo pakviestas imigrantų kėglių čempionate žaisti už Lietuvos komandą
Tiesa, rimtesni ryšiai pirmiausiai užsimezgė su vyresniais lietuviais, kurie dar buvo gimę Lietuvoje. 18-metis jau dalyvaudavo bendruomenės renginiuose, kai vienas vyras pakvietė į valdybos susirinkimą. Šis vaikiną tautiečiams pristatė taip: štai Nico, bus valdybos narys. Naujokas nesispyriojo – pradėjo dirbti su 70-80 metų sulaukusiais lietuviais, tik vėliau padėjo įkurti Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungą, tvarkė jos iždo reikalus ir buvo išrinktas pirmininku, įsiliejo į šokių grupę.
Mielesnis – Kaunas
Senieji išeiviai Nico išmokė mylėti Lietuvą. Kai 2003-iaisiais pirmąkart atskrido į Lietuvą, jis jau buvo susikūręs šalies paveikslą. Galbūt todėl labiau patiko Kaunas: „Atskridau į Vilnių. Gražus, bet neradau, ko tikėjausi. Per savaitę susidariau įspūdį – dar vienas Europos miestas. Gatvėse buvo daug europiečių, girdėjau kalbant lenkiškai, rusiškai. Tai nėra blogai, bet tik Kaune pajutau, kad pagaliau atvažiavau į Lietuvą. Niekas nesupranta, kai pasakau, jog mėgstamiausias miestas yra Kaunas. Jis buvo arti mano vizijos, kaip Lietuva turi atrodyti.“
 |
| N.Velo albumo nuotr./Nicolas Velo |
Gavęs stipendiją, urugvajietis Vytauto Didžiojo universitete devynis mėnesius mokėsi lietuvių kalbos. Lyg būtų maža gramatikos, taisyklių ir išimčių, atvykėlį visu smarkumu užgriuvo žiema. „Uf!.. Kai pradėjo snigti, pirmą savaitę buvo gražu – balta balta. O po penkių mėnesių: prašau, užtenka… Jūs esate pripratę, o aš namie vaikščiodavau su šortais. Pro langą matydavau sniegą, bet saulė šviesdavo – puiku, taip ir einame į lauką. Paskui norėjosi lįsti į lagaminą“, – atviravo pašnekovas.
Stebino ir neįprastas lietuvių būdas. Pirmą mėnesį Nico gyveno su vietos studentais, kurie su juo nebendravo, valgydavo savo kambariuose ir net virtuvėje nelikdavo pasikalbėti. Vaikinui teliko miegoti po 16 valandų per parą. Net apėmė niūrios mintys – ko trenkėsi į kitą pasaulio kraštą, juk ir Urugvajuje buvo laimingas. Bet po mėnesio studentas persikėlė į kitą – atvykusiųjų pagal „Erasmus“ mainų programą bendrabutį, susibičiuliavo su jais, ėmė megztis draugystė ir su lietuviais.
Išsiilgęs veiklos ir bendravimo, Nico prisijungė pre folkloro ansamblio, bet čia irgi liko nesuprastas. Per repeticijas šokėjai daug bendraudavo, bet joms pasibaigus išbėgdavo ir jis vėl likdavo vienas. Urugvajuje po repeticijų įprasta likti pasikalbėti, išgerti arbatos, kartu pasigaminti maisto.
Tačiau studijų ir išsilavinimo lygis Nico maloniai nustebino. Gimtinėje jei kas ir moka užsienietiškai, nebent truputį angliškai. Lietuvoje dauguma mokėjo 2-3 kalbas. Kai kuriems „Erasmus“ studentams dėl aukštai iškeltos kartelės net buvo sunku studijuoti.
Dirbs bet ką
Pasibaigus stipendijai, Nico turėjo grįžti namo, bet neturėjo pinigų bilietui. Ispanijoje gyvenantis draugas pasiūlė atvažiuoti užsidirbti. Per vasarą urugvajietis susitaupė tiek, kad užteko ne tik susimokėti už kelionę ir atiduoti skolas. Pagalvojo: vargu ar dar kada keliaus tokią tolybę, tad reikėtų sugrįžti į Lietuvą ir Lenkiją atsisveikinti su bičiuliais.
„Urugvajuje dirbi bet ką, nesidairai, kas būtų įdomiau ir patogiau. Pirmiausiai gauni kokį nors darbą, tada ieškai geresnio. Aš darysiu taip pat.“
„Buvo šokas. Paskambinau vienam šokėjui: „Esu Lietuvoje, gal norite susitikti?“ Šis entuziastingai pakvietė į repeticiją, pasitiko autobusų stotyje. Ansamblio nariai sutiko džiaugsmingai, glebėsčiavo. Kas atsitiko, ar tai tie patys žmonės? Tuomet supratau, kad šokėjai visada buvo mano draugai, tik jiems reikėjo laiko tai suprasti. Bendraujame iki šiol.“
Nors studijavo du semestrus, grįžęs į Urugvajų Nico negalėjo pasakyti nė žodžio lietuviškai. Bet kai pradėjo keliauti lietuvių šokių grupės, reikėjo dalyvauti suvažiavimuose, kalbą po truputį atgamino. Galva buvo pilna žodžių, jiems tereikėjo atsidurti ant liežuvio. Vaikinas nesuko galvos, ar viską pasakydavo taisyklingai, – reikėjo kalbėti lietuviškai ir jis kalbėjo tiek, kad kiti suprastų, tačiau kassyk sekdavosi vis geriau.
Vėliau urugvajietis Lietuvoje lankėsi dar keturis kartus – per atostogas atskrisdavo į išeivių bendruomenių renginius, pirmininkų suvažiavimus, kol pernai lapkritį sugrįžo ilgam.
Bendrauti mėgstantis Nico gimtinėje dirbo pardavėju. Lietuvoje kol kas nedirba – laukia specialaus leidimo. Jau turi porą sumanymų, kuo galėtų užsiimti. Čia įžvelgė dar vieną lietuvių ir urugvajiečių skirtumą: „Visi klausia, ką noriu veikti. Urugvajuje dirbi bet ką, nesidairai, kas būtų įdomiau ir patogiau. Pirmiausiai gauni kokį nors darbą, tada ieškai geresnio. Aš darysiu taip pat. Būtų faina, jei gaučiau darbą, kuriam reikia ispanų kalbos. Dar angliškai galiu bendrauti, šiek tiek suprantu portugališkai, daugiau nemoku.“
Lietuvoje gyvena aštuoni urugvajiečiai, dauguma turi lietuviškų šaknų. Ne vienas jų yra pažįstamas iš televizijos: tango šokėjas Eduardo Jimenez, kuris Nico dažnai ištiesia pagalbos ranką, Marisa Leonavičienė, kuri atsiuntė vaikus studijuoja Lietuvių namuose, o iš paskos atsikraustė pati su vyru lietuviu.
Pasiilgsta skanios mėsos
Paklaustas, ko labiausiai pasiilgsta, Nico daug negalvojo: maisto. Lietuvoje nebūna tokios skanios keptos jautienos. Čia veikiančių argentinietiškų ar braziliškų restoranų patiekalai – ne tas.
 |
| N.Velo albumo nuotr./Nicolas Velo |
Bet Europoje lengviau keliauti – viskas arti. Nuo Montevidėjo iki San Paulo (Brazilija) autobusu reikia važiuoti 36 valandas. Atskristi iš Montevidėjo į Kauną per San Paulą ir Franfurtą prireikė lygiai dviejų parų.
Urugvajietis kol kas nežino, ar Lietuvoje liks ilgam, ar kraustysis į gimtinę. „Esu keistas žmogus – man patinka keliauti ne dėl gražių vietų, o dėl draugų. Galiu 9 valandas važiuoti autobusu, pabūti su draugu 3-4 valandas ir traukti atgal. Lietuvoje turiu daug draugų, todėl galiu likti čia, galiu grįžti, kur mano šeima. Kitur man neįdomu“, – sakė jis.
Išeiviai lietuviškai nebekalba
Urugvajų tarpukariu pasiekė apie 5 tūkst. lietuvių, bet kiek jų liko, nežinia. Vėliau atvažiuodavo tik pavieniai imigrantai. Dabar bendruomenę sudaro daugiausiai trečios-ketvirtos kartos lietuviai, kurie dažnai nebeturi lietuviškų pavardžių ir nebemoka protėvių kalbos. Bet yra tokių, kurie vaikystėje kalbėdavo tik lietuviškai.
Sekmadieninę lituanistinę mokyklą lanko jaunimas, kuriuos pramokti lietuvių kalbos verčia gyvenimas. Lietuviškai bent šiek tiek turi kalbėti dalyvaujantieji išeivių suvažiavimuose. Norintieji gauti stipendiją studijoms mūsų šalyje metus turi lankyti sekmadieninę mokyklą. „Nenorime, kad žmonės važiuotų tik pakeliauti“, – paaiškino Nico, pats stropiai kartą per savaitę lankęs pamokėles Montevidėjuje.
Urugvajuje lietuvių likę keli šimtai. Bendruomenės organizuojamoje Vasario 16-osios (kuri jiems svarbesnė nei Kovo 11-oji) šventėje dalyvauja 200-300 žmonių. Pietų Amerikoje tuomet būna vasara, taigi šiltą naktį žmonės linksminasi lauke iki paryčių. Jaunimo sąjungoje aktyviau reiškiasi 35-40 žmonių, vaikų grupėje – apie 15.
Vaikai turi šokių ansamblį „Rintukai“, mokosi lietuviškų dainų ir žaidimų. Susidraugauti su sunkia lietuvių kalba jiems nelengva – vienos-dviejų valandų mokslo per savaitę nepakanka, jei namie lietuviškai niekas nekalba. Vyresnieji turi šokių ansamblį „Ąžuolynas“, porą kartų per metus organizuoja susirinkimus, dalyvauja Montevidėjo miesto imigrantų žaidynėse, bendrauja su kitose Lotynų Amerikos šalyse gyvenančiais lietuviais.
Urugvajus
Urugvajų, antrą pagal mažumą Pietų Amerikos valstybę, supa Argentina, Brazilija ir Atlanto vandenynas. Sostinė – Montevidėjas. Šalis – gana plokščia, aukščiausia vieta tėra 514 m aukščio. Apie 90 proc. žemių auginami galvijai, pagrindinis maisto produktas – ryžiai. Urugvajus eksportuoja mėsą, medvilnę, kailius, odą, ryžius, žuvį, pieno produktis. Daugumą iš 3,3 mln. gyventojų sudaro išeiviai iš Europos: ispanai, italai, prancūzai, vokiečiai, portugalai, britai.
