Lietuva su premjere Ingrida Šimonyte ir užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu priešaky aiškino, kad nuo birželio vidurio pradėjusi vis besiplečiančių sankcijų įgyvendinimą ir stabdydama Vakarų ribojamų rusiškų prekių tranzitą į Kaliningradą rėmėsi Europos Sąjungos tvarkomis bei išaiškinimais.
„Sankcijos įgyvendinamos tiesiogiai taikant Europos Sąjungos teisės aktus, atsižvelgiant į juose nurodytas ribojamųjų priemonių įsigaliojimo datas ar pereinamuosius laikotarpius.
Lietuva papildomų sprendimų dėl sankcijų galiojimo neturi priimti“, – dar prieš naują Europos Komisijos išaiškinimą buvo nurodžiusi Užsienio reikalų ministerija.
Tačiau čia, kaip kalbama neviešai, įsikišo dvi valstybės galiūnės, esą spaudusios Europos Komisiją išaiškinti sankcijų įgyvendinimą taip, kad tranzitas geležinkeliais iš „pagrindinės“ Rusijos į eksklavą Kaliningradą per Lietuvos teritoriją vyktų beveik kaip anksčiau.
To reikalavo Maskva, priėmus atitinkamą sprendimą iš karto pasidžiaugusi, kad „Briuselio nurodymas Lietuvai – sveiko proto apraiška“.
G.Landsbergis sakė, kad naujas Europos Komisijos išaiškinimas, gairės dėl Kaliningrado tranzito nėra Rusijos pergalė, o prekių gabenimas nuo šiol bus ribojamas taip, kaip dar niekad nebuvo.
Demokratinio pasaulio flagmanės JAV yra laikomos pagrindiniu mūsų saugumo garantu.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Vašingtonas, be kita ko, kartojo, kad gins kiekvieną NATO teritorijos colį.
Briuseliui paskelbus apie išlygas sankcionuotų rusiškų prekių tranzitui į Kaliningradą, šios šalies Valstybės departamentas pasveikino tokį sprendimą.
Vokietijos pozicija karo fone vertinama nevienareikšmiškai.
Viena vertus, deklaruojama visapusiška parama tiek Ukrainai, tiek euroatlantinėms sąjungininkėms, smerkiama Rusija.
Kita vertus, ginkluotės tiekimas užpultai šaliai tebestringa, pastaruoju metu Vokietija, nepaisant Kyjivo pozicijos, itin rūpinosi, kad iš Kanados būtų grąžinta remontuota eksporto dujotiekio „Nord Stream“ turbina, skelbta apie Berlyno blokuojamą 9 mlrd. eurų europinės pagalbos Ukrainai paketą ir pan.
Tą patį pakartojo ir Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock.
Vokietija Lietuvoje vadovauja NATO priešakinių pajėgų batalionui, Aljanso sprendimu turinčiam išsiplėsti iki brigados dydžio karinio vieneto.
Neoficialiai, mat viešai nenorima dirginti Berlyno, ne vienas Seimo politikas kalba apie tai, kad dabartinė Vokietijos laikysena neprisideda prie teigiamos gerų santykių tonacijos.
Kontekste, kuriame Baltijos šalių saugumas įvardijamas kaip stora raudona linija NATO, vis tiek kyla klausimų.
Čia iškalbingai atrodo ir neoficialiai pasakojami prisiminimai apie kažkada vykdavusias įvairias tarptautines simuliacijas iš serijos „kas būtų, jeigu būtų“.
Tarkime, dešiniosios minties amerikiečių smegenų centras „The Atlantic Council“ su Lietuvos institucijomis ir atsakingais pareigūnais modeliuodavo, kaip būtų veikiama, jeigu Rusijos karinis laivas įplauktų į kurios nors Baltijos šalies teritorinius vandenis.
Kaip pasakojo vienas jų dalyvių, lietuvių pozicija būdavo aiški – atsakome griežtai ir visa jėga.
O štai vakariečiai esą leisdavosi į svarstymus apie deeskalaciją – ką ir kaip padaryti, kad tik nebūtų supykdyta Rusija, neįsivelta į konfliktą.
Verta prisiminti, kad ir prieš priimant Baltijos šalis į NATO, kas įvyko 2004 metais, kai kur Vakarų sostinėse puse lūpų kalbėta, kad tai gali atnešti bėdos – esą prisidengusios Aljanso skydu jos galės labiau aikštytis prieš Rusiją ir taip įvelti visus į nepatogias situacijas.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pažymėjo, kad sąjungininkų, transatlantinės vienybės nuostata mums yra strategiškai svarbi.
Kartu jis akcentavo, kad labai svarbu partneriams aiškiai pasakyti, jog šis kompromisas dėl Kaliningrado tranzito, nors ir minimalus, yra paskutinis. Lygiai kaip ir kitais esminiais geopolitiniais klausimais.
Buvęs ilgametis užsienio reikalų ministras, ambasadorius ypatingiems pavedimams Linas Linkevičius pažymėjo, kad turime suvokti – ne visada galime tikėtis, jog mūsų nuomonė yra visiems priimtina.
Visada vyksta diskusijos, yra kompromisai siekiant bendros pozicijos.
„Kiti turi ir savo nuomonę. Mes galime manyti, kad ji nevisiškai galbūt teisinga šiuo atveju, bet ji yra tokia. Taigi mes taip pat turime ją gerbti. Juo labiau kad mes kliaujamės jų pajėgumais ir tiesiogine prasme“, – sakė diplomatas.
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologo Kęstučio Girniaus nuomone, sankcionuotų rusiškų prekių tranzito į Kaliningradą atvejis yra dar vienas pavyzdys, kaip Užsienio reikalų ministerija, gal ir prezidentūra, neatliko savo namų darbų.
Kartu jis pabrėžė, kad abejoti JAV įsipareigojimais mūsų saugumui nėra reikalo – Amerika dėl to turi labai aiškias ir nesislankiojančias raudonąsias linijas.