Atkakli moteris savo tris dukras moko vertinti tokius mažus džiaugsmus, kaip ežeras ir ledai karštą vasaros dieną, ugdo likimo nemylimų vaikų kūrybiškumą ir padeda tiems, kurie gyvena dar blogiau.
Negi gali būti blogiau?
„Buvome prisirinkusios įvairių produktų – beveik pasaulio pabaigai. Bet išdalinome – jei kažkam dar blogiau, pasaulio pabaiga palauks“, – kalbėdama su savaitraščiu „15min“ ryžtingai nukirto 41-erių moteris.
Tiesa, dukros – 16-metė Dovilė ir 14-metė Laura – sykį nusistebėjo: negi gali būti blogiau nei mums?
Jos ne tik padeda prižiūrėti pagrandukę – neseniai metukų sulaukusią Mildą Mėtą, rinkti ir parduoti grybus bei uogas, bet ir siekia gerų rezultatų mokykloje, piešia, kuria grafiką, o neseniai už aktyvų dalyvavimą programoje „Augu skaitydamas“ namo parsitempė knygų.
Tiesa, šiais laikais mokantis vien knygų jau nebepakanka. Paauglėms apmaudu, kad mokykloje reikalaujama daug darbų atlikti kompiuteriais, kurie šiuose namuose lyg užkeikti genda vienas po kito. Dovilei po pamokų keliauti į biblioteką padirbėti kompiuteriu – tikra kankynė. „Mokykloje yra taip: jei neturi kompiuterio, ko mokaisi?“ – tvirtino mama.
Meilė truko trejus metus
Likimas Klaipėdoje gimusios, o vėliau Akmenėje gyvenusios R.Kovaliūnienės nelepino nuo vaikystės. Išsiskyrus tėvams, paauglė gyveno pas gimines. Vos baigusi mokyklą, persikraustė į Vilnių, kur įstojo studijuoti matematikos ir informatikos.
Kai kartu su santvarka ėmė keistis studijų programos, mergina pabūgo nesugebėsianti mokytis, o kad nereikėtų grįžti į svetimą, nors ir giminaičių, šeimą, nuėjo dirbti į siuvyklą.
Dabar apmaudu, kad pasidavė – iki diplomo buvo likęs vos vienas egzaminas. Kuomet susivokė, buvo per vėlu – už siuvimą gaudavo neblogą atlyginimą, ištekėjo, vienas po kito gimė trys vaikai. „Viskas atrodė neblogai, deja, nelabai ilgai. Treji metai rojaus, o paskui...“ – tarytum pasitvirtino rašytojo sugalvotas posakis, kad meilė trunka trejus metus.
„Šiandien reikėjo atlikti kraujo tyrimus. Jiems išleidome paskutinius 30 litų.“
Vieną pirmadienį, išėjęs į darbą, vyras nebesugrįžo – paliko šeimą nuomojamame bute ir pasirinko žmonos geriausią draugę. Skyrybos užtruko ilgiau nei laimė ir paliko karčių nuoskaudų. Sutuoktinis ilgai nesutiko skirtis, kai kurie dokumentai taip ir liko nesutvarkyti.
R.Kovaliūnienė liko viena su dviem mažylėmis ant rankų. Pirmagimį sūnų, kuriam dabar – devyniolika, tėtis įkalbėjo likti su juo.
„Buvo penkeri–šešeri metai juodo išgyvenimo. Pinigų nebuvo, dirbau namie siuvėja, mergaitės – mažos, į darželį leisti negalėjau. Net nebuvau registruota Vilniuje. Papildomų pašalpų už dukras negaudavau“, – prisimena pašnekovė.
Siuvėja ji išdirbo 16 metų – tai ceche, tai namie. Buvusiai matematikos studentei specialių mokslų tam nereikėjo – tik iš pradžių siuvykloje pabuvo mokine. O kai galiausiai nuėjo užsiregistruoti į Darbo biržą, pateko į kursus, mat neturėjo jokio pažymėjimo, įrodančio, kad moka siūti.
Į darbą atvedė dukros
Tuomet R.Kovaliūnienė jau turėjo kitą darbą, į kurį jai duris atvėrė nebaigtos studijos.
Kadangi siūti tekdavo nuo 7 iki 16–17 val., taip pat – šeštadieniais ir naktimis, dukras užrašė į programą „Didysis draugas“, skirtą bręstantiems paaugliams, patyčias išgyvenantiems ar bendravimo sunkumų turintiems vaikams. Tuomet žinia, kad šeima sunkiai verčiasi, pasiekė Naujininkuose esančių laikinosios globos namų „Atsigręžk į vaikus“ direktorę. Ji mergaites pakvietė į čia veikiantį dienos centrą. Mama joms nusekė iš paskos – magėjo sužinoti, ką dukros veikia.
 |
| Rasa Kovaliūnienė demonstruota iš siūlų sukurtą darbą |
Matematiką išmanančios R.Kovaliūnienės direktorė paprašė padėti per pamokas. Pamačiusi, kad ji sutaria su vaikais, pasiūlė ir kitas pareigas. Moteris tapo socialinės darbuotojos padėjėja – baigė specialius kursus, vadovauja rankdarbių būreliui. Jai patogu, mat pusę darbų gali atlikti namie, taigi, nereikia auklės. Popiet Mildutę prižiūri sesės, o rudenį jau leis ją į darželį.
Būrelyje R.Kovaliūnienė vaikus moko kurti iš visko, ką parūpina rėmėjai – lipdyti iš modilino, klijuoti aplikacijas iš džiovintų augalų ir siūlų, kurti koliažus iš žurnalų puslapių, velti vilną, verti karoliukus. Įkvėpimo ieško parduotuvėse, žiūri, ką daro vaikai. Jei kažko nemoka, panagrinėja technologiją ir pabando namie.
Meniškos sielos
Karoliukais mamą, kuri iki tol megzdavo, siūdavo, siuvinėdavo ir nerdavo, užkrėtė vyresnioji dukra Dovilė. Ji iš draugių išgirdo, kad taip galima pasigaminti gražių dalykų. Pabandė ir dukra, ir mama.
Moteris dabar kuria papuošalus ir nebrangiai pardavinėja tai šen, tai ten. „Man akmenys kol kas neatsiperka, nes, dirbdama su vaikais, neturiu laiko jais prekiauti“, – prasitarė R.Kovaliūnienė, bet pomėgio nemeta.
Laura – iš prigimties dailininkė. Lentyną puošia mamai padovanotas jos portretas, aplanke – ne tik Mildutės atvaizdas, bet ir keli japoniškos stilistikos piešiniai. Japonijos kultūra susižavėjusi mergaitė net pradėjo savarankiškai mokytis japonų kalbos. Savo darbus ji siunčia įvairiems konkursams ir juokiasi, kai kiti stebisi, kad piešti ji niekur nesimokė.
„Buvome prisirinkusios įvairių produktų – beveik pasaulio pabaigai. Bet išdalinome – jei kažkam dar blogiau, pasaulio pabaiga palauks.“
Ant spintos dulka gitara, kurią Dovilė per Kalėdas gavo dovanų. R.Kovaliūnienė anksčiau grodavo ir norėtų pamokyti dukrą, bet vis pritrūksta laiko.
Mokyklai buvo per protinga
Vyresnioji mergaitė lanko grafikos dirbtuves Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, bet labiausiai jai patinka dainuoti chore, rašyti rašinius ir skaityti.
Šnekios paauglės atrodo ne pagal amžių išsilavinusios ir subrendusios. Vaikystėje Dovilė buvo mokytojų galvos skausmas – per daug smalsi ir priskirta vunderkindams. Tuomet ji lankė Jeruzalės vidurinę mokyklą ir iki šiol ją prisimena bloguoju. Užtat Šeškinės pradinėje mokykloje per metus tapo geriausia mokine klasėje.
Vėliau Dovilė baigė Šeškinėje esančią Žygimanto Augusto pagrindinę mokyklą, į kurią noriai ėjo vien iš užsispyrimo, nes reikėdavo toli važiuoti, o paliko su ašaromis.
„Buvau vidutinė mokinė be išsišokimų, tingėjau, bet aštuntoje klasėje atsitokėjau ir pradėjau mokytis, nes mokytojai grasino: į gimnaziją neįstosi“, – iš savęs juokėsi paauglė.
Pažymių vidurkio pakako pakliūti į devintą klasę Lietuvių namų mokykloje, kurią daugiausiai lanko išeivių atžalos. Jos durys keletą metų buvo užvertos, nes vis pirtrūkdavo vietų.
Dovilė tikino nepaprastai mėgstanti eiti į mokyklą ir dėtis į galvą įvairias žinias – prie to priprato ankstesnėje mokykloje – todėl draugų kartais pavadinama moksliuke. Tik chemija nelabai sekasi, nes kažkas nukniaukė jos vadovėlį, todėl mokosi tik iš pratybų.
 |
| Laura |
Naujininkų mokyklos septintokė Laura džiaugiasi, kad pagaliau mokosi netoli namų. Mokyklas mergaitės dažnai keitė, nes kraustydavosi iš vieno nuomojamo buto į kitą. R.Kovaliūnienė pagyveno tikriausiai visuose Vilniaus rajonuose, išskyrus Naująją Vilnią. Iš pradžių mergaitės iki mokyklos važiuodavo net nuo Žaliųjų ežerų, todėl keltis reikėdavo dar neprašvitus, 5 valandą ryto.
Išsitenka viename kambaryje
Naujininkuose šeima – jau šešeri metai. Keturios sutelpa 27 kv. m ploto vieno kambario bute su virtuve. Užuolaida atitverta kambario dalis – paauglių kampelis. Joms mama darbe gavo nurašytą dviaukštę lovą, sukalė lentyną.
Šiapus užuolaidos įsikūrusi ne tik mama su mažąja – vietos yra ir dviem narveliams, kuriuose gyvena žiurkėnas bei šinšila. Porelę žiurkėnų Dovilė gavo dovanų, o jie kas porą–trejetą savaičių susilaukdavo po 10 jauniklių. Žiurkėniukus išdovanojo arba pardavė, nors kai kuriuos spėjo sumedžioti dar vienas namų gyventojas – katinas.
Butas mažas, o šildymo sąskaitos – lyg už du kambarius. Kadangi žiemą būna šalta, tenka įjungti ir elektrinį šildytuvą, taigi, daug kainuoja ne tik šildymas, bet ir elektra.
Moteris devintus metus stovi eilėje socialiniam būstui gauti, bet spėja, kad sulauks po 20 metų, kai nebereikės.
Vienintelės nuolatinės jos pajamos – atlyginimas, truputį didesnis už minimalų, ir 130 litų iš Vaikų fondo, mat buvęs vyras nemoka alimentų. Kompensacija už šildymą, pašnekovės teigimu, nepriklauso, nes butas nuomojamas.
„O mums pasitaiko mėnesių, kai savaitę be maisto sėdime.“
„Daug sąlygų kompensacijai gauti. Kai kas sugeba susitvarkyti. Žiūriu pavydžiomis akimis. Reiktų meluoti, išsisukinėti, gal tada sutvarkytų. Geriau nedirbti ir iš pašalpų gyventi“, – apmaudo neslepia R.Kovaliūnienė.
Bene didžiausia optimistė šeimoje – Dovilė: „Bandome suktis su tuo, ką turime. Imame paprastus dalykus ir dažnai išeina nepaprasti.“ Tačiau kartais ir jai nusvyra rankos: „Šiandien reikėjo atlikti kraujo tyrimus. Jiems išleidome paskutinius 30 litų. Geriausiu atveju gal 20 litų liko, o dar pienas Mildutei pasibaigė…“
Kamuoja ligos
Lyg bėdų būtų maža, paauglystėje Dovilei pašlijo sveikata. Jai bando nustatyti neįgalumą, todėl, nors yra valstybės apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, už tyrimus reikia mokėti. Kartais gydytojai pagaili – pamatę, kad laukia keli tyrimai, paauglę guldo į ligoninę ir juos atlieka nemokamai.
Pirmiausiai mergaitę užpuolė gastritas ir stemplės opa, vėliau paaiškėjo, kad nefunkcionuoja pusė kepenų. Pernai rugsėjį ji dar sugebėjo pasigauti hepatitą A, be to, keičiantis orams, kenčia dėl sąnarių skausmo. Vienintelis būdas jį numalšinti – išgerti ibuprofeno, kuris kenkia kepenims.
Dėl šių negalavimų Dovilė jaučia didžiulį nuovargį, bet jau mažai kreipia į jį dėmesio. Tik kai skausmas tampa nebepakeliamas, susiranda tabletę. Operuotis šiuo metu pavojinga, juoba kad auglys nepiktybinis. To prireiktų, jei kiltų pavojus gyvybei. Bene vienintelė išeitis jai gali būti kepenų persodinimas.
 |
| Dovilė su mamos kurtais papuošalais |
Kol kas paauglei, jau viską žinančiai apie savo sveikatą, būtina laikytis griežtos daržovių dietos. Reikėtų ir specialaus maisto bei papildų, bet jie yra per brangūs. Todėl R.Kovaliūnienė pridžiovina arbatžolių ir gydo dukrą liaudiškais metodais.
Nuo skolų gelbsti miškas
Vasarą gamtos gėrybės tampa nemaža paspirtimi. Moteris su dukromis traukia uogų ir grybų, už kuriuos gautos kelios dešimtinės prasigyventi nepadeda, tačiau bent leidžia susikurti nedidelių pramogų, nes šiaip net ledams centų nelieka.
Surinktus grybus, mėlynes ir avietes jos parduoda Vilniuje ar veža tiesiai pažįstamiems žmonėms, kurie iš anksto pateikia užsakymus. Kelios valandos miške į kišenę suberia 30–40 litų. Buvo laikas, kai šeima tik iš gėlių, grybų ir uogų gyveno.
„Už kibiriuko ir į mišką. Kelios valandos, pora skambučių ir problema išspręsta. Nereikia skolintis ir sukti galvos, kaip atiduoti“, – išgyvenimo receptu dalijosi R.Kovaliūnienė.
Didžiausia šeimos pramoga – ežeras. Atšilus motina su dukromis važiuoja iki Žaliųjų ežerų, kur žino žmonių dar nenugulėtą paplūdimį. Kartais su dienos centru nemokamai nukeliauja į kiną, o vasarą savaitę praleidžia krikščioniškoje stovykloje Varėnos rajone, kur dalį išlaidų kompensuoja rėmėjai iš JAV.
Pernai Laura gavo progą apsilankyti Lady Gagos koncerte. Mama irgi buvo – kaip vaikų vadovė. „Stebina lietuviai: oi, neturime pinigų, taip norime į vandens parką, cirką. Atvažiuoja Lady Gaga – gerai, pagyvensiu be kažko ir nueisiu… O mums pasitaiko mėnesių, kai savaitę be maisto sėdime. Mums tokios pramogos – svajonė“, – atviravo Dovilė. Dar prideda, kad jos bendraklasiai yra bent kartą buvę užsienyje. Ji norėtų šiemet su choru nukeliauti į Karaliaučių, bet vargu, ar pavyks – nėra pinigų pasui.
„Noriu į bažnyčią“
Šią šeimą kamuojančių nepriteklių ir viena po kitos griūvančių bėdų tiek daug, kad net nesmagu klausti, ar ji švęs šventas Velykas.
Keista, bet artėjančios šventos Velykos šiai šeimai nekelia galvos skausmo. Tądien, kai kalbėjomės, R.Kovaliūnienė prasitarė net negalvojusi, kaip jas švęs.
„Kelis kiaušinius turime. Draugai kviečia pas save, bet gali būti, kad liksime namuose. Sekmadienį labai noriu į bažnyčią – susirenka daug žmonių, visi būname kartu iki kokių trijų popiet“, – prasitarė moteris, lankanti Malonės baptistų bažnyčią Jeruzalėje.
